Naujųjų metų proga marksistinis portalas „Leftas“ pasveikino savo skaitytojus su Naujaisiais metais niūriu futuristiniu rašinėliu, parašytu sekant rusų komunistų autoriaus V. Volchovo pasakojimu „Sulaukėm“. „Lefto“ redakcija teigia, kad šį rašinį galima būtų pavadinti langu į netolimą Lietuvos ateitį: gili žiema ir dar gilesnė ekonominė krizė, gyventojų nusivylimas ir dalies jų bandymai „įvesti tvarką“ – nacionalistai rengia pogromus ir šaudo žmones, kurie, jų manymu, yra „per mažai lietuviški“. Aišku, tokia literatūrinė prognozė gal ir per daug niūri, tačiau ji turi realų istorinį pagrindą – ekonominės depresijos laikai žmonijos istorijoje beveik visada baigdavosi totalitarinių režimų įvedimu. (a.lt komentaras)

Pernakt visą miestą užpustė sniegu. Atšalo taip, kad net šunys slėpėsi rūsiuose, tik retkarčiais išbėgdami link šiukšlių konteinerių. Mašinos atsargiai išsislapstė kiemuose nuo pogromininkų. Gatvės buvo tuščios, tik vėjas ganė sniegą. Žmonėms taip anksti nesinorėjo niekur išeiti.

Keikdamas orą, Algirdas greitu žingsniu klampojo giliu sniegu. Mašinos durelės prieš jį atsidarė:

– Tokiu metu tau lengvai pavyksta išsisukti. Dabar aš tikrai nesistebėsiu, jei mes iš tikrųjų važiuosim į restoraną, nors pinigų aš ne tik restoranui, bet ir duonai neturiu. Niekas jų neturi.

– Ta merga yra mano pusseserė. O tu, gaidy, jei dar kartą pabandysi ją nuskriausti, arba apskritai prieisi prie jos…

– Na, na. Užteks čia. Geriau savo drąsą panaudok, kad pinigų arba ėdalo saviems gautum. Nes elgiesi kaip ta tavo Agnė – pavalgyt už svetimus pinigus ne prieš, o dėkingumo jokio.

– Iki krizės aš maniau, kad tu dalykiškas, sumanus. O dabar matau, kad tiesiog suktas.

– Eik tu žinai kur… Maitintis iš talonų duonai! Gal smegenys kiek prasivalys.

Nepaisant oro, kuris tik pradėjo pamažu gerėti, grįžti namo nesinorėjo. Susimąstęs Algirdas nuėjo gatve. Žmonių aplink nebuvo ir nepaliestas sniegas trukdė eiti. Nusivilti žmogumi visada nemalonu, netgi tada, kai pastebėdavai jo silpnybes anksčiau, tačiau nusivilti draugu žymiai liūdniau. Staiga mintis nutraukė griežtas balsas:

Iš už artimiausios tarpuvartės į Algirdą piktai žiūrėjo maždaug 35 metų vyras. Rankas jis laikė kišenėse, tad nebuvo aišku, galėjo jis šaut ar negalėjo. Išsigandęs Algirdas nusprendė paklusti, kadangi apytikriai nutuokė, kad jį su kažkuo sumaišė. Jis pasuko į tarpuvartę į atsidūrė priešais jaunų ir stiprių vyrų būrį. Jo nuostabai, vyriškis įkišo jam į ranką pistoletą ir, pasisukęs, tyliai riktelėjo:

Minia greit patraukė į kieme sustatytus furgonus. Algirdas pastebėjo, kad kiekvienas iš čia esančių turėjo po pistoletą, kai kurie netgi laikė kalašnikovus. Šaukti šiems žmonėms „Jūs mane su kažkuo supainiojote“ atrodė neprotinga, ir jis paklusniai sėdo į vieną iš mašinų. Kvaila situacija, tačiau mūsų sumaišties laikais nelabai stebėtina. Algirdas susimąstė, kaipgi sužinoti, ką sumanė šie žmonės.

– O kas čia turi nepavykt? – nustebo kaimynas. – Mums viso labo reikia nukreipti dėmesį. Štai vaikinams centre bus karšta. Tačiau baltoji jėga nenugalima! Šiandien mes turime realų šansą paimti valdžią į savo rankas.

