Šis tekstas atsirado kaip atsakas į T.Bitino straipsnį „Tinginiai ir dykaduoniai kelia galvas“. Iš esmės, tai – perrašyta, parodijuota, „remiksuota“ minėto straipsnio versija. Gerbdama autoriaus iškalbą ir stilių, stengiausi apsiriboti minimaliais pataisymais. Žvilgsnis į tinginystę ir dykaduonystę – šįkart iš kitos barikadų pusės.
Ideologinį pamatą šiam tekstui suteikė Christopherio Lascho knyga „Elitų maištas“ – knyga apie elitus, kurie išdavė demokratijos principus, atsiribojo nuo visuomenės ir užsidarė savo privilegijuotuose getuose.
Kol kas iki galo neaišku, kas realiai įvyko – ar jis pamiršo, ar nerado tam laiko, bet šildytuvo taip ir nenupirko. Jis išvažiavo atostogauti į Havajus, o aš likau dirbti nešildomojo kontoroje, peršalau ir savaitę praleidau ligos patale. Tuo metu, mano kolegė turėjo dirbt už du. Šis įvykis atvėrė seną šiuolaikinių visuomenių žaizdą – elitų sukilimą, aroganciją ir visišką abejingumą žmogui, grindžiamą utopinėmis liberalizmo idėjomis.
Automobilių pirkimas ir demonstravimas, parduotuvių vitrinų siaubimas (gi reikia pirštines pritaikyti prie automobilio...!), akmenų (brangių ir pusbrangių) demonstravimas žiedų, auskarų pavidalu ir skaudžių, lyg sprogmenys, pastabų mėtymas darbo liaudžiai Lietuvoje buvo suprantamas kaip teisingas ir teisėtas būdas parodyti negerai ir neteisingai liaudžiai jos tikrąją vietą. Kritiniais atvejais, iškart prisimenamas nepavykęs sovietinis socializmo eksperimentas, gulagas, stalinizmas, ir tai, kad parduotuvėse nebuvo majonezo bei konservuotų žirnelių.
Būtent po šios, sovietinės sistemos žlugimo, Lietuvoje ėmė formuotis uždari klubai ir teritorijos, kurios tapo įvairaus plauko radikalų prieglobsčio vieta. Jaunieji nusikaltėliai (dabar jau viešai pripažįstama, kad privatizacijos procesus lydėjo organizuotas nusikalstamumas, prievarta, korupcija, kyšiai bei fizinio susidorojimo grėsmė...), save pateikiantys kaip kovotojus su blogiu, vakarais kurdavo strategijas, kaip, pasitelkus labdaros įstatymą, „išplauti“ pinigus, kad galėtų nusipirkti naują džipą ir pravažiuodami purvais aptėkšt kelkraščiu pėdinančius žioplius. Atrodytų, kad tokio absurdo dabartiniame pasaulyje būti neturėtų, tačiau jis sėkmingai gyvuoja. Ir tai yra ne tik Lietuvos bėda.
Prisiskaitę utopinių liberalizmo idėjų, tingintys dirbti, bet nesidrovintys išnaudoti, žeminti ir engti savo artimo - toks jaunimas nieko nestebina. Šie žmonės baigia universitetus, dauguma iš jų „prasuka“ neaiškios kilmės verslą iš neaiškios kilmės kapitalo, kiti įsitaiso dirbti tėvų ar dėdžių kontoroje, bet dažniausiai jie matomi leidžiantys laiką prestižiniam sostinės klube, Floridoje arba Žydrajame krante. Iš esmės, nuolatinis pramogavimas ir besaikis vartojimas tampa savotiška jų egzistencijos forma.
Elitų sukilimą bet kurioje šalyje iškart paremia ir palaiko kitų šalių elitai. Visų šalių elitai, vienykitės. Paprastai jie noriai šneka apie Sovietų Sąjungoje įrodytą faktą, kad be represijų joks socializmas neįmanomas. Tiesiog kartojami šūkiai apie Staliną, represijas ir gulagą, ir piktus, vaikus šaudančius komunistus.
