Pafantazuokime ir tarkime, jog Dievas tikrai egzistuoja, jog po mirties, kaip pasakojama, tikrai laukia kita Tikrovė ir atpildas už šiame gyvenime prikrėstas šunybes. Tarkime, jog viskas, kas pasakojama žydų, krikščionių ir musulmonų monoteistinėse religijose, yra gryniausia tiesa. Aišku, nėra labai lengva patikėti tuo, ko reikalauja minėtosios religijos bei jų šventosios Knygos, bet dėl sportinio intereso siūlyčiau trumpam pamiršti principus ir laikinai tūkstantmetėms fantazijoms suteikti Tiesos statusą.

Taigi. Pirmas ir pagrindinis dalykas, apie kurį mums praneša šios religijos, yra toks: visagalis Dievas yra tikras; Jis sukūrė Visatą ex nihilo, po to per tarpininkus pradėjo leisti knygas (Senasis Testamentas, Naujasis Testamentas ir Koranas), kuriose išdėstė visą Tiesą bei davė tikslias instrukcijas, kaip reikia gyventi, jeigu nori pakliūti į Rojų; vėliau tų knygų aiškinimus patikėjo kiekvienos religijos šventikams. Kaip jau sakiau, pasistenkime patikėti, jog tai yra Tiesa, bei neklausinėkime, kam prireikė visagaliui Viešpačiui parašyti kelias skirtingas Knygas, kodėl tas vienas Dievas turi tiek daug veidų ir vardų, ar kodėl tos „tikslios instrukcijos” visiškai nėra tikslios.

Antras dalykas, kuris yra visų religijų pamatas, yra toks: šventų, Dievo parašytų Knygų aiškintojai – šventikai – niekada neklysta, jiems reikia paklusti, negalima jų teisumo kvestionuoti ir kritikuoti. Kitaip sakant, tie šventikai yra maži dievukai didelėje Žemėje, turintys tiesioginį ryšį su pačiu Viešpačiu. O kadangi tikrasis šventų Knygų Autorius istorijoje daugiau nebepasirodo (gal rašo ketvirtą bestselerį?), tai Jis visą darbą bei Knygos aiškinimą palieka specialioms (dažniausiai) vyrų grupėms. Vėlgi neklauskime „kodėl?”.

Viskas, ko reikalaujama iš asmens, norinčio po mirties patekti  į Rojų, yra tik tai, kad jis privalo besąlygiškai tikėti tuo, kas jam yra pasakojama, bei vykdyti tas instrukcijas, kurias jam nurodinėja Rašto aiškintojai. Pačių šventų Knygų skaitymas jam nėra privalomas, nes už jį paprastai paskaito šventikai (beje, ne atsitiktinumas, jog šios Knygos gimė kaip tik tada, kai raštingumas buvo retenybė). Taigi išpildęs visus šiuos reikalavimus, žmogus yra kvalifikuojamas kaip tikintysis bei tada gali tikėtis laimingo pomirtinio gyvenimo.

Tačiau, kaip žinome, žmonės yra skirtingi, o kai kurie iš jų net mąsto: vieni paklydę pradeda garbinti netikrus dievus (pavyzdžiui, pagonys), o kiti abejoja, klausinėja ir nepasitiki. Pastarieji paprastai vadinami skeptikais, laisvamaniais ar ateistais. Nepaisant užvardijimo, visada yra tam tikras procentas žmonių, kuriems pagal anksčiau išdėstytą Tiesą laimingas pomirtinis gyvenimas nepriklauso, nes jie paprasčiausiai nesutinka tikėti tuo, kas jiems buvo pasakota. Jie dažniausiai atsako, jog siūlomos Tiesos jiems atrodo neįtikinamos ar net apykvailės. O tai yra nusikaltimas.

Dabar siūlau padaryti dar vieną didelį minties šuolį bei pamiršti viską, kas buvo rašoma anksčiau, ir į religijas pažiūrėti per realizmo prizmę. (Pabrėžiu, jog dabar kalbėsiu tik apie religijas, o ne apie tikėjimą Dievu).

