Valdžios siūlomas „antikrizinis“ planas – žiauriausias išpuolis prieš lietuvių raštiją nuo 1864 m., kai generalgubernatorius Muravjovas „korikas“ uždraudė lietuvišką spaudą. Jie rengiasi sunaikinti tai, ką dešimtmečiais kūrė mūsų tautos šviesuoliai, inteligentai ir knygnešiai. Pasiūliusi visiems susiveržti diržus, valdžia planuoja užveržti virvę ant kaklo Lietuvos leidėjams, o tuo pačiu ir autoriams, vertėjams, knygų dailininkams ir kitiems, susijusiems su knygų leidyba bei platinimu, darbuotojams.

Jie rengiasi sunaikinti tai, ką dešimtmečiais kūrė mūsų tautos šviesuoliai, inteligentai ir knygnešiai, ir paversti mūsų tautą besmegene lengvai manipuliuojama žmogystų minia.

Deja, šiame prekinių-piniginių santykių pasaulyje, knyga, kultūrinis žurnalas, teatro spektaklis yra lygiai tokia pati prekė, kaip ir visos kitos. O knyga mūsų valdžios „biudžeto balansuotojams“ yra tas pats kas tualetinis popierius.

„Planas per švelnus, vartojimą reikia stabdyti“, – reikalauja eurokomisarė Dalia Grybauskaitė.

Mūsų valdžia ir stabdo: tualetinio popieriaus vartojimą – 1 proc. PVM didinimu, o knygoms ir kultūrai įjungiamas mokesčių didinimo 25-50 proc. stabdis. Taip, kultūros vartojimą reikia stabdyti, mažiau skaityti, šviestis, tamsia minia lengviau manipuliuoti mūsų elitui.

Kyla klausimas, kas bus pajėgus prisiimti šiuos išaugusius kaštus? Knygų skaitytojai, autoriai, mokiniai, bibliotekos, švietimo įstaigos? Ekonominės krizės sąlygomis? Net patys „antikrizinės“ programos rengėjai pripažįsta, kad pirkėjai mūsų situacijoje negalės prisiimti šių mokesčių, taigi padidėjusią mokesčių naštą turės prisiimti verslas, šiuo atveju – leidyklos ir knygų platintojai. Ar šis verslas iš tiesų yra toks pelningas ir ekonomiškai pajėgus, kad krizės sąlygomis sugebėtų „suvalgyti“ tokį staigiai didinamą mokesčių krūvį?

Šiuo metu pasaulyje konkuruoja du požiūriai į ekonominį skatinimą, kurio reikia į recesiją smingančiai ekonomikai: keinsizmas ir taip vadinama supply-side economics (kurios įtaka šiuo metu sparčiai mažėja) siūlo skirtingus receptus.

Pirmasis teigia, kad norint stimuliuoti ekonomiką, reikia didinti mažiausiai uždirbančių žmonių pajamas, mažinti PVM, didinti ekonomikoje „besisukančių“ pinigų masę; antrasis, atvirkščiai, reikia mažinti įmonėms mokesčius, kad jos galėtų dirbti pelningai ir taip stimuliuoti ekonomiką. Mūsų valdžia kelia ir PVM vartotojams, ir mokesčius įmonėms vienu metu.

Tuomet kodėl Europos Sąjungoje – itin aukštais mokesčiais pasižyminčiame turtingų šalių klube – taikomas lengvatinis PVM tarifas spaudiniams (ES PVM vidurkis knygoms – 6,57 proc.) ir bendrai visai kultūrai bei spaudai, o keturiose ES šalyse galioja netgi nulinis tarifas knygoms?

Todėl, kad knyga santykinai yra labai brangus pagaminti ir socio-kultūriniu bei edukaciniu požiūriu labai vertingas produktas, kurio vartojimą reikia visaip skatinti, o ne stabdyti kaip bando daryti mūsų valdžia.

Skaitymas nėra vartotojiškumas. Žmogus gali atsisakyti pirkti naujausio modelio telefoną, ar naujausios mados batus ir kol kas panešioti senuosius. Tačiau ar atsisakysime naujos knygos dėl to, kad jau nusipirkome vieną. Skaitysime vis tą pačią?

Lyginant knygą su mobiliuoju telefonu, knyga yra labiau ne galutinis produktas, o panašesnė į to telefono gamybos technologiją. Tai yra savotiškas socio-kultūrinis know-how, kuriuo naudodamasis skaitytojas lavinasi ir tobulėja. Tai labai brangus, didžiulės vartojamosios vertės produktas, kurį sukurti įdedama daug pastangų ir kūrybinės energijos, tad nulinis PVM tarifas knygoms nėra kažkokia nepagrįsta „lengvata“, kaip bandoma mus įtikinti, o normali šiuolaikinės civilizuotos visuomenės praktika.

