Pasakojama, jog Jėzus Kristus buvo, jeigu išvis buvo, nes patikimų ir nenuginčijamų istorinių duomenų, vienareikšmiškai liudijančių apie jo egzistavimą, beveik nėra (žiūrėti Wiki skiltį “istoriškumas“), neprastas stebukladarys, na, beveik kaip D. Bleinas ar D. Koperfyldas šiandien. Pavyzdžiui: tai jis vandeniu vaikščiojo, tai numirėlius prikeldavo, tai vandenį vynu paversti mokėjo. Išsamų Kristaus stebuklų sąrašą galima pamatyti čia. Įspūdinga! Kita vertus, nieko keisto, juk ir pati Kristaus figūra buvo nemažiau stebuklinga: gimė nuo “nekalto prasidėjimo”, trečią dieną pats prisikėlė iš numirusiųjų, na, ir galiausiai, buvo Dievo sūnus, pats Dievas, vadinasi, pats sau tėvas… Ech, ne kiekvienam suprasti tas teologines vingrybes. Neatsitiktinai B. Russell (kurio tekstą neseniai išverčiau) teologiją vadino loginių klaidų ir įvairiausių obskurantiškų nesąmonių rinkiniu. Bet šį kartą ne apie tai, o apie stebuklus, tiksliau apie vieną tikrą ir nenuginčijamą stebuklą, apie vieną stebuklo faktą.
Sakau “tikras stebuklas” ir “stebuklo faktas“. Bet ar taip būna? Uolus tikintysis, žinoma, suskubs man pritarti ir paspausti dešinę, sutikdamas su manimi, jog stebuklų išties būna, jog būtent Kristus ir buvo tų tikrų stebuklų įkūnijimas. Deja, negalėčiau ramia sąžine pritarti tokiam sveikinimui. Man stebuklas, apie kurį kalbu, tėra metafora, o tiksliau - pats krikščionybės fenomenas. Kodėl?
Įsivaizduokite mūsų eros pradžią: ką tik užgimusią Romos imperiją ir kažkur jos provincijoje besibastantį Jėzų, pasiskelbusį Dievo sūnumi, ir kitus Jėzaus pasekėjus, kurie pirmaisiais mūsų eros amžiais pastarąjį pervadino Jėzumi Kristumi. Netrukus gimsta antroji ir pagal chronologiją, ir pagal svarbumą religinė Knyga - Naujasis Testamentas, pasaulinėje istorijoje suvaidinęs stulbinamą vaidmenį, kuris tebesitęsia iki šiol. Jau 2000 metų! (Neabejoju, kad net ir J. K. Rowling “Hario Poterio” mitologija neturės tokio pasisekimo). Tad kurgi galima įžvelgti tą metaforišką Kristaus stebuklą, jeigu skeptiškai atmetame šio Naujojo Testamento pagrindinio personažo gebėjimus vaikščioti vandeniu, ligonių gydymus prisilietimu, numirėlių prikėlimus ir kita?
Atsakymo galima ieškoti ir istorijoje, ir dabartyje. Kaip žinome, Naujasis Testamentas - tai Dievo įkvėpta Knyga, pasakojanti Dievo sūnaus istoriją, bei skelbianti Gerąją Naujieną (aka Evangeliją). Dabar dar kartą įsivaizduokite: vienas Dievo sūnus Kristus ir keli apaštalai, surašantys jo istoriją į vieną Knygą ir platinantys vieno Dievo Žodį (nesigilinkime dėl Švenčiausiosios Trejybės). - Tokia yra vienos religijos, garbinančios Kristų, pradžia. Ji vadinama krikščionybe.
