O kodėl mes turėtumėme galvoti, jeigu galime paprasčiausiai uždrausti? - Toks bus naujojo parlamento, kurį išrinko mažuma Lietuvos rinkėjų, credo. Taip eilinį kartą paliudijama, jog Lietuvoje nėra nieko paprasčiau kaip būti konservatoriumi: juk konservatoriui, norinčiam išlaikyti savo gerą vardą, pakanka saugoti, tausoti ir “konservuoti”, o draudimai ir aktyvi draudimų politika - tai pats patogiausias įrankis gero vardo įtvirtinimui. Viskas, ko reikalauja tokia politika, yra tik pasirinkimas, kas turi būti uždrausta, o kas - išsaugota. Rodos, nieko paprasčiau ir nebūna. Ką gi, vakar Seimas tokį pasirinkimą padarė, pasisakydamas “už” Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pakeitimo projektą.
Kaip ir buvo galima tikėtis, saugojimo objektas ir šį kartą buvo pasirinktas apdairiai, nors kiek banalokai ir nuvalkiotai. Saugoti ir rūpintis vaikais visada yra puiku. Net ir tais atvejais, kai nuoširdų rūpestį reiškia ne tik tėvai, bet ir politikai. Šiaip ar taip, juk politikai yra žmonės, todėl ir jų rūpestį reikėtų suprasti. Ypač jeigu tą rūpestį reiškia tokios jautrios sielos kaip konservatorių ir krikščionių demokratų. Bet štai kur klausimas: o kur parlamente dingo liberaliai mąstančių tautos atstovų dūšelės? Kodėl jie tylėjo, kai svarstant projektą, ultradešinieji fanatiškai svaidėsi neapykantą ir netoleranciją kurstančiais pasisakymais? Galiausiai, kodėl ir kokiu pagrindu prie Liberalų Sąjūdžio pavadinimo prikabintas garbingas žodelytis “liberalai”? Pro forma?
Kad ir kaip ten bebūtų, panašu, jog šiuo metu madingiausia yra saugojimo ir “konservavimo” retorika, grėsmingai riaumojanti tiek į dešinę, tiek į kairę… Tikrai teisus buvo A. Kubilius, prieš kelis metus pranašaudamas “totalinę dešiniųjų pergalę”, kuri pasireiškė ne tik jo vadovaujamos politinės jėgos patekimu į parlamentą, bet ir tuo, jog viešasis diskursas kaip niekada imlus pasidarė dešiniųjų skleidžiamoms idėjoms ir diktuojamoms madoms: moralė ir su ja susiję klausimai šiandieną yra ir bus ta neišsemiama tema, kuri maitins ir politikos komentatorius, ir pačius politikus. Pirmiesiems teks aptarinėti tai, ką apie moralę gražiai iš parlamento rūmų čiulbės ir suoks antrieji.
Galima pamanyti, jog nieko čia blogo. Juk kaip tik, galima sakyti, atsakinga valdžia turi rūpintis piliečiais, saugoti juos nuo pavojų, globoti ir mylėti. Juo labiau, kai mūsų elektoratas taip ilgesingai laukia “stiprios rankos” pranašo, nuvesiančio juos per krizės dykumas į pažadėtąją žemę. Išties, kas gi čia blogo, kai politikai rūpinasi morale? Kas negerai, kai politikai saugoja vaikus, šeimą ir tradicijas? Kur problema, jei iš Seimo tribūnų aidi ditirambai už dorą?
Nežinau, ar dešiniųjų strategai tai jau daro, bet aš jiems labai nuoširdžiai patarčiau susimąstyti štai apie ką: tegul moralės saugotojai labai rimtai ir atsakingai pamąsto, su kuo jie pučia į tą pačią dūdą. Juk nėra labai sunku įsivaizduoti, kaip koks nors kitų moralistų ir tautos saugotojų (kad ir “murzininkų”) frontas iš džiaugsmo trina rankas po tokių Seimo sprendimų. Ypač tais atvejais, kai iš parlamento skamba retorika, kurią gatvėse vartoja skustagalviai “patriotai”. Ultradešinysis elementas jau ir taip buvo pakankamai pamalonintas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos nutarimo, kuriuo R. Gajauskaitės sudarytas leidinys “Sodoma ir Gomora” buvo pripažintas legaliu ir nekurstančiu neapykantos. Juk nėra sudėtinga pastebėti, jog dabartinė konservatorių politika, bandymas žaisti doros korta, yra savotiškas moralinis palaikymas tam visuomenės segmentui, kuris nacionalinių švenčių proga rengia nesankciotuotus maršus sostinės gatvėmis ir užpuldinėja kitaip atrodančius bei besielgiančius praeivius?