– Taip, – prakalbo kitas, įsistebeilijęs į apledėjusį mašinos langą. – Aš anksčiau su kairiaisiais tūsinausi, bet po to pasiunčiau juos. Užkniso su savo mitingais. Atėjo laikas įvesti šalyje tvarką, kol nigeriai ir kiniečiai nepadarė to už mus.

„Na ir įklimpau, – pagalvojo Algirdas. – Tikrai smarkiai įklimpau“. Visas furgonas jau rėkė kažką apie baltąją rasę ir Lietuvos valymą nuo rusų bei žydų, o jis jau svarstė, kaip ir kur nepastebimai pabėgti.

Mašina staigiai sustojo, nuvažiavo durelės ir tvirtas galvą nusiskutęs vyras lauke užrėkė:

Ginkluoti žmonės vikriai iššoko iš mašinų. Tiesiai priešais save Algirdas išvydo bendrabučio duris. Nepatogiai spausdamas pistoletą, jis su visa minia įbėgo į vidų. Užpuolikai laužė duris, rėkė, šaudė į visus „nepakankamai lietuvius“. Riksmai, verksmas ir šūviai įsiviešpatavo bendrabutyje. Algirdas nešaudė, jis sunkiai atitrūko nuo likusių antrame aukšte ir įgriuvo į vieną iš kambarių, užtrenkdamas paskui save duris. Vienoje lovoje sėdėjo užsnūdęs čigonas, kitos dvi buvo tuščios.

Paskutiniai žodžiai pažadino gyventoją, jis žaibiškai užsimetė megztinį ir jau manė bėgti į koridorių.

Jis atvėrė langą, kol čigonas dėjosi batus. Antras aukštas vis dėlto kėlė nerimą, tačiau pusnys padrąsino. Algirdas šoko. Sėkmingai – ant kojų, tiesiai į minkštą pusnį, netgi vaikystę prisiminė. Šalia nusileido čigonas, skrydyje užsisegdamas striukę.

– Tiro jiems nerengsime, – garsiai pagalvojo Algirdas. – Dabar vesk tu per krūmus ir vietines tarpuvartes, jie čia visame kvartale.

Čigonas, atrodo, galutinai nubudo – kartoti neprireikė, jis ėmė bėgti priekyje, pradžioje prisiglausdamas prie sienų po langais, po to palei priestatus į gretimą kiemą. Bendrabutyje vis dar šaudė ir nepakenčiamai gailiai rėkė. Langai dužo, iš jų šoko žmonės ir bėgo į visas puses, daugiausia per lauką, ir buvo apšaudomi iš bendrabučio langų.

– Klausyk, – staiga sustojo čigonas. – Tu gi turi ginklą. Jų ten daug? – linktelėjo galva į bendrabučio pusę.

– Jų ten 15–20, dar apie 30 aplink. Aš ne Briusas Vilisas. Ir apskritai kokia nauda iš pistoleto – aš niekada nešaudžiau. Tu moki?

Jie prabėgo pro konteinerius ir nėrė į kažkokio pastato duris. Viduje buvo kavinės virtuvė. Ant grindų veidu į apačią kraujo baloje gulėjo virėjas.

Nukrito keptuvė, iš už stalo iššoko antras virėjas su peiliu rankoje. Čigonas griebė virėją už rankų, trukdydamas jam užpulti Algirdą.

– „Savi“! – virėjas nustojo pulti, tačiau žiūrėjo su nepasitikėjimu. – Tokie štai savi draugą nušovė. Kažko jis jiems nepatiko.

Durys už Algirdo atsivėrė. Ant slenksčio pasirodė įžūliai besišypsantis vaikinas su revolveriu. Už jo buvo dar du. Algirdas pats nusistebėjo, kaip lengvai nukreipė ranką su pistoletu į įėjusio pusę ir tris kartus paspaudė gaiduką. Kulkos išmetė įsibrovėlį laukan, kur jis nukrito veidu ant laiptelių. Du, ėję už jo, nubėgo šalin.

– Va taip juos! Dar gyvas gyvulys? – nervingai apsidžiaugė virėjas, ištempdamas kaklą.

