Ultraradikalių dešinių pažiūrų jaunimas tampa vis didesne problema Rusijoje. Deja, Rusijos valdžia apie šį reiškinį stengiasi tylėti, o vakarų žiniasklaida kartais kraštutiniais išpuoliais virstančius šio jaunimo veiksmus linkusi „nurašyti“ politinių žmogžudysčių kategorijai. Rusija – multikultūrinė valstybė, tačiau dar niekuomet šioje valstybėje nebuvo prieita prie tokių kraštutinumų. Tai lėmė ne kas kitas, o milžiniška socialinė atskirtis tarp Rusijos gyventojų. Pas mus politinė santvarka visiškai kitokia, tačiau atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų yra linkęs smarkiai didėti. Todėl verta išanalizuoti svetimą patirtį tam, kad būtų išvengta rimtų pasekmių čia, Lietuvoje.

Kokie jie, Rusijos dešinieji radikalai?

Ironiška, kad Antrojo pasaulinio karo metu labiausiai nuo ultraradikalių dešiniųjų veiksmų nukentėjusioje šalyje šiuo metu tokios idėjos tampa vis populiaresnės, o jaunuolių, kuriuos veda šios idėjos, veiksmai tampa vis žiauresni.

Pagrindiniai vietinių skustagalvių priešai – imigrantai iš Kaukazo ir Centrinės Azijos. Tokios aukos pasirinktos neatsitiktinai. Šie žmonės sudaro didžiąją imigrantų dalį. Kviesti į kovą prieš šiuos žmones Rusijos skustagalviams yra palanku, nes dauguma rusų dėl to, kad neturi pinigų, darbo ir t.t., kaltina būtent imigrantus.

Vienas įtakingiausių Rusijos skustagalvių lyderių M. Marcinkevičius, Rusijoje vadinamas „kirveliu“, teigia, kad jie nėra nacionalistai ar fašistai. Pasak jo, jie tiesiog yra rasistai, kurie didžiuojasi ne savo tautybe, tikėjimu ar panašiai, o savo rase.

Įdomu yra tai, kad, skirtingai nuo daugelio kitų šalių skustagalvių, Rusijos judėjimai pasižymi labai gera organizacija, dideliu koviniu pasirengimu ir tiesiog pavydėtina vidine disciplina. Šis judėjimas negali būti laikomas tiesiog jaunimo grupuotėmis. Tai kur kas pavojingesni dariniai ir toli gražu ne tik kitos rasės žmonėms.

Rusijoje skustagalviai ruošiasi tam, ką jie daro. Jų veiksmai yra planuojami ir vykdomi sistemingai. Skustagalviai treniruojasi sporto salėse, turi tam tikras stovyklas, kurios savo pobūdžiu dažnai primena specialiųjų pajėgų karių parengimo stovyklas. Nors yra vartojančių alkoholį ir rūkančių, tačiau šie rasistiniai judėjimai pasisako prieš įvairius svaigalus.

Paprastai skustagalviai turi kelių tipų treniruotes. Prie jėgos treniruočių prijungiamos kovinės treniruotės, kuriose rasistai mokosi kautis gatvės kovose. Dažnai grupuotės turi savo instruktorius, kurie apmoko jaunuolius naudotis peiliu, kirviu, kastuvu ar panašiais įnagiais. Tokių grupuočių nariai ne tik mokomi pulti, tačiau ir gintis, tarkim nuo policijos pareigūnų ir jų naudojamų šaunamųjų ginklų.

Maža to, Rusijos skustagalviai treniruoja ir naudojimosi šaunamaisiais ginklais techniką. Šios grupuotės turi savo šaudyklas ir pakankamai šaunamųjų ginklų, kuriais prireikus gali pasinaudoti.

Šie judėjimai yra savotiški dar ir tuo, kad jie visiškai nebijo valdžios. Dažnai jie ne tik nebijo kritikuoti pastarosios, tačiau pareiškia ir apie tai, jog jų pagrindinis tikslas yra valdžios nuvertimas. Ši jų drąsa pasireiškia dažnais interviu dalinimais, o svarbiausia, savo nusikaltimų fiksavimu ir platinimu internete.

