ZONTA INTERNATIONAL – tai tarptautinė moterų organizacija, vienijanti apie 33 000 narių (daugiau kaip 1 200 klubų) šešiasdešimt aštuoniose šalyse. Pavadinimas kildinamas iš Lakotos indėnų genties žodžio, reiškiančio „garbę ir patikimumą“. ZONTOS veikla prasidėjo 1919 metais Čikagoje, 1994 m. per Daniją (V. Landsbergio iniciatyva) šis judėjimas pasiekė ir Lietuvą. Visame pasaulyje ZONTA moterys rengia projektus, skatinančius moterų savarankiškumą, užsiima labdaringa veikla, skatina neformalų bendravimą ir bendradarbiavimą, organizuoja socialiai reikšmingus komunikacinius renginius. Visa tai gražiai atrodo, tačiau kuo realiai užsiima ZONTOS aktyvistės Lietuvoje?

      Nors Vilniaus ZONTA klubas skelbiasi esąs nevyriausybinė organizacija, tačiau jį sudaro ir jam vadovauja moterys, priklausančios dabartiniam politiniam Lietuvos isteblišmentui: liūdnai pagarsėjusios Šeimos koncepcijos gimdytoja Vilija Aleknaitė-Abramikienė, privalomo karinio apmokymo šalininkė Rasa Rastauskienė-Juknevičienė, parlamentarės Laimos Andrikienės patarėja Ramunė Trakymienė, garsaus politiko žmona Nijolė Vagnorienė ir t.t. Todėl nėra nieko keisto, kad ZONTA Lietuvoje  "nevyriausybiniu" lygiu vykdo tą pačią valstybinę politiką - ugdo tautiškumą, pilietiškumą ir paklusnumą valdžiai.  

      Per ankstesnį savo veiklos laikotarpį ZONTA rengė įvairias akcijas: rinko "nacionalinę vertybę" - žmogų, istoriją ar daiktą, rengė pilietiškumo pamokas Signatarų namuose, rinko lėšas našlaičiams okupuotoje Goro provincijoje Afganistane, stiprino lietuvišką kultūrą Turgeliuose ir pan. Ir štai neseniai Vilniaus ZONTA klubas paskelbė organizuojanti dar vieną pilietinę akciją – „Mūsų šeima ugdo vaiką, draugišką ne tik sau, bet ir savo šeimai, tautai, valstybei“. Kaip leidžia suprasti jau pats pavadinimas, šios akcijos metu bus siekiama, kad šeima ugdytų vaikus ne tik sau, bet ir tautai bei valstybei.  

      Akcija vyksta nuo 2008 m. lapkričio 6 d. iki 2009 m. vasario 16 d. Rezultatai bus paskelbti 2009 m. kovo 11 d. O kokia akcijos esmė? ZONTOS moterys siūlo atlikti tam tikrus veiksmus ir juos užrašyti, t.y. užpildyti "Šeimos drauge atliktų pilietinių veiksmų sertifikatą". O kada šeima bus laikoma pilietiška? Ji bus laikoma pilietiška tada, kai:

      1. Apsilankys Lietuvos genocido muziejuje ir paliks įrašą atsiliepimų knygoje.

      2. Parašys 1-2 p. apimties rašinį apie tai, kaip šeimoje pažymimos valstybinės šventės, ir išsiųs nurodytu adresu.

      3. Sutaupys tam tikrą pinigų sumą, perves juos į organizacijos, vykdančios reikšmingą visuomenei programą, sąskaitą, ir atsiųs banko pavedimo kopiją.

      4. Šeimoje drauge išanalizuos seime esančių partijų programas ir atsiųsti savo pastabas.

      5. Patvirtins balsavimo teisę turinčių šeimos narių dalyvavimą 2008 m. LRS rinkimuose (atsiųs patvirtinimą iš rinkiminės apylinkės).

      6. Nuvyks į senelių namus, 1-2 val. užims pasirinktus kelis senelius (paskaitys knygą, drauge padainuos ir pan.) ir atsiųs senelių namų patvirtinimą apie atliktą misiją.

      7. Nuvyks į vaikų namus, pažais su nedidele vaikų grupe ir atsiųs vaikų globos namų patvirtinimą apie atliktą misiją.  

      Visas sertifikato blankas pateiktas portale bernardinai.lt.

      Labdara (3 punktas), senelių ir vaikų globa (6 ir 7 punktas) yra normalūs bei įprasti žmogiški veiksmai, todėl neaišku, kodėl jie įvardijami pilietiškais. Kiek kitokie yra veiksmai, aprašyti 1, 2, 4 ir 5 punktuose. Pasirodo, šeima gaus "pilietiškumo sertifikatą" tik tokiu atveju, jei ji:

      1. Parodys lojalumą oficialiai ideologijai (įrašys patriotinį įrašą Lietuvos genocido muziejaus atsiliepimų knygoje),

      2. Pademonstruos ištikimybę valstybei (aprašys, kaip gražiai švenčia vasario 16-ąją ir kovo 11-ąją),

      3. Paliudys, kad dalyvauja politiniame gyvenime (surašys valdžioje esančių partijų programų komentarus)

      4. Parodys savo indėlį į dabartinės valdžios legitimumą (įrodys, kad balsavo per rinkimus).

      Būtent šie keturi "pilietiškumo įrodymai" dar kartą parodo, kad visos valdžios ir visos propagandinės organizacijos elgiasi vienodai - nesvarbu ar jos būtų sovietinės, ar tautinės. Ar neįrodėme savo lojalumo valdžiai, kai masiškai lankėme revoliucijos ir ateizmo muziejus? Ar nedemonstravome ištikimybės valdžiai, eidami į spalio demonstracijas ir švęsdami kitas valstybines šventes? Ar darbo kolektyvų laiškai su partijos programos liaupsinimais nedemonstravo demokratijos triumfo? Ar neprisidėjome prie ankstesnių valdžių teisėtumo klusniai eidami į rinkimus?

      Paskutinis klausimas - retorinis: ar negėda būti tokiu "piliečiu"?

      Vaclovas Jomantas
      2008 11 20