Prieš dvi dienas, kai mes diskutavome apie prievartą, JAV pareigūnė Condoleezza Rice pareiškė, kad dėl to, kas vyksta Gazoje, kalti palestiniečiai ir jų nuožmi prigimtis.

       Žemę juosiančios požemio upės gali pakeisti savo kryptį, bet jų daina išliks ta pati.

       Daina, kurią girdime dabar, pasakoja apie karą ir skausmą.

       Netoli nuo čia, vietovėje, pavadintoje Gaza, Palestinoje, Artimuosiuose Rytuose, Izraelio valdžios gerai ištreniruota ir iki dantų apginkluota armija tęsia savo mirties ir naikinimo žygį.

       Jos daromi žingsniai – tai klasikinio grobikiško karo žingsniai: pirmiausiai intensyviai bombarduojama, kad būtų sunaikinti „strateginiai“ kariniai objektai (taip rašoma karybos vadovėliuose) ir „suminkštinti“ pasipriešinimo įtvirtinimus; vėliau pradedama griežtai kontroliuoti informaciją: viską, kas girdima ir matoma „išoriniame pasaulyje“, tai yra, anapus karo veiksmų scenos, būtina selektyviai atrinkti pagal karo kriterijus; tada – intensyvus artilerijos šaudymas į priešo pėstininkus, kad būtų apsaugotas pajėgų žygiavimas pirmyn, į naujas pozicijas; po to – apsuptis, siekiant susilpninti priešo įgulas; dar vėliau – antpuolis, pozicijų užėmimas ir priešo sunaikinimas; o paskiausiai – galimų „pasipriešinimo židinių“ „valymas“.

       Įvedant karines pajėgas žingsnis po žingsnio vadovaujamasi moderniojo karo vadovėliais, galbūt tik kai kas pridedama ar pakeičiama.

       Mes apie tai daug ko nežinome, žinoma, esama vadinamojo „Artimųjų Rytų konflikto“ specialistų, bet kai ką pasakyti galime.

       Kaip rodo naujienose pateikiamos nuotraukos, Izraelio oro pajėgų sunaikinti „strateginiai“ objektai yra namai, lūšnos, civiliniai pastatai. Tarp griuvėsių nematėme nė vieno bunkerio, jokių barakų, jokio karinio aerodromo, jokių patrankų. Taigi – prašome atleisti, jei ko nors nesupratome – mes manome, kad lėktuvų atakos buvo nukreiptos į neteisingus taikinius, arba Gazoje tokie „strateginiai“ kariniai objektai išvis neegzistuoja.

       Niekad neturėjome garbės lankytis Palestinoje, bet manome, kad šiuose namuose, lūšnose ir pastatuose gyveno žmonės, vyrai, moterys, vaikai, senukai, o ne kariai.

       Taip pat mes nematėme pasipriešinimo įtvirtinimų – tik griuvėsius.

       Tačiau matėme bevaises pastangas blokuoti informaciją ir pasaulio vyriausybes, mėginančias nuspręsti – ignoruoti ar garbinti invaziją, ir JT, kurios, siųsdamos drungnus pranešimus spaudai, kurį laiką atrodė bevertės.

       Bet palaukit. Gal nutiko būtent tai, kad Izraelio vyriausybės priešais – kovotojais tapo tie vyrai, moterys vaikai ir senukai, o barakai, kuriuos reikia sugriauti – tai jų apgyventi namai, lūšnos, pastatai.

       Taigi, tikriausiai bombų krušos, šį rytą kritusios ant Gazos, prireikė tam, kad Izraelio pėstininkų žygis būtų apsaugotas nuo tų vyrų, moterų, vaikų ir senukų.

       Ir priešo garnizonas, pasklidęs visoje Gazoje, kurį jie nori susilpninti apsupties metu – tai čia gyvenantys palestiniečiai. Ir antpuoliu bus siekiama sunaikinti šituos gyventojus. Ir jei koks nors vyras, moteris, vaikas ar senukas pamėgins pabėgti ar pasislėpti nuo nuspėjamo žiauraus antpuolio, jis vėliau bus „medžiojamas“, kad valymas būtų baigtas, o operacijos vykdytojai galėtų atsiskaityti viršininkams: „Mes baigėme misiją“.

       Vėlgi prašome atleisti, jei ko nors nesupratome, gal kalbame „pro šalį“. Gal užuot smerkę tebesitęsiančius nusikaltimus, mes, čiabuviai kariai, turėtume diskutuoti, kas viską pradėjo – „sionistai“, „antisemitai“ ar „Hamas“ bombos.

       Gal mes mąstome per daug paprastai, mums nežinomi niuansai ir pastabos, visada tokios būtinos analizuojant, bet zapatistams visa tai atrodo kaip profesionalios armijos vykdomos beginklių piliečių skerdynės.

       Kas iš žemiausių sluoksnių, iš kairiųjų dar gali tylėti?

       Ar naudinga kalbėti? Ar mūsų klyksmai sustabdys bent vieną krentančią bombą? Ar mūsų žodžiai išgelbės bent vieno palestiniečio gyvybę?

       Mes manome – taip, kalbėti verta. Gal mes nesustabdysime bombų, gal mūsų žodžiai nevirs skydais, kad 5.56 mm ar 9 mm kalibro kulka su raidėmis „IMI“ – „Izraelio karinė pramonė“ – atsitrenkusi į spausdinimo juostą, nepataikys į mergaitės ir berniuko krūtinę, bet gal mūsų žodis ataidės Meksikos ir viso pasaulio gyventojų lūpose, gal pirmiausiai tai bus šnabždesys, o tada taps garsu, o paskui – šauksmu, kurį išgirs Gazos žmonės.

       Mes nepažįstame jūsų, bet mes, EZLN zapatistai, žinome, kaip svarbu destrukcijos ir mirties akivaizdoje išgirsti padrąsinančius žodžius.

       Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet pasirodo, kad jei žodžiais iš toli negalima sustabdyti bombų, tai bent jau tamsiame mirties kambaryje atsiranda šviesos properša ir įslenka mažas spindulėlis.

       O visa kita bus kaip bus. Izraelio valdžia pasiskelbs sudavusi didžiulį smūgį terorizmui, nuslėps nuo savo žmonių skerdynių mastus, didieji ginklų gamintojai bus patenkinti ekonomine parama krizės akivaizdoje, o „pasaulio viešoji nuomonė“, tas visuomet madingas lankstus darinys, viską pamirš.

       Bet tai ne viskas. Palestinos žmonės priešinsis, išgyvens, tęs kovą, juos ir toliau palaikys pasaulio mažieji.

       Galbūt taip pat išgyvens ir Gazos berniukas ar mergaitė. Galbūt jie augs, o kartu su jais – jų drąsa, išdidumas ir įniršis. Galbūt jie taps vienos iš palestiniečių grupių kovotojais. Galbūt jie kovos su Izraeliu. Galbūt jie paims į ranką automatą. Galbūt paaukos gyvybę susijuosę liemenį dinamito diržu?

       O tada tie iš viršūnių rašys apie nuožmią palestiniečių prigimtį, kurs deklaracijas, kuriose smerks prievartą ir toliau diskutuos, kas kaltas – sionistai ar antisemitai.

       Ir niekas neklaus, kas pasėjo šitą nokstantį derlių.

       Subcomandante Insurgente Marcos

       2009.01.12.