Valstybės kontroliuojama rinka vadinama valstybiniu kapitalizmu (state capitalism). Tokioje santvarkoje pagrindiniu ekonominiu vienetu yra išnaudotojiškoji valstybė, kuri savo pajamas gauna iš per prievartą surinktų mokesčių. Kodėl per prievartą? Sakysite, kad visi nori mokėti valstybei? Mes tikriausiai puikiai suprantame, kad daugelis žmonių nustotų mokėti mokesčius, jei tik už tokį elgesį nesulauktų adekvačių sankcijų iš pavergėjo. Be abejo, už mokesčius yra statomos mokyklos, tiesiami keliai, gydomi žmonės... Bet įsivaizduokite, kad vieną dieną niekas nebemokės mokesčių, kas tada?
Žmonės gautų visus savo uždirbtus pinigus ir nereikėtų jais dalintis su godžia biurokratija, valstybės prievartos aparatu. Tada užtektų lėšų ir mokslui, ir sveikatai. Juk susirgęs žmogus nesišaukia sveikatos apsaugos ministerijos: "O Jėzau, man bloga, sveikatos apsaugos ministerijos, sveikatos apsaugos ministerijos!". Ne, žmogui reikia gydytojo. Netgi valstybinės sveikatos apsaugos laikais su gydytojais dažnai atsiskaitoma „gėdingais“ kyšiais, nors oficialią algą medikams sumoka valstybė. Ji yra ta tarpininkė tarp ligonio ir gydytojo, kuri savaip perskirsto mūsų pinigus. Išpūstas biurokratijos aparatas parazituoja tarp darbininkų ir verslininkų, niekas nelieka nepaliestas šios negailestingos sistemos. Naikinami ištisi socialiniai ryšiai tarp laisvo žmonių apsikeitimo nuosavybe, laisvų susitarimų ir kooperacijos.
Produktyvioji klasė (darbininkai, laisvieji verslininkai) yra pavergiama parazituojančios valstybininkų klasės (etatistų). Yra nemažas pagrindas teigti, kad marksizmo ideologai klaidingai interpretavo išnaudojimą. Libertarizmo teorijoje aiškinama, kad bet kokie laisvi žmonių susitarimai yra geri, nes kitaip jiems jų nereikėtų. Tuo tarpu valdžios primestos taisyklės iškreipia šiuos santykius ir sukuria jėgos monopoliją. Taigi pagrindinis darbininkų priešas turėtų būti ne verslas (patys darbininkai dažnai kooperuojasi ir įkuria savo įmones), bet būtent valdžia ir jos įgeidžiai.
Profsąjungos, vietoj keliaklupščiavimo prieš valdžią, turėtų pačios imtis valdyti rinką. Jos turi reikalauti tinkamo atlyginimo už savo darbą, trumpesnių darbo valandų ir t. t. Taip pat būtina kurti kuo daugiau kooperatyvų, kurie pradėtų konkuruoti su korporaciniu ir valstybiniu kapitalizmu. Patys darbininkai, ūkininkai, gydytojai turi sužlugdyti tarpininkus, spekuliantus. Tai galima padaryti teikiant tiesiogines, kokybiškas ir pigias paslaugas.
Deja, kai kurių kairiųjų valstybininkų nusiteikimas laisvosios rinkos atžvilgiu lemia labai didelę vidinę profsąjungų stagnaciją. Sprendimas turi įvykti rinkos procesų pasekmėje. Kažkas turi patenkinti vartotojų poreikius (juk norisi pavalgyti, šiltai apsirengti ir gauti pigių cigarėčių), tam ir skirtas verslas. Be poreikio cigaretėms niekas jų negamintų ir nepardavinėtų. Elementarūs žmogiškieji poreikiai sukuria paklausą, kurią patenkina pasiūla.
Pažabojus tarpžmogiškus rinkos santykius, viską planuoti pradeda valstybė. Aišku, kai kam tai gali pasirodyti patraukliu sprendimu. Deja, sovietinio socializmo pavyzdys parodė pagrindines tokio ekonominio modelio problemas. Planinė ekonomika nesugeba patenkinti vartotojų poreikių. Neįmanoma žinoti, kiek ko reikia pagaminti, jei visas kainas ir gamybą kontruoliuoja vienas didelis monopolinis vienetas su savo nacionaline vėliava ir prekės ženklu. Tokioje santvarkoje žmonės turi pasitenkinti tuo, ką jiems duoda.
Net jei nepirktum kokio pasišlykštėtino batono iš gastronomo, jį gaminanti įmonė nepatirs jokių nuostolių, nes būsi priverstas jį valgyti arba neturėsi ko valgyti. Niekas nekonkuruos ir nebandys pagaminti kuo skanesnį, kokybiškesnį ir pigesnį batoną, nes yra tik vienas batonas ir jis „geras“. Kodėl? Taip nusprendė centrinis komitetas... Nueikite į turgų ir pasižiūrėkite, kiek įvairiausių duonos rūšių jums siūlys nusipirkti. Manot, kad toks pasirinkimas gali egzistuoti planinėje ekonomikoje? Aišku, kad ne. Būtent todėl vargšas ūkininkas turi gauti galimybę kuo lengviau prekiauti savo produkcija.
Lietuvos valstybinio kapitalizmo monopolijas turi sutraiškyti tas paprastas mažas verslininkas, kuris kiekvieną dieną dirba, pluša dėl pieno pakelio jūsų šaldytuve. Tik kolektyvinė ir privati nuosavybė, kooperacija ir jokių mokesčių vergijos! Agora, anarchija, veiksmas!
2008 12 20
