Visada visuomenėje būna kitaminčių. Ir skirtingų kiekvienoje valstybėje, ypač jei tos valstybės priklauso iš pažiūros labai nepanašioms formacijoms. Sovietinio disidento samprata nuo XX a. antros pusės tapo bene geriausiai žinoma. Taip gerai, kad iki šiol posovietinėse šalyse žodis „disidentas“ pirmiausia siejasi su antikomunistu ar politiniu kitaminčiu, kovojančiu prieš autoritarinį režimą. Platesne prasme disidentas (lot. dissidentis – nesutinkantis, prieštaraujantis) –­­ tai asmuo, nepripažįstantis įsigalėjusios ideologijos, oponuojantis oficialiai politikai, struktūrai, nusistovėjusioms normoms, aktyviai išsakantis savo nuomonę. Dažniausiai jis veikia nepažeisdamas valstybės įstatymų, nenaudoja smurto, remiasi konstitucinėmis teisėmis, savo idėjas propaguoja visomis įmanomomis žiniasklaidos formomis. Disidentai sąlyginai skirstomi į politinius, socialinius ir religinius. Kultūros srityje tokiais galima laikyti radikalius alternatyvaus meno bei muzikos atstovus.

Dažniausiai kuo gilesnė disidento įžvalga ar atviresnė sąmonė, tuo mažiau tikimybės, kad jis oponuos tik vienai visuomenės gyvenimo sričiai. Greičiau tai tik pradžia, tinkamas išeities taškas. Pavyzdžiui, opozicinis politinis aktyvistas ima suprasti, kad priešinasi sistemai, kur teisingumo, finansų, kultūros, religijos, švietimo ar medicinos problemos glaudžiai siejasi ar netgi sąmoningai susiejamos. Ieškodamas tiesos, disidentas galbūt atsisuks prieš visą galingą esamos tikrovės mechanizmą.

 

                {youtubejw}XpRAjJtIc2M{/youtubejw}

Sovietiniai disidentai reikalavo žodžio laisvės, siekė visaverčių žmogaus teisių, už tai buvo persekiojami ir dažnai represuojami, ištremiami ar izoliuojami. Atrodė, šitokia jų padėtis buvo unikali ar būdinga tik panašaus „profilio“ totalitarinėms valstybėms. Tačiau laisvos vakarų valstybės taip pat nestokojo disidentų, net ištisų jų judėjimų, kurie neabejotinai atviriau galėjo reikšti savo įsitikinimus. Politiniai disidentai ar tiesiog nekomerciniai menininkai kapitalistinėse valstybėse galėjo būti bendrai vadinami komunistais – tarsi pagal atvirkštinio atspindžio taisyklę. Eiliniai hipiai ar žymūs roko muzikantai, kaip Johnas Lennonas, buvo kaltinami kairuoliškom pažiūrom. Kai kada disidentai savo šalyje galėjo būti sodinami už grotų, pasitelkus vienokį ar kitokį pretekstą. Pavyzdžiui, tokie skirtingi kitaminčiai, kaip Vladimiras Bukovskis tuometinėje SSSR ar Angela Davis – JAV, susidūrė su bendrais žmogaus teisių pažeidimais ir buvo diskriminuojami, kas darsyk primena, kokie panašūs yra pasaulio karaliai bei valdovai.

Šiandien Vladimiras Bukovskis nėra tik „buvęs“ disidentas, jis – vienas iš nedaugelio, drįstantis lyginti Sovietų Sąjungą su Europos sąjunga, remdamasis nemenka patirtimi (lietuvių kalba šie Vladimiro Bukovskio apmąstymai publikuoti laikraščio „XXI amžius“ priede „XXI amžiaus horizontai“)

Vis labiau vienodėjant valstybių valdymo principams, dėl atsirandančio ekonomikos vientisumo ar net (kai kada) pančių, dėl popkultūros primetamo visuomenės supanašėjimo gimsta naujo tipo priešiškumas, savotiškai „išgryninantis“ šių dienų ir ateities disidentą, neretai pavadinamą antiglobalistu. Tai, be abejonės, neturi nieko bendra su visuotine santarve ir tikra tautų draugyste. Greičiau bandymas pasipriešinti globalistams – palyginti nedidelei grupelei labai įtakingų ir dažnai ciniškų pasaulio „savininkų“.