Visais laikais buvo įprasta, kad jauni žmonės nori greitai, be pastangų pralobti ir prasigyventi. Amerikoje, ypač, tokios idėjos visada buvo populiarios tarp jaunimo. Juk velniškai patogu gulėti ant sofos, gerti portveiną ir galvoti apie tuos mulkius, kurie lieja prakaitą fabrike. Vėliau sugalvojama, kad reikia ką nors veikti – kurti papuošalus, kvepalus, rankines... atidaryti grožio saloną... nusipirkti futbolo komandą, arba aštuoniolikmetę merginą – ypač, jei tau keturiasdešimt aštuoneri... Arba, galima tiesiog stilingai gyventi, - pritaikyti pirštinių spalvą prie automobilio, o tapetus prie kelnaičių – ir tai bus atsakas į pasaulyje įsigalinti plebėjišką vulgarumą ir primityvizmą...
Šis virusas yra esminė Europos ir Amerikos šalių bėda - kai norima gyventi lengvai ir patogiai nedirbant arba dirbant minimaliai. Tai, kad šis reiškinys gyvuoja jau daugybę metų, yra ydingos šių šalių politikos rezultatas - absurdiški elitų reikalavimai (mokesčių lengvatos jachtoms ir golfo klubams) tenkinami, o tai sukelia ir kitų grupių nepasitenkinimą bei norą išsiplėšti iš vyriausybės ir sau kokios nors naudos – pvz., sveikatos draudimą arba nemokamus priešpiečius mokyklose...
Vienintelis būdas pažaboti tokias „tradicijas“ - nereaguoti, nenusileisti, neužsileisti. Nereikia pamiršti, kad už įvairias jachtas, BMW, vilas Kanaruose ir skrydžius į kosmosą savo darbu sumoka kiti, samdomi, šalies gyventojai. Nemokamų pietų nebūna.
Įdomiausia, kad kol kas neteko matyti po prabangius kurortus ir naktinius klubus valkataujančius elito atstovus smerkiančio pasisakymo. Trisdešimties (senstelėjusių) jaunuolių gauja skelbiasi patys sąžiningai, nepažeisdami įstatymų per dešimtmetį uždirbę milijonus ir milijardus, ir tai laikoma vos šaunumo įrodymu. O samdomas žmogus neturi net teisės gintis. Naikinti savo artimo sveikatą, kelti grėsmę kitų žmonių gyvybei šiandien kai kuriose šalyse yra visiškai normalu, nes taip kaupiamas kapitalas ir nusavinamas produkcijos perteklius.
Radikalios elitų grupuotės, pasinaudodamos savo pačių sukeltu chaosu, pradėjo reikalauti rinkos, prekybos sąlygų, darbo santykių liberalizavimo, bei kitų lengvatų ir patogumų. Ir tai vyksta tuo metu, kai pasaulyje siaučia ekonominė krizė, kuri didžia dalimi buvo paskatinta būtent paties verslo sektoriaus sąmoningai skatinamo besaikio vartojimo ir elitų dykaduonystę įteisinančių įstatymų.
Lietuvoje žmonės dirbo dieną ir naktį, palikę mažus vaikus, dirbo keliuose darbuose, o elitai skandavo, kad būtent darbo žmonėms teks už krizę sumokėti, teks eilinį kartą susiveržti diržus. Deja, juk tai turčiai privertė imti paskolas, kreditines korteles ir vartoti, vartoti, vartoti – juk tai jie gąsdino visuomenę – „butai BRANNNKKSSSS...“
Kokios elitų maišto pasekmės? Pirmiausia nemažų nuostolių patyrė paprasti žmonės, kurie prarado santaupas, sveikatą ir savigarbą, ir už gaunamas pajamas negalėjo išlaikyti savo šeimų. Vien iš Lietuvos kasmet emigruoja tūkstančiai gyventojų. O tai jau reiškia, kad elitams greit pritrūks pigios ir nuolankios darbo jėgos. Tačiau taip jau yra, kad tie, kurie smegenis naudoja vien tam, kad pavergtų savo artimą, nėra linkę mąstyti apie rytdieną.
Nebūtų keista, jei rytoj tie pavergtieji išeitų protestuoti.
