Perskaitęs visais žiniasklaidos kanalais tarsi virusas platinamą politologo Tomo Bitino straipsnį, iš „Lietuvos žinių“ supykau, bet nenustebau. Agresyvi propaganda, kurią valstybės ir laivosios rinkos agentai sėja žmonių smegenyse, davė savo vaisių – išaugino homofobijos, paniekos manantiems kitaip, rasizmo, piktybės „gėles“.
Iš šio straipsnio dar sykį supratau, kad šiuo metu Lietuvoje kerojantys propagandos dygliai nustelbia pilietiškumo, viešumo ir kūrybinės energijos syvus, sunaikina žmonių išdidumą, priverčia paklusti nužmoginimo, bauginimo, prievartos mechanizmams.
Iš pat pradžių juokingai atrodančios pretenzijos Graikijos jaunimo atžvilgiu pradeda kelti liūdesį, kad Lietuvos aukštoji mokykla sugeba parengti studentus, kurių atvirai šovinistinis kalbos tonas niekuo nesiskiria nuo gausių interneto komentatorių stiliaus. Niekuo nesiskiria ir žinių bagažas, o pažiūromis toks jaunas reakcionierius panašus į piktą, viskuo besiskundžiančią moteriškę megzta berete, per automobilių spūstį įstrigusią troleibuse.
Tai tiek pradinių pamąstymų. O dabar apie Graikiją. Iš tiesų Graikijoje klesti ne kas kita, kaip valstybinis terorizmas: valstybė stebi ir seka radikaliai mąstančius savo priešininkus, varžo jų kalbos ir susirinkimų laisvę. O valstybinis terorizmas kaip tik ir yra represinių mechanizmų stiprinimas ir nuolatinis jų ginklavimasis, didėjantys jų vykdomo smurto mastai, „nulinės tolerancijos“ doktrina, šmeižikiška žiniasklaidos propaganda, paverčianti nusikaltėliais visus tuos, kurie kovoja prieš valdžią.O neapykanta kitataučiams Graikijoje pasiekė valstybinį lygmenį – prie sienos, skiriančios Graikiją nuo Makedonijos jugoslaviškosios dalies, plyti minų laukai, saugančios demokratinio polio tėvynę nuo svetimųjų – čigonų ir kitų nuskurdusių pabėgėlių įsiveržimo.
Tomo Bitino straipsnyje minimi vandalai ir tinginiai, bet Graikijoje, kaip ir visame pasaulyje šimtai darbininkų žūsta vadinamuose „nelaiminguose atsitikimuose darbo vietoje“. Tai reiškia, kad darbdaviai, kuriems dėl artėjančios krizės parsiduoda vis daugiau darbininkų, neužtikrina jiems nei saugių darbo sąlygų, nei socialinių garantijų.
Tiek Graikijoje, tiek Italijoje ir Prancūzijoje į kovą prieš taupymą jų sąskaita kyla studentai. Italijoje visą rudenį vykę neramumai atsinaujino praeitą savaitę. Taip studentai parodo, kad jiems ne vis tiek, kur jie mokysis, ką veiks ir kam bus priversti tarnauti rytoj.
Liūdnas kontrastas pastebimas Lietuvoje, kur prarandamas ištisas universiteto fakultetas, o apatijoje nuskendę jo studentai ne tik nesiruošia nieko ginti, bet galbūt apskritai nežino, kas vyksta. Taip pat, visiems besivadovaujant viena valdžios ir žiniasklaidos logika, o galbūt kartu su ta logika išsižadant ir pačios Lietuvos, ir bus įvykdyta aukštojo mokslo reforma.
Tokia yra neveikiančio studentų aktyvizmo Lietuvoje kaina – „vertės negaminančio“ mokslo žlugimas mus artina, o gal jau priartino prie bananinės respublikos įvaizdžio: pavieniai šiuolaikinės santvarkos politrukai išdidžiai iš savo stiklinių kamerų stebi plušančius, prakaituojančius trečiojo pasaulio „tinginius“ ir „parazitus“.
Nesusikalbėjimas dėl pačių fundamentaliausių vertybių, jų ignoravimas ir atmetimas lyg Berlyno siena atskyrė mūsų politologus nuo Graikijos ir kitų šalių revoliucionierių. Propagandos peršamas konservatyvus stabilumo, tvarkos, privatumo vertybės virsta darbo dogmomis – „darbas renkasi mus, o ne mes jį“. Tuo tarpu laisvieji europiečiai jau prieš 40 metų paskelbė: „Nedirbk – kurk“. Tai nereiškia, kad Europa virto socialiai aprūpintų tinginių kontinentu. Priešingai, šiuolaikinis verslas žmones ne tik pasmerkia vergiškoms darbo sąlygoms, bet dažnai palieka juos be jokių garantijų.
Šiuo metu kapitalizmas patiria krachą, griūva finansinės piramidės, o kartu – ir šiuolaikinio verslo sukurpta vertybių sistema. Tai leidžia žmonėms dar sykį parodyti savo valią, parodyti, kad darbas nežmoniškomis sąlygomis yra ne galimybė tobulėti, o nepakenčiamas vergijos atgimimas. Dar daugiau – klasių kova neišnyko, ji plečiasi ir praranda kontrolę – yra vis mažiau valdoma iš viršaus, vis labiau organizuojama iš apačios. Krizės sąlygomis apie tokias strategijas, mažosios politikos kūrimąsi būtina pagalvoti ir mums. Bet, kaip galima buvo suprasti iš šiandieninio straipsnio, tai padaryti, o ir apskritai priešintis mums pražūtingiems valdžios planams, bus sunku.
Dar viena politologų „tiesa“ – kad visi viešojoje erdvėje veikiantys aktyvistai, išskyrus galbūt „tvarkingai su valstybinėmis vėliavomis pražygiavusius“ kovo 11-osios nacius, yra chuliganai, nusikaltėliai, teroristai. Tiek to, nekalbėkime apie valstybę kaip apie prievartos monopolį, pailiustruokime kontrargumentą tokiu faktu.
Š.m. gruodžio 10 dieną didžiausiame Lenkijos laikraštyje – „Gazeta Wyborcza“ – pasirodė trumputis interviu su 20 metų Atėnuose gyvenančia lenkų tautybės verslininke Hanna Błażejewska-Rożanek. Šis interviu buvo transliuotas ir per Lenkijos televiziją. Kai vedantysis išgirdo, kad riaušių apimtuose Atėnuose Hanna jaučiasi saugi, nes anarchistai puola tik stambius prekybos centrus ir bankus, jis apstulbo ir trumpam pasimetė. Verslininkė sakė: „puolamos yra tik didelių prekybos tinklų parduotuvės ir bankų rezidencijos. Puolami tik valdžios simboliai“. Žurnalistų paklausta, ar mažos parduotuvės yra saugios, Hanna atsakė: „Taip. Pavyzdžiui, nepaliestos liko parduotuvėlės, stovinčios tarp biurų ir bankų būstinių, o patys bankai visiškai sudeginti. Mano parduotuvė yra pačiame Atėnų centre, tik šalutinėje gatvėje. Ji yra saugi.“
Šis reportažas ir sutrikęs žurnalistas man primena paklusnaus tarno požiūrį ir yra vertas tik sarkastiško juoko. Jis primena mūsų indoktrinuotą politologą Tomą Bitiną. Tikėkimės, kad augant krizei Lietuvos dirbantieji ir studentai patys supras, apie ką galvojo jų kolegos iš Graikijos, Italijos ir kitų šalių, kuriose režimas nėra pajėgus užslopinti pilietinio judėjimo, nutildyti laisvos minties.
