Žvelgdamas į susidariusią situaciją kultūroje ir atsispirdamas nuo dabartinės ir visų ankstesnių valdžių mąstymo inercijos, skubu pasinaudoti nebaudžiama pranašystės dovana. Paklaidą sumažinčiau iki keleto procentų, t. y. vienos kitos ne toje vietoje panaudotos pavardės. Paprastai kai kultūros žmonės ima kalbėti finansų tarme, visi tos kultūros vartotojai nuo jų nusigręžia. Neva nuobodu. Todėl pabandykime išversti tai į vartotojų kalbą: kaip jie gyvens po keleto metų.
Taigi, du tūkstančiai -liktais metais iš esmės kultūros sritis bus gerokai pasikeitusi ir, be abejo, į gerąją pusę. Finansinė krizė įveikta, ir itin sėkmingai. Apie kultūros sferą ir naujienas geriausia gyventojams sužinoti iš šeštadieninio spalvoto ir blizgaus 60 puslapių Meno kūrėjų asociacijos leidžiamo savaitraščio „Literatūra ir menas“, kuris tapo vieninteliu patikimu kultūros skleidėju („7 meno dienos“ ir „Šiaurės Atėnai“ kone bankrutavo dėl pabrangusio popieriaus ir pamažu virto pigiais kult-zinais, platinamais Senamiestyje. Bet jie užsitraukė saugumo nemalonę dėl abejotinos užsienio kultūros propagavimo).
„Literatūros ir meno“ viršelyje – nuotrauka su jaunąja estrados dainininke Barselona, laikančia „Sidabrinės balso stygos“ prizą iš Mažeikių konkurso. Knygų skyrelyje anonsuojama nauja Eugenijaus Ostapenkos eilėraščių knyga „Motoroleris“ ir recenzuojamas trečias Aleksandro Pogrebnojaus romanas „Nemylėsiu daugiau“. Recenzijų autoriai Castoras ir Polluxas pastarąjį giria.
Taip pat iš savaitraščio matome, jog vietiniai kūrėjai triumfuoja visoje šalyje, jų koncertai ir spektakliai noriai lankomi, nes meno suartėjimas su paprasta liaudimi ir klasikos eksponavimas netikėtose erdvėse jau davė neabejotinų rezultatų.
Laikraštis informuoja apie Tymo kvartalo suvenyrų mugę, kurioje Čiurlionio kvartetas paskutinį sekmadienį jautriai sugriežė „Stille nacht“. Kadaise muzikantai išėjo į gatves protestuodami prieš autorinių honorarų didesnį apmokestinimą, tose gatvėse ir liko. Šiandien labiausiai lankomi televizinio projekto „Šlovės laiptai“ debiutantų koncertai, kuriuos rengia Nacionalinė filharmonija drauge su Ingos Valinskienės fondu.
Mecenatų atstatydintas iš vienintelio privataus Dalios Ibelhauptaitės teatro išėjo dirigentas Gintaras Rinkevičius. Dabar jis išvyksta į Latviją, kur vėl patvirtintas Rygos nacionalinės operos vyriausiuoju dirigentu. D. Ibelhauptaitės trupė atkakliai gyvena iš rėmėjų lėšų, pastaraisiais metais jų generaliniu globėju tapo „Leo LT“. Mokiniai klasėmis tebeina ir į šios bendrovės remtą populiariausią pastarųjų metų lietuvių filmą „Broliai padarė Europą“.
„Literatūrmenis“ praneša, kad ŠMC, t.y. šiuolaikinių medijų centras, atidarė tarptautinę ekspoziciją „Muilas 24/7“, remiamą LNK ir TV3, kurioje lankytojai gali pažiūrėti visas pasaulyje rodomas muilo operas ir serialus realiu jų rodymo laiku įvairiose pasaulio šalyse nuo Kanados iki Naujosios Zelandijos.
Iš kitų tarptautinių projektų atskirų muzikologų recenzijų nusipelnė „Scorpions“ koncertas su Giunterio-Gotesmano-Povilaičio trio bei šiuolaikinio šokio festivalis „Balt-šok“, pristatantis Minsko ir Vilniaus naktinių klubų jungtinę programą. Kita muzika išgyvena mąstymo krizę: nei festivalis „Vilnius Jazz“, nei „Vilnius Mama Boogie“ šįmet, kaip ir pernai, neįvyko, nes jų kviesti kūrėjai neatitiko Nacionalinio meno komiteto nustatytų prioritetų. Vienas jų skelbia, kad kūrėjai neturi būti vyresni nei 40.
Lietuvos menininkai pastaraisiais metais ėmė gerokai intensyviau garsinti Lietuvą užsienyje – ir vėl dėka naujosios kultūros politikos, radikaliai nusprendusios neremti tarptautinių projektų. Sprendimas pasirodė besąs saliamoniškas, nes dauguma lietuvių menininkų emigravo, o vadybininkai jais rūpinasi taip pat už Lietuvos ribų – taip gerokai sutaupoma šalies biudžeto tėvyniniams aukščiau minėtiems menininkams.