 

                {youtubejw}8sbs4vRXycE{/youtubejw}

Naujųjų disidentų išraiškos forma lieka ta pati – žodžio laisvė. Tad ne vien knyga, bet ir internetinė žiniasklaida, radijo laidos bei filmai yra labai svarbūs šiai laisvei išreikšti. Net ir Lietuvoje žinomas dokumentinis, vos ne „epinis“ režisieriaus Peterio Josepho filmas „Zeitgeist“ („Laiko dvasia“, 2007) tapo tikra pogrindžio sensacija ir patraukė ne vien vadinamuosius konspirologus (konspiracinių teorijų šalininkus), bet ir įvairiausių pažiūrų, amžiaus ir tautybių atstovus. Interneto vaizdo svetainėse gausu ir kur kas „aštresnių“ disidentiškų filmų visiems gyvenimo atvejams, kartais gilesnių ar labiau ezoteriškų, kaip kad „Esoteric Agenda“ (2008), bet būtent filmas „Zeitgeist“ iš tikro undergroundo išsiveržė į didžiuosius ekranus. Iš dalies tai paskatino ir filmo tęsinį – „Zeitgeist: Addendum“ („Laiko dvasia: priedas“, 2008)

Žymiausi šių laikų kitaminčiai dažniausiai yra visapusiškai išsilavinusios asmenybės – oratoriai, knygų ar filmų autoriai. Tačiau jie neretai gąsdina ekscentriškomis pažiūromis ar radikalumu. Kai kurie netgi laikomi pamišėliais. JAV pačiais ekstremaliausiais disidentais galima vadinti jausmingąjį (ir griausmingąjį) Alexą Jonesą, vyresnės kartos –­ Jordaną Maxwellą ir Jimą Marrsą, mistiškąjį Michaelį Tsarioną, Didžiojoje Britanijoje –­ nepamainomą tiesuolį Davidą Icke’ą bei daugelį kitų. Visi jie gyvena laisvėje, nesiskundžia, kad negali išgyventi, o kai kurie (pavyzdžiui, Davidas Icke’as) virto tiesiog žvaigždėmis. Tiesa, prieš tai Davidas nuėjo ilgą „žiniasklaidos juokdario“ kelią. Beje, tai savotiška kai kurių demokratinių valstybių praktikuojama nepageidautinos asmenybės „izoliavimo“ forma.

Davidas Icke’as formulavo bene didžiausius iššūkius iš visų disidentų, išsakė galybę sunkiai suvokiamų pareiškimų, atskleidė kvapą gniaužiančių įžvalgų, pateikė ištisą galeriją originalių politinių bei istorinių pamąstymų. Kaip ir daugelis kitų supratingų kitaminčių, Davidas Icke’as pabrėžia neteigiantis ir nepranašaujantis absoliučių tiesų, nesiekiantis priversti auditoriją patikėti, bet linki klausytojams ir skaitytojams atsiverti, atsiribojant nuo išankstinių nuostatų, imti mąstyti bei savarankiškai daryti išvadas. Pažangiausia kitaminčio pozicija – nepiršti savo nuomonės, būti tiesos ieškotoju tiek pat, kiek ir skleidėju, o savo pašnekovą laikyti lygiaverčiu.

 

                {youtubejw}GqBrVBUGhFQ{/youtubejw}

Davidas Icke’as pradėjo savo kelią nuo knygos rašymo, dar būdamas Žaliųjų partijos entuziastu. Rašymas lyg laiminimas iš aukščiau ėmė „lietis“ lengvai, galiausiai pastūmėjo į gilų, mistiškąjį savęs ir aplinkinio pasaulio pažinimą. „Tai neturi būti šitaip“ („It doesn’t Have to be Like This“, 1989) –­­ pirmoji Davido Icke’o knygelė atspindėjo jo požiūrį į aplinkos apsaugą, žaliųjų tikslą ir kelią.

Žinoma, pradžia siekia dar ankstesnius laikus, kai uždaras nedrąsus berniukas pateko į futbolo aikštelę ir tapo profesionaliu vartininku. Dėl tuometinių sveikatos sutrikimų negalėdamas daugiau žaisti, Davidas Icke’as, darbininkų klasės išeivis, oficialaus mokslo neaprobuotas jaunuolis, tapo žurnalistu bei puikiu BBC sporto komentatoriumi. Jautrumas gamtai ir aplinkai paskatino Davidą Icke’ą nuo 1982-ųjų įstoti į tuomet populiarėjančią Didžiosios Britanijos Žaliųjų partiją ir tapti jos atstovu spaudai. Rodos, karjera galėjo būti sklandi ir sėkminga. Tačiau gan greitai Davidas Icke’as nusivylė darbu oficialioje žiniasklaidoje, net ir tokioje prestižinėje kaip televizija. Dėl priešiškumo tuometinei Margaretos Teacher politikai Davidas Icke’as BBC vadovų buvo nelabai mėgstamas, o tikra audra tapo tolimesni jo atsivėrimai ir kategoriški pareiškimai. Prasidėjęs intensyvus vidinio atbudimo laikotarpis suteikė peno antrajai knygai „Tiesos vibracijos“ („Truth Vibrations“, 1991)

Paskatintas jaunatviškų dvasinių atradimų, viename interviu Davidas Icke’as ketino patvirtinti, kad visi mes esame Dievo vaikai, tačiau buvo suprastas kaip asmeniškai pasivadinęs „Dievo sūnumi“. Tai sukėlė Britanijos žiniasklaidoje tikrą sąmyšį, BBC nepanoro pratęsti darbo sutarties, Žaliųjų partija nebeleido būti atstovu ir viešai pasisakyti. Pašnibždomis Davidas Icke’as buvo vadinamas pamišėliu, ir prasidėjo visuotinės pajuokos periodas.

 

                {youtubejw}FLIHgmwW8Jw{/youtubejw}

Tačiau Davidas Icke’as nepabūgo klausytis sielos balso ir drąsiai vadovautis intuicija. O nauju jo tikslu pamažu tapo pasaulio valdymo perpratimas, bandymai išsiaiškinti tamsiausius istorijos ir šiandienos politinius užkulisius, žiniasklaidos manipuliacijas ir pateikti mums savo požiūrį į tikrovę.

Pasak Davido Icke’o, visuomenė daugelyje šalių atrodo net prasčiau nei avių banda – pastaroji yra tvarkoma ganytojų, o žmonių bendruomenė sėkmingai gyvuoja jos nariams kontroliuojant vieniems kitus – laiku stabdant „nukrypimus nuo normos“, protingai patarinėjant, mokant prisitaikyti „savo labui“, konjuktūriškai „vadybininkaujant“ ir taip toliau.

Žinoma, yra ir didysis materialiosios planetos „ganytojas“ bei valdovas –­­­ aukštuomenės klanas, susietas šeimyniniais bei kraujo ryšiais, darantis įtaką pasauliui daugiau kaip tūkstantmetį. Pasak Davido Icke’o, grupė išrinktųjų monarchijos atstovų, bankininkų, žymiausių biznierių bei politikų siauroje „piramidės viršūnėje“ siekia išlaikyti pirmiausia žinias bei žinojimą, valdyti pažangias technologijas, nenuilstamai kontroliuoti gamtinius išteklius. Davido Icke’o tyrimai bei išvados meta kaltinimus vadovaujančiam elitui dėl sąmoningai ir kruopščiai jų pačių suplanuotų įvykių, pavyzdžiui, pasaulinių karų, ekonominių depresijų, finansinių krizių, teroristinių atakų – viso to, ką plačioji visuomenė regi kaip stichinius reiškinius ar nelaimingus atsitikimus. „Žymioji“ Davido Icke’o formulė, kurią jis priskiria pasaulio globalistų elitui –­ „problema, reakcija, sprendimas“, –­ valdančiųjų yra naudojama ir tarptautiniuose santykiuose, ir vidaus politikoje. Šio metodo esmė –­ patiems sukurti problemą, gerai apmąsčius niuansus. Taip sukeliama visuomenės reakcija, akylai stebima situacija ir kritiniu momentu atskubama su pagalba bei pateikiamas „geros valios“ sprendimas.

 

                {youtubejw}OdtnPrHVHM4{/youtubejw}

Vadinamųjų sąmokslo teorijų kritikai mano, kad visur įžvelgti priežastingumą ir nepasitikėti demokratinėmis informavimo priemonėmis yra pernelyg paranojiška. Tačiau net ir skeptikai, nešališki konspiracijų teorijų subkultūros tyrinėtojai, kaip Michaelis Barkunas, pripažįsta, kad Davido Icke’o veikalai pasižymi aiškumu, raiškia mintimi ir yra bene iškiliausi iš šio pobūdžio darbų.

Tikintiems, kad valdžia ir žinių laidos visuomet sako tiesą, Davido Icke’o apokaliptiškų nuotaikų knygos atrodytų lyg grožinė literatūra ar mokslinė fantastika. Išties jos nestokoja stulbinančių epizodų, labai jau karčių tiesų bei pareiškimų, tačiau tai – sveiki iššūkiai, skatinantys ne tik susimąstyti, bet ir naujai pažvelgti į tikrovę. Pasakojimai nestokoja šmaikštumo bei žaismingumo. Drąsos stoka autoriaus irgi neapkaltinsi. Davido Icke’o studijos bei išvados apibūdina ne tik žmonijos valdymą ir iš dalies savanorišką mūsų pačių vergovę, bet ir galimybę išsivaduoti. Nenuostabu, kad autoriui artima ir rytietiška viso pasaulio iliuziškumo samprata – tai ypač atsispindėjo knygoje „Begalinė meilė yra vienintelė tikrovė: visa kita yra iliuzija“ („Infinite Love Is the Only Truth: Everything Else Is Illusion“, 2005).

