Neseniai delfi.lt publikuotas interviu su V. Ališausku pasirodė su štai tokia didaktine antrašte: „Politika turi paklusti sąžinei, o kartais – Bažnyčios mokymui“. Interviu vinis ir esminė V. Ališausko pozicija yra tokia: Bažnyčia nesikiša į politinį gyvenimą, bet politikai turi vadovautis morale bei Bažnyčios mokymu. Žodžiu, politikas turi būti doras, sąžiningas katalikas. Tik nemėginkite aiškinti ponui Ališauskui, kad kalba eina apie dalyvavimą sekuliarios valstybės valdyme, apie įstatymų leidybą – tokios politiko veiklos sritys, kuriose veikiant būtina savo dorovinį katalikiškumą palikti už durų, nes valstybės valdymas yra paremtas blaiviu protu, o ne subjektyviais religiniais įsitikinimais ar juolab Bažnyčios mokymu. Nemėginkite to, nes, mano galva, pono Ališausko Lietuvos valstybės vizija kardinaliai skiriasi nuo puoselėjamos sekuliarumo vizijos...
Pradėsiu nuo doro (katalikiško) politiko įvaizdžio ir kaip toks politikas gali pakenkti valstybės valdymui ir pačiai valstybei. V. Ališauskas pabrėžtinai išskiria moralę, matą, pagal kurį turi būti priiminėjami politiniai sprendimai. Žinoma, moralę šis ponas laiko nekintama krikščioniška duotybe, monumentu. Tačiau dorovė, moralė nesprendžia problemų, ji tiesiog statiškai priima arba atmeta, tai tėra elgesio dogmų rinkinys, kuriam nusižengus apeliuojama į mūsų sąžinę. Ar tikrai moralė galėtų būti tas įrankis, tas matas, kuriuo matuojamas įstatymų teisingumas, efektyvumas? Labai abejoju. Toks aklas moralumo vaikymasis politikoje atveda prie rimtų problemų valstybėje, kurioms priskiriamas vienoks ar kitoks draudimas dėl neva amoralumo ir tokiu būdu jos apskritai nėra išsprendžiamos. Pavyzdžiui, abortų, eutanazijos, lytiškumo, lyties keitimo problemos turi būti išnagrinėtos, ištyrinėtos, išanalizuotos, remiantis moksliniais tyrimais, konsultacijomis, o ne moralumo ar dorovės trafaretais.
Doram, katalikiškam politikui objektyviai (nepriklausomai nuo savo religinių pažiūrų) priiminėti problemiškus įstatymus yra neįmanoma, nes jis būtų priverstas priimti sprendimus, kurie žeistų jo dorą, jo religiją ir t.t. Toks politikas atstovauja ne tautos interesus, o savo ar religinės grupės, konfesijos išpažintojų interesus. Įstatymai, priimti religiniais sumetimais, besidangstant įvairiomis vertybėmis ir morale, nėra naudingi visuomenei, bet tiesiogiai naudingi ir ideologiškai parankūs, pavyzdžiui, konkrečiai katalikams, eliminuojant visus tuos kitatikius, kitaminčius, kurie dėl to įstatymo patiria žalą ar suvaržymus. Galima sakyti, kad bet koks religinis fundamentalizmas, klerikalizmas politikoje yra pavojingas valstybei ir ypatingai žmogui, nes suvaržo kitatikio, kitaminčio moralinę nepriklausomybę ir laisvę.
Juokingai skamba V. Ališausko pareiškimas, kad Bažnyčia neturi galios įrankių nurodinėti Seimo nariams leidžiant įstatymus, kai mūsų Seime egzistuoja tokie opusai kaip Tėvynės sąjunga ir Lietuvos Krikščionys Demokratai – katalikiško politiko prototipai, už kuriuos drąsiai agituoja Katalikų Bažnyčios kunigai. Tad visai nenuostabu, jog kai politika ir valstybės valdymas siejamas su konkrečios konfesijos tikinčiųjų ir Bažnyčios interesais, kai valstybė kuria įstatymus pagal moralės ir krikščioniškųjų vertybių principus, tai valstybėje įtvirtinama cenzūra, diskriminacija ir homogeniškumas.
Konstitucija gana aiškiai atskyrusi valstybę nuo religijos, tačiau tai netrukdo Bažnyčiai daryti įtaką valstybės valdymui per politines partijas (ir ne tik per tas), kurios skelbiasi religinio pobūdžio. Kitaip sakant, Bažnyčios interesus atstovauja būtent religinio pobūdžio politinės partijos ir tai jos daro visiškai atvirai, tad „įteisinus“ partijos religinę pakraipą, ta partija manipuliuojama konfesijos interesams valstybėje.
Dar vienas svarbus akcentas – „Bažnyčios mokymas“, kaip tai įvardino V. Ališauskas. Aš įvardinčiau tai kaip katalikišką ideologiją. Pastaruoju metu itin suaktyvėjo moralistai ir „tikrųjų vertybių“ agituotojai, kurie nori sunorminti ir primesti kitiems savo vertybes, moralę, dorą prieš tai įvardindami tai kaip visuotinai priimtas, per šimtus, ne, tūkstančius metų susiklosčiuosias tiesas! Ne be reikalo norima tas vertybes įtvirtinti kaip amžinąsias, jas normalizuoti, lyg jos nepriklausytų nuo religijos, konkrečiai, nuo krikščionybės, lyg jos būtų žmogiškos, o ne religijos suponuotos. Tai tėra krikščionybės ideologija (kuri priešinasi sekuliarumui) ir gana agresyvi, nes nepripažįstančius šių vertybių ji marginalizuoja ir diskriminuoja. Tačiau aš siūlau demitologizuoti ir demistifikuoti šias vertybes; galbūt jos nėra tokios vertingos, kokias jas norima paversti? Leidau sau nukrypti norėdamas pasakyti tai, jog Bažnyčia skverbiasi ne tik į valstybės valdymą, bet ir į asmeninę, intymią sferą, kurią bando disciplinuoti.
Taigi grįžkim prie pagrindinio akcento – ar politika ir Bažnyčios mokymas tikrai dera? Jeigu kalbame apie sekuliarios, modernios valstybės politiką, kuri turėtų būti grindžiama blaiviu protu, kritiniu mąstymu, mano atsakymas vienareikšmis – ne. Bet koks politinių galių suteikimas konfesijai, kad ir kokios tos galios formos bebūtų (patariamosios, konsultacinės), gali tapti religinio fanatizmo pagrindu.