Sumažinto ir nulinio PVM tarifo knygoms pranašumai:

Sumažina galutinę knygos kainą ir padidina knygų prieinamumą visuomenei; tai įrodyta tyrimais užsienio šalyse.

Skatina skaityti (PVM yra vartojimo mokestis, o skaitymas nėra vartojimas, o skatintina žmogaus veikla).

Yra palankus autoriams bei visai kūrybinei ir kultūrinei šalies visuomenei, stiprina šalies kūrybinį potencialą.

Sumažina išlaidas kultūros ir švietimo įstaigoms.

Yra socialiai teisingas, nes padidina žinių (esminis šiuolaikinės visuomenės poreikis) ir kultūros prieinamumą mažiau pasiturintiems žmonėms (PVM mokestis yra regresinis; mažiau uždirbantys jo sumoka proporcingai daugiau).

Palengvina veiklą mažoms ir vidutinio dydžio leidykloms (smulkusis verslas), stiprina konkurenciją tarp jų ir taip didina leidžiamų knygų įvairovę bei pavadinimų skaičių.

Mažose šalyse, tokiose kaip Lietuva, leidyba ir spauda turi ne itin didelį verslo potencialą, pvz., knygų leidyba Lietuvoje yra beveik išimtinai smulkusis verslas. Lietuviškas knygos tiražas, netgi bestselerio, yra mažas, todėl iš knygų gaunamas pelnas yra labai ribotas, o knygos savikaina labai didelė.

Tačiau lietuviška leidyba ir spauda yra vienas iš kertinių lietuvių kalbos funkcionavimo intelektualinėje terpėje faktorių. Tai, kad į lietuvių kalbą verčiami reikšmingiausi filosofijos, mokslų ir literatūros veikalai, stiprina lietuviškos kultūros, kaip visateisės ir civilizuotos kultūros statusą.

Jei šie kūriniai, jų terminija, naujos idėjos, sąvokos, ištisi naujai kuriami diskursai egzistuoja lietuvių kalba, tai yra didžiulis nedidelės 3 mln. lietuvių tautos laimėjimas. Jei to nėra, Lietuvos intelektualinė terpė virs kitakalbe terpe, kaip jau yra ne kartą buvę Lietuvos istorijoje.

Valdžios žadamos „permainos“, t.y. mokesčių didinimas kultūrai, jau dirba savo juodą darbą: spauda, teatrai, leidyklos, stabdo ateinančių metų projektus, mažina darbuotojų skaičių, mažina užsakymus laisvai samdomiems kūrėjams – vertėjams, dizaineriams, žurnalistams. Šventė baigiasi, laikas dirbti? Tačiau ką dirbti jeigu viskas stoja? Ir ne dėl krizės, o dėl „antikrizinės“ programos.

Toks mokesčių didinimas – išties ciniškas „2008-jų – skaitymo metų“ programos pabaigos akcentas. Šioje situacijoje kirba klausimas, kokia bus kultūros žmonių reakcija – tylus, sovietmečiu išmoktas susitaikymas?

Boikotuokime VEKS – valdžios statomą Potiomkino kaimą, kultūros naikinimo fone, kitus oficialius valstybinius kultūros renginius ir skelbkime Lietuvą „Kultūros katastrofos zona 2009“, organizuokime alternatyvinius protesto kultūrinius renginius, pilietinio nepaklusnumo akcijas.

Reikalaukime iš valdžios tikros antikrizinės programos, padėsiančios išsilaikyti kultūrai, smulkiajam ir vidutiniam verslui, vargingiau gyvenantiems žmonėms. Reikalaukime demokratijos priimant sprendimus. Reikalaukime valdžios rinkiminių pažadų remti kultūrą vykdymo.

Švietimas, kultūra, spauda, knygos – ne prabanga, o būtinybė, kertiniai pažangos akmenys. Tik apsišvietęs, kritinį mąstymą išsiugdęs žmogus pajėgus pasipriešinti manipuliacijoms, priespaudai, gyventi demokratiškai ir kurti savo ateitį pats.

Valdžia prilygina knygas tualetiniam popieriui ir mokesčiais stabdo kultūros „vartojimą“ – skaitymą, teatrus, kultūrinius renginius. Ar ne laikas mums rengti savo „antikrizinį“ planą?