Pasak jų, nusikaltimų fiksavimas yra tam tikra propagandinė priemonė tam, kad būtų paskleista žinia apie Rusijoje vykstančias kitos rasės žmonių žmogžudystes. Įdomu ir tai, kad nepaisant šiuolaikinių technologijų ir to, kad šie jaunuoliai praktiškai neslepia savo veiksmų, Rusijos teisėsauga nesiima jokių rimtesnių priemonių tam, kad kelias tokiems vaizdams būtų užkirstas, o juos kurę asmenys būtų nubausti. Maža to, pasak M. Marcinkevičiaus, Rusijos milicija toleruoja rasistų veiksmus. Jis pasakoja, kad dažnai per taip vadinamus „valymus“ milicijos pareigūnai ne tik nestabdo skustagalvių, tačiau ir skatina, sakydami, kad elgtųsi taip pat, tik negali, nes „kabo antpečiai“.

Savo nusikaltimams vykdyti Rusijos skustagalviai naudoja labai įvairius ginklus: nuo elementarių lazdų, peilių iki specialių kastuvėlių, kirvelių. Pastaruoju metu ypač padaugėjo nusikaltimų, kurie baigiasi ne tik žmogaus sužalojimu, tačiau ir mirtimi. Yra buvę atvejų, kuomet skustagalviai padega dar gyvas esančias savo aukas.

Daugelis nusikaltimų akivaizdžiai yra parodomieji. Skustagalvių taip vadinamos „akcijos“ filmuojamos nuo pradžių iki galo – t.y. rodoma įžanga, kur ir ko šie jaunuoliai eina, vėliau fiksuojama pati „akcija“, o galiausiai parodomi trofėjai – kepurės, drabužiai ir kur kas egzotiškesni – pavyzdžiui, žmogaus dantys. Akivaizdu, kad Rusijos skustagalviai stengiasi įbauginti ne tik kitų rasių žmones, tačiau ir rusus. Maža to, jie ne tik baugina, tačiau ir imasi konkrečių veiksmų prieš tuos, kurie bando juos sustabdyti. Nors vakarų žiniasklaida teigia, kad Stanislavo Markelovo žmogžudystė buvo politinė, tačiau akivaizdu, kad tai rasistų, kurių veiklą aršiai kritikavo S. Markelovas darbas. S.Markelovas buvo nužudytas po paskutiniojo straipsnio „Patriotizmas kaip diagnozė“, o savo žūties dieną dalyvavo byloje, kurioje siekė, jog būtų nubausti čečėnės žudikai, kurie jau tapo skustagalvių didvyriais.

Dar vienas įdomus šios situacijos aspektas yra tas, kad nepaisant didelio ir vis augančio aukų skaičiaus, Rusijos skustagalviai iš esmės lieka nenubausti. Dauguma nusikaltimų yra neatskleidžiami, o atskleistųjų nusikaltimų vykdytojai sulaukia švelnių bausmių. Įvairius išpuolius prieš kitos rasės žmones fiksavęs M.Marcinkevičius, buvo suimtas ne už juos, o už tai, kad viename kairiųjų pažiūrų politiniame susirinkime stengėsi išprovokuoti muštynes. Tik tuomet jis buvo apkaltintas nesantaikos kurstymu ir buvo įkalintas trejiems metams.

Pažvelgus į šiuos judėjimus darosi akivaizdu, kad situacija Rusijoje kasdien tampa vis pavojingesnė. Ir jei Rusijos valdžia toliau ignoruos ją, situacija labai greitai gali tapti nebekontroliuojama. Tačiau tai jau yra pasekmė, o tam, kad ją būtų galima tinkamai suprasti, būtina peržvelgti ir priežastis, sukėlusias tokius padarinius.

Kas sukūrė šiuos judėjimus?

      Sovietų Sąjungoje