Minimaliai protaujantis žmogus, kuris yra skaitęs šventus raštus, turėtų sutikti su pasakymu, jog visos tos Knygos yra apie žmogų, o ne apie Dievą, jog jos yra rašytos žmonių ir skirtos žmonėms, o ne paties Visagalio autorinis kūrinys (mano manymu, jeigu Dievas, Visatos Kūrėjas, tikrai rašytų knygas, Jis parašytų nepalyganamai geresnes). Dar daugiau! Atidesnis skaitytojas turėtų pastebėti, jog tuose Knyguose pats Dievas yra vaizduojamas, švelniai tariant, nekorektiškai, na, visiškai nedieviškai, o… žmogiškai: tai Dievas isteriškai naikina visus, jam neįtikusius, tai užsiiminėja politika, tai dėl įvairiausių priežasčių žudo vaikus, tai kažkodėl susidomi žmonių seksualiniu gyvenimu ir jų mitybos įpročiais… Ar reikia įrodinėti, kad būtent žmonėms, o ne Dievui, rūpi politika, seksas ir maistas? Kad žmogus, o ne hipotetinis Visatos Kūrėjas žudo kitus žmones, diskriminuoja seksualinės orientacijos pagrindu ar kavinėse ir restoranuose sudarinėja meniu?

Noriu pasakyti, jog tai, ką mes vadiname religijomis, turi daugiau reikalo ne su Visatos Priežastimi (net neaišku, ar išvis tokia yra), o su žmonėmis. Religijos – tai žmonių, o ne Dievo reikalas. Panašiai kaip politika, ekonomika, mokslas, menas, seksas, sportas, mados, ekologija ar kulinarija. Todėl visi, kurie tvirtina (o būtent tai religijos ir daro), jog šitie dalykai yra Dievo interesai, patys nejučia diskredituoja ir kompromituoja Dievo visagalybę. Kitaip sakant, religijos savo Dievo atžvilgiu elgiasi neatsakingai ir nepagarbiai, gal net savotiškai tyčiojasi iš Jo ir vaizduoja karikatūriškai. Na, pamėginkite pamąstyti apie „Dievą politiką”, „Visagalį seksologą” ar „Viešpatį kulinarą”... Nejuokinga?

Baigti norėčiau kiek neatsakinga ir neįpareigojančia mintimi, kuri kažkam gal pasirodys net juokinga. Taigi: mano manymu, jeigu tikrai egzistuoja Visatos Kūrėjas, kurį religijos paprastai vadina Dievu, tai Jam didžiausią pagarbą rodo ne konkrečių religijų nuolankūs ir dievobaimingi pasekėjai, bet būtent ateistai. Kodėl? Todėl, kad pastarieji neprikalba ir neprirašo apie Jį pačių keisčiausių nesąmonių ir neįtikinamiausių kvailysčių; dengdamiesi Jo vardu nekariauja, nediskriminuoja kitų žmonių. Kitaip sakant, ateistai, netikėdami Dievu, palieka Jį ramybėje, o tikintieji, vedami nenumaldomo troškimo tikėti, kuria religijas bei paverčia Dievą kažkokiu keistu įrankiu, savotiška metafizine karikatūra ir žmogiškųjų fantazijų pateisinimu. Nesiryšiu tvirtinti, jog tai ir yra tikrasis religijų tikslas. Galiu pasakyti tik tiek, kad žmogus yra kvailas padaras, kuris labai dažnai klysta ir mato tokią tikrovę, kokią nori matyti, kuris bijo prisipažinti sau ir kitiems, jog jo pasirinkimai kartais būna kvaili ir neprotingi. Todėl mano patarimas būtų toks: išdrįskite abejoti! Juk visai gali būti, jog kelias į Rojų yra kaip tik abejonėmis grįstas…