Šis straipsnis yra atsakas į politologo Tomo Bitino straipsnį "Graikija: tinginiai ir dykaduoniai kelia galvas" išspausdintą "Lietuvos žiniose". Politologas neteisingai teršia tinginių ir dykaduonių vardą bei neatsakingai argumentuoja vartodamas emociškai "įkrautus" žodžius: "utopija", "parazitavimas", "anarchistai", "komunistai", "socialistai". T. Bitino tekste daugiau nepamatuotų kandžių emocijas užkabinančių išsireiškimų nei protingos argumentuotos kalbos.

Pirma, politologas neteisingai apšaukia tinginius ir dykaduonius parazitais bei suverčia jiems kaltę dėl įvykių Graikijoje. Kur matyta, kad tikras tinginys ir dykaduonis dėtų didžiules šimtametes pastangas vien tam, kad sukurtų tokią grandiozinę kapitalizmo sistemą ir paskui ja naudotųsi parazituodamas? Ne. To būti negali. Tikras tinginys tokios sistemos nekurs. Jis tingi. Kapitalizmo sistema daug darbo pareikalavusi struktūra. Ją galėjo sukurti tik darbštūs ir darbingi žmonės. Tinginiai to padaryti tikrai negalėjo, nes jie dirbti tingi. Todėl visa atsakomybė už sukurtą ir dabar egzistuojančią sistemą tenka ne tinginiams, o būtent dirbančiai liaudžiai.

Antra, jei politologas nori kalbėti apie tuos parazituojančius sistemoje žmones, tai turėtų juos vadinti pseudotinginiais ir pseudodykaduoniais. Nes jie nėra tikri tinginiai ir dykaduoniai. Kaip rašo politologas jie "baigia universitetus, dauguma pradeda dirbti, bet streikuoja dėl mažų atlyginimų, per sunkaus darbo, imigrantų antplūdžio ar dar bala žino ko". Ar tikras tinginys baigs universitetą? Ar jis dirbs? Ar jis dės pastangas ir eis streikuoti? Ne. Žinoma, kad ne. Tai gali daryti tik tinginiai apsimetėliai – pseudotinginiai ir pseudodykaduoniai.

Trečia, politologas rašydamas apie "seną Graikijos, ir didžia dalimi pietų Europos, žaizdą – tinginystę, grindžiamą utopinėmis socializmo ar anarchizmo idėjomis" neatsakingai vartoja terminus. Anarchizmas yra rimta politinė filosofija arba pažiūrų visuma nieko bendro neturinti su chaosu, protestais, nihilizmu ir valdžios nuvertimu. Daugelis anarchistų siūlo kurti harmoningą anti-autoritarinę visuomenę, paremtą asmens apsisprendimo teisėmis ir savanorišku dalyvavimu. Vietoj autoritarinių ir priverstinių ekonominių sistemų anarchistai siūlo kurti autonomiškas bendruomenes, laisvų asmenų savanoriškas asociacijas, kuriose žmonės patys save valdo ir teikia abipusę pagalbą. Politologas turėtų žinoti anarchizmo kaip politinės filosofijos apibrėžimą ir nepainioti jo su buitinėje kalboje įsivyravusia anarchizmo samprata. Jei jau taip norima pabrėžti anarchijos ir chaoso elementą Graikijos streikuose, tai reikia daryti nuosekliai ir tvarkingai aiškiai įvardinant ir atskiriant rimtą anarchizmą nuo buitinio.

Ketvirta, toks užgaulus ir netvarkingas tekstas su tokiu emociniu "užtaisu" ir žodžiais "vienintelis būdas pažaboti tokias „tradicijas“ – nereaguoti, nenusileisti, neužsileisti" yra tiesioginis gyventojų kiršinimas nukreiptas prieš mažumų teises. Politologas tokiu atveju atsistoja jau nebe į politologo, o į politiko vėžias ir nebeanalizuoja susidariusią padėtį, o kviečia skaitytojus atitinkamai elgtis su tinginiais ir dykaduoniais, kurie, pasigilinus, su protestais ir riaušėmis visai nieko bendro neturi.

Penkta, tinginiams politologo straipsnyje primetamas komunizmas ir socializmas. Iš tikrųjų komunizmo ir socializmo sistemų sukūrimas yra lygiai tokio pat sudėtingumo darbas kaip ir kapitalistinės struktūros sukūrimas. Dėti tiek pastangų į politinės sistemos sukūrimą tinginiai tikrai nesiryžtų. Tinginiams nesvetimos anarchizmo idėjos, laisvos bendruomenės, savanoriškos asociacijos idėjos, tačiau su komunizmu ir socializmu tai nieko bendro neturi. Be to, autorius logiškai nenuoseklus sakydamas, jog neįgyvendinus socializmo be represijų Sovietų sąjungoje šios idėjos bankrutavo. Iš leksikos ir keliamo balso galima matyti, jog "komunizmo" ir "socializmo" terminus politologas vartoja kaip keiksmažodžius, skirtus pažeminti susikurtiems priešininkams, o ne apibrėžti politinėms santvarkoms.

Iš visko kas pasakyta, galime matyti, jog ne tinginiai, o būtent kapitalizmo apologetai yra tie, "kurie vietoj smegenų linkę naudoti" kažką kita. Šiuo atveju - balso pakėlimą ir bėdos suvertimą už savo pačių padarytus darbus. Tik darbininkai galėjo sukurti tokią milžinišką kapitalizmo sistemą, kurios egzistavimas neįmanomas be streikų, riaušių ir protestų. Ir būtent kapitalistai yra atsakingi už tai kas vyksta šiuo metu Graikijoje, tačiau jie nori nusimesti atsakomybę nuo savęs ir apkaltinti visiškai su tuo nesusijusią žmonių grupę, panaudodami įprastą kapitalizmui ginklą - balso pakėlimą.