Drausti, bausti ir saugoti!
Ar tikrai A. Kubiliaus vadovaujama parlamentinė moralistų armija lauks incidentų, analogiškų nesenam dainininkės Berneen atvejui, tik su kitos socialinės grupės atstovais? Ar nebus taip, jog A. Kubiliaus išsvajota “totalinė dešiniųjų pergalė” baigsis visų mūsų pralaimėjimu? Panašu, jog pirmieji žingsniai šia linkme jau žengti. Belieka su nerimu laukti kitų.
Noriu pasakyti, jog problema, su kuria mes šiandieną susiduriame, yra ne šiaip problema. Visų pirma ji yra labai klastinga, nes draudimų politika yra įvilkta į gražų ir, iš pirmo žvilgsnio, nekaltą ar net patrauklų pavidalą: kam gali nepatikti politikai, besirūpinantys morale bei kovojantys už dorą? Kas gali prieštarauti kilniems politikų ketinimams nuo realių ar įsivaizduojamų pavojų gelbėti vaikus? - Viskas taip gražu ir miela, jog net prie širdies dėk.
Keisčiausia, jog tokios tendencijos negalima apkalti populizmu, pataikavimu masėms, nes akivaizdu, jog moralistinė retorika po truputį materializuojasi. Štai čia ir slypi visas pavojus. Koks?
Filosofas I. Berlinas yra kalbėjęs apie politinį romantizmą ir apie “politinio demiurgo” figūrą. Omeny jis turėjo ideologinį mąstymą, kuomet politika absorbuoja moralę ir išnaudoja ją kaip kortą. Kitaip sakant, “politiniais demiurgais” jis vadino tuos, ką I. Kantas yra įvardijęs kaip “politinius moralistus”. Visa bėda ta, jog ir tas demiurgas, ir moralistas yra moralaus politiko priešingybė, galima sakyti, net savotiškas antipodas. Kodėl? Atsakymas paprastas: moralus politikas niekada politikoje nesidangsto pačia morale ir neišnaudoja jos tarsi kažkokio įrankio. Priešingai, kuo daugiau politikas suokia apie moralę, tuo labiau reikėtų jo saugotis. O labiausiai saugotis reikia tokių, kurie apie moralę suokia su uždegančiu ir įtikinamu nuoširdumu.
Taigi, kodėl sakau, jog dabartinės tendencijos ir ta “totalinė dešiniųjų pergalė” kelia pavojų? Kodėl manau, jog politikams derėtų atsakingiau kalbėti apie moralę bei atsargiau saugoti bei drausti?
Visų pirma todėl, kad nei politikai, nei juos remiančios grupuotės (viena svarbiausių yra Romos Katalikų Bažnyčia, kuriai ir pastarajame projekte eilinį kartą yra numatomos išskirtinės teisės) nėra moralės savininkai ar šeimininkai, o parlamento tribūna nėra ta vieta iš kurios turėtų sklisti nurodymai, kaip elgtis, gyventi ir mąstyti turi piliečiai. Kai politikai renkasi, ką uždrausti, o ką saugoti, jie naiviai pasiduodami moralizmo pagundoms nebesugeba adekvačiai vertinti situacijos. Žinoma, juk galia tikrai svaigina ir kai kam net aptemdo protą. - Tai ir yra vadinamasis politinis romantizmas, apie kurį kalbėjo I. Berlinas.
Šiuo atveju politikai, neva saugodami vaikus, nusprendė į pagalbą pasitelkti patį brutaliausią draudimo mechanizmą, kurį naudojo visos niekšiškiausios istorinės ideologijos, o būtent - cenzūrą. Kyla įtarimų, jog tikrasis šio įstatymo pakeitimo projekto objektas yra ne vaikai, kuriuos ketinama apsaugoti nuo tariamos homoseksualų propagandos, bet patys homoseksualūs žmonės, Lietuvos Respublikos piliečiai. Apmaudu, kai liberalioje demokratijoje, teoriškai išpažįstančioje sekuliaras vertybes, ima dominuoti religiniai įsitikinimai, nukreipti prieš homoseksualius asmenis, kai dedamos sąmoningos pastangos šį socialinį sluoksnį eliminuoti iš viešojo gyvenimo. Galima būtų pamanyti, o šis įstatymas būtent to ir siekia, jog viešoji erdvė išimtinai priklauso tik tiems, kurie naiviai ir romantiškai tiki (ne žino, bet tiki!) savo teisumu, savo moralumu bei neklystamumu. - Pastariesiems pasiūlyčiau giliai įkvėpti, suskaičiuoti iki trijų ir atsipalaiduoti. Sėkmės.
2008 12 12