– Pralaukti? A, na taip, dingti reikia, kol šitie atmatos negrįžo su pastiprinimu… Hm… Lekiam į banką, tai netoli. Ten gi turi būti ginkluota apsauga? Tik su pistoletu prieš juos nesišvaistyk.

Trise jie perėjo kavinės salę, išėjo į lauką ir, perbėgę gatvelę, įlėkę į gretimą kiemą. Dar vienas nemalonus vaizdas iškilo priešais Algirdą. Penketas „spintų“ daužė gulintį vyruką, šalia maldaudama verkė mergina. Algirdas, negalvodamas, pakėlė pistoletą, iššovė į viršų ir užrėkė:

Stovėti, žinoma, niekas nesiruošė – visi penki, neatsigręždami, movė už garažų.

Jis su mergina bandė pakelti nuo žemės sumuštą vaikiną. Algirdas ir čigonas jiems padėjo, verkianti mergina apipylė juos nesibaigiančiomis padėkomis.

Dabar jau penkiese jie nusigavo iki banko. Nors vadybininkas ir rėkė, kad nieko neleistų, apsauginiai atidarė duris. Viduje slėpėsi ir kiti žmonės. Kompanija išsibarstė salėje – mergina pasodino į kėdę savo vaikiną ir ėmė valyti kraują nuo jo veido, virėjas kažkur primygtinai bandė prisiskambinti mobiliuoju, čigonas dingo minioje.

– Žmonės! – garsiai sušuko apsauginis, kreipdamasis į visus, sėdėjusius salėje. – Geriau jums čia neužsilaikyti. Pailsėkite ir bėkite namo, nes sako, kad fašistai puola bankus. Niekada nežinai…

Prasidėjo diskusija apie tai, koks vis dėlto skirtumas, tuo tarpu kai prie Algirdo priėjo čigonas:

– Baik, – numojo ranka Algirdas. – Tu pats mane išgelbėjai nuo peilio. Koks vardas?

Laikas ėjo. Žmonės sėdėjo, nedrįsdami išeiti, ir karštai aptarinėjo įvykius, kol į banką neįbėgo vyriokas su smunkančia kepure ir tabaluojančiu šaliku. Purtydamas sudraskytą rankovę, jis susijaudinęs rėkė:

– Girdėjot?! Sako, fašistai jau užėmė savivaldybę! Kol kas tik komuniūgos priešinasi, dar kažkokie lyg yra, tačiau nesuprasi, kas tokie.

– Ten, pora kvartalų nuo čia, prie aikštės. Užsirišk ką nors raudono ant rankovės, kad pripažintų, jei jau susiruošei pas juos.

Gatvėje pastebimai atšilo dėka išlindusios saulės. Algirdas ir Vadimas sėkmingai perbėgo pogromų siaubiamas gatves ir sustojo priešais ginkluotų kuo papuola vyrų grupę su ryškiai raudonais raiščiais.

– Pats tu čiurka, Stepai! – griežtai sušuko, matomai, būrio vadas. – Nematote, kad raiščiai pas juos ant rankovių? Junkitės prie mūsų, draugai. Darbų daug.

– Jūsų tiesa, – linktelėjo pagrindinis. – Užkąskime va tame restorane. Juk neatsakys jie prašantiems?

– Naujokai, neatsilikit! – paskubom eidamas šūktelėjo Stepas. – O tu, čečėne…

– …gerai, neįsižeisk! Tačiau būtinai pasiieškok kokio nors ginklo. Gerai būtų kalašai! – Stepas nusijuokė ir mirktelėjo akim. – Vadas žadėjo gauti.

Vyrai įsiveržė į uždarytą restoraną, kur sėdėjo gerai apsirengę ir išsigandę žmonės, kurie bijojo išeiti iš čia dėl prasidėjusių pogromų ir tiesiog laukė, patys nežinodami ko, įtemptai žiūrėdami naujienas per televizorių. Už vieno iš staliukų Algirdas netikėtai išvydo Mindaugą, su kuriuo buvo susitikęs ryte. Jis pribėgo prie jo ir nerūpestingai nudribo ant gretimos kėdės. Suprakaitavęs Mindaugas atšoko, kai Algirdas, numetęs pistoletą ant stalo ir paėmęs jo vyno bokalą, su šypsenėle šūktelėjo:

– Na va, matai, ir aš išmokau valgyti restoranuose!