Išsilaisvinimo tema Davido Icke’o knygose tiek pat svarbi, kaip ir niūrūs nuogąstavimai. Jo knyga „...Ir tiesa padarys jus laisvus“ („...And the Truth Shall Set You Free“, 1996), perleista 2004-aisiais su prierašu „XXI amžiui“, pasirodė gana pranašinga.

 

                {youtubejw}t1CLR6D9u9s{/youtubejw}

Davidas Icke’as parašė ir gan vykusį savipagalbos vadovėlį „Išgydykim pasaulį: pasidaryk-pats vadovas į planetos transformaciją“ („Heal the World: A Do-It-Yourself Guide to Personal and Planetary Transformation“, 1994). Žaismingesnę vaizduotę, bet ne mažiau aštrią analizę randame knygoje „Robotų sukilimas: pasakojimas apie dvasinį renesansą“ („The Robots’ Rebellion: The Story of the Spiritual Renaissance“, 1994). Humoristiškas ir įžvalgus yra jos tęsinys: „Aš esu aš, aš –­ laisvas: robotų vadovas į laisvę“ („I am me I am free –­ The Robots’ Guide to Freedom“, 1998) darsyk byloja apie mentalinį ir emocinį kalėjimą, į kurį uždaro save net ir protingi asmenys bei ištisos margaspalvės visuomenės, –­ taip sukuriamos palankios sąlygos mažumai įžūliai kontroliuoti daugumą, nepaisant šios nuoskaudų. Pasirodė ir serija politiškai bene labiausiai provokuojančių veikalų: „Didžioji paslaptis“ („The Biggest Secret“, 1999), „Matricos vaikai“ („Children of the Matrix“, 2001), „Alisa stebuklų šalyje ir Pasaulinio prekybos centro tragedija“ („Alice in Wonderland and the World Trade Center Disaster“, 2002) bei naujausia –­ „Davido Icke’o vadovas į globalinį sąmokslą (ir kaip jį pribaigti)“ („The David Icke Guide to the Global Conspiracy (and how to end it)“, 2007). Optimistiškas pavadinimas, tačiau kai kurie skaitytojai pareiškė neatradę deramai išdėstyto būdo ar kūrybiškų idėjų išsigelbėti iš korumpuoto pasaulio. Tačiau nušviesti esamą padėtį bei provokuoti –­ ne mažiau sunki užduotis.

 

                {youtubejw}0nMq6gc1yMg{/youtubejw}

Autoriui praverčia senieji žurnalisto įgūdžiai ir iškalbingumas. Davidas Icke’as neretai vadinamas šių dienų konraversiškiausiu lektoriumi, ir jo oratorinis menas nuo pustuščių kambarių bei keleto klausytojų padėjo pereiti prie sausakimšų salių, pasaulinių turnė, aplankant daugiau kaip keturiasdešimt šalių. Pasak Davido Icke’o, tai rodo ne jo asmeninius pasiekimus, bet tai, kad vis daugiau žmonių visame pasaulyje atbunda, ryžtasi išsiaiškinti tiesas, ketina mąstyti atvirai. Ir ne mažiau svarbu, kad jie geba pasirinkti. Toli gražu ne viskas Davido Icke’o knygose būtų lengvai priimtina...

Keista, bet Davidas Icke’as tampa vis labiau mėgstama Britanijos asmenybe, net patenka į „populiariausių žvaigždžių“ sąvadus. Rimtesnį pripažinimą liudija ir tai, kad Anglijos televizijos kanalas „Channel 5“ neseniai parodė išsamų dokumentinį filmą, biografinį pasakojimą apie šį žmogų – „Davidas Icke’as: ar jis buvo teisus?“ („David Icke: Was He Right?“, 2006).

Kartais girdi leidėjus kalbant, kad šiandien knygynų lentynose trūksta tikrai šokiruojančių drąsios minties veikalų. Kaip byloja klasikinė išmintis, naujai atrasti ar ryškiau išvysti tiesas daug dažniau trukdo mūsų įsigilinimo stoka bei suvokimo ribos nei šaltinių nebuvimas ar informacijos trūkumas.