Bet štai kur stebuklas! Pasirodo, vieno Dievo viena šventa Knyga pagimdė ne vieną krikščionybę, o tūkstančius krikščionybių! Netikite? Pradėkime nuo pat pradžių. Įvairiausios krikščioniškosios atšakos ir atskiros sektos, savaip garbinančios Kristų, pradėjo rastis jau ankstyvajame šios religijos etape. Kitaip sakant, sektos, atskylančios nuo mainstream‘o, nuo pat pradžių buvo viena didžiausių krikščionybės problemų: III amžiuje labiausiai ramybės neduoda eretikai manichėjai (ir ne tik jie); viduramžiais - katarai ir valdensai; 1054 metais įvyksta Didžioji Shizma ir mainstream‘as oficialiai skyla į dvi dalis: į Vakarų Romos Bažnyčią ir Rytų Ortodoksų Bažnyčią; pastaroji priešingai negu Romos Katalikų Bažnyčia (toliau - RKB) virsta “nacionalinėmis” religijomis (graikų, rusų, serbų, rumunų ortodoksai ir kt.); vėliau XVI amžiuje įvysta Protestantiškoji Reformacija, dar viena shizma, nuvilnijusi žiauriausiais religiniais karais Europos istorijoje (taip atsiranda liuteronų, kalvinistų, puritonų ir kitos krikščioniškosios atšakos). Kitas svarbus mainstream‘o byrėjimo etapas yra susijęs su naujųjų amžių didžiaisiais geografiniais atradimais, su kolonializacija bei naujausiųjų laikų globalėjimu: krikščionybei plintant po pasaulį, randasi vis daugiau krikščioniškųjų atšakų ir sektų, kurių formavimuisi, be abejo, įtakos turėjo nacionaliniai ir kultūriniai vietos, į kurią įkeldavo koją Evangelijos skleidėjai, Kristaus garbintojai, ypatumai. - Štai tokia buvo istorija. O kaip yra dabar?
Šiuo metu pasaulyje yra priskaičiuojama daugiau kaip 38000 skirtingų krikščioniškų denominacijų! (Primygtinai rekomenduoju čia pažiūrėti nepilną jų sąrašą). Pabrėžiu: Kristų garbina ne 38, ne 380, ir net ne 3800 skirtingų organizacijų, besiremiančių ta pačia Knyga ir šlovinančių tą patį Dievą, bet beveik 40000! - Štai tas tikrasis Kristaus stebuklas, apie kurį kalbėjau! Jokia kita ideologija neprilygsta religijos galiai savyje talpinti tokią gausybę prieštaravimų, kurie sveikam ir blaiviam protui kelia ne tik šypseną, bet ir nuostabą. Kaip vieno asmens, gyvenusio prieš 2000 metų, figūra sugebėjo Pasaulį užkrėsti savotiška manija kurti tūkstančius skirtingų būdų ir procedūrų, skirtų vieno ir to paties Dievo šlovinimui? Kaip viena paties neklystančio Dievo įkvėpta Knyga, kurios sakiniai - tai šventos, nekvestionuojamos ir neginčijamos dogmos, sugebėjo pasaulyje katalizuoti kelias dešimtis tūkstančių skirtingų interpretacijų? Galiausiai, kodėl vieno neklystančio Dievo žinia, teoriškai/teologiškai turėjusi suvienyti žmoniją, buvo ir iki šiol yra nesutarimų, konfliktų, karų, žudymų, netolerancijos ir neapykantos šaltinis? Kodėl Kristaus garbintojų žodžiai, lozungai bei retorika istorijoje ir tikrovėje įgyja kardinaliai priešingus pavidalus?
Paskutinis štrichas: suprantama, anksčiau įvardyto “Kristaus stebuklo” autorystę reikėtų priskirti ne šiai abejotinai personai, bet patiems žmonėms, tiems kurie nori tikėti Kristaus stebuklu, nors (koks paradoksas!) tas noras motyvuoja neabejotinai kvailai, absurdiškai ir žalingai elgsenai bei veiksmams, nepaisant to, jog tas noras tikėti kažkodėl vis dar yra suvokiamas kaip kažkokia fundamentali žmogiškosios būties lemtis. Juokai juokais, bet ką apie tai gali pasakyti Jo Didenybė protas? Mano manymu štai ką: jeigu nuvainikuojame Kristaus stebuklingumą, jeigu atidžiai žvelgiame į istoriją, į faktinius, o ne fantastinius, duomenis, jeigu mūsų tikslas yra Tiesa, o ne kelių tūkstantmečių pasakos ir jų interpretacijos, tai mes privalome Kristaus stebuklą redukuoti iki paprastumo, kitaip sakant, - atmesti jį.
Taip, Jėzus, greičiausiai, nebuvo Dievas, todėl jo garbinti ir šlovinti nereikia. Geriau gerbkite ir mylėkite žmones, gyvūnus, augalus ar paprasčiausius daiktus, o ne kažkieno kažkada sukurtas fantazijas. Negalime, net ir žinodami evoliucijos faktą, nesididžiuoti, jog esame žmonėmis, jog mūsų protui ir valiai yra skirta Visata, jog mūsų sąmoningumas stebuklingai dera prie Tikrovės supratimo ir jos pažinimo. Jeigu Visatoje yra stebuklų, tai jis yra žmogus, o ne dievai ar Dievas. Taip sako Protas. Amen.
Laukite tęsinio…
blog.lrytas.lt/diogenas
2008 12 02