Choras „Ąžuoliukas“ tapo nuolatiniu Vestminsterio abatijos berniukų choru, OKT/Berlyno miesto teatras pristato „Senąjį Testamentą – Rojų“, Eimuntas Nekrošius įkūrė teatrinių eksperimentų studiją Veronoje.
Literatūros ir meno“ skiltis „Išėję negrįžti“ kalbina Audronį Imbrasą bei tapytoją Vilmantą Marcinkevičių. Abu jie gyvena Dubajuje. Pirmasis aktyviai skatina modernaus šokio plėtrą arabų pasaulyje, antrasis dabar piešia Dubajaus ir Kataro princeses ant arklių ir su sakalais. Nors kultūros reformos Lietuvoje kardinaliai pakeitė bendrą kultūros gyvenimą, šiedu kultūriniai disidentai tarsi užsikirtusios plokštelės vis dar kalba, kad kultūros sistema nebuvo reformuota nuo sovietmečio, o kūrybinės industrijos negauna deramos paramos. Savaitraštis tai paneigia paprastu ir geležiniu argumentu: kūrybinių industrijų Lietuvoje paprasčiausiai nėra. Jei kadaise ir mezgėsi – jų nebeliko.
Valdžia remia 100 proc. visus tris šalies teatrus (jiems vadovauja Večerskis, Latėnas ir Latėnas) ir abi koncertines organizacijas (šioms vadovauja Merkelys ir Kėvišas).
Nacionalinių premijų liko viena, ja šįmet buvo apdovanotas Tadas Gutauskas už akmeninę verpstę Vingio parke.
Beveik neliko ir leidyklų, siūliusių nepaklausias Nobelio premijos laureatų knygas. Knygos tampa prestižo objektu: pirma – jų nedaug, nes šalies prioritetas – aplinkosauga – gelbsti šalies medžius; antra, knygos brangios dėl kadaise padidėjusių mokesčių. Populiariausia „Alma alba“ leidyklos serija „Siluetai“ išviešina mūsų scenos žvaigždžių paslaptis su pridedamais nuotraukų sąsiuviniais; populiariausia savaitės dešimtuko knyga išlieka Juozo Statkevičiaus madų albumas „Svetimas kūnas“ (kaina – 210 Lt). Skaitytojų susidomėjimo sulaukė „Grafo Montekristo“ 10-as skyrius – dabar leidykla leidžia kiekvieną knygos skyrių atskirai ir su komiksais.
Savaitraščio skiltyje „Kultūros ekonomika“ rašoma, kad prieš keletą metų patyręs fiasko projektas „Tūkstantmečio VEKS-as“ tebemoka skolas Vilniaus savivaldybei už nesumokėtą biurų nuomą. Šalies viešbučiai bankrutuoja, nes įvedus apsigyvenimo ir registracijos mokesčius užsieniečiams pigiau tapo atostogauti Šveicarijoje ir Taityje nei Kauno santakos paplūdimyje. Lietuviai dėl pigumo renkasi atostogas vasarą Norvegijoje, žiemą – Šamoni. Sen Morice įsisteigė keletas lietuvių kolonijų.
Anksčiau į teatrą ar klasikinės bei eksperimentinės muzikos koncertus buvo vykstama greituoju traukiniu į Varšuvą ar Helsinkį. Dabar galvojama nutraukti šiuos reisus, nes pageidaujančiųjų susirenka vos vienas vagonas.
„Literatūra ir menas“ spausdina pokalbį su naujuoju Lengvosios kultūros ir meno ministru, kuriame konstatuojama, jog šiandien išaugo nauja ir mylinti savo šalį patriotų karta, blaiviai žiūrinti į pramogas ir taip palaikanti tikruosius Lietuvos menininkus.
Ministras pasidžiaugia prieš keletą metų Prisikėlimo koalicijos pradėta reforma ir pacituoja jaunimo judėjimo „Mes“ šūkį: „Iš šalies – ir iš širdies“.
Į klausimą apie krašto ir jos kultūros ateitį ministras atsako: „Futūrologija yra dėkingas mokslas, nes jis leidžia bet kam pasivadinti tos srities daktaru ar ekspertu, bet kartu ir išvengti atsakomybės. Anksčiau Lietuvoje visi ateities spėjikai buvo įtarūs katastrofistai. Laimei, dabar jų nebėra, liko tik optimistai. Kalbant apie ateitį akivaizdu viena: mes judame kur kas greičiau nei spėjame apie tai pamąstyti“.
Šis komentaras perskaitytas Lietuvos radijo laidoje "Kultūros savaitė" gruodžio 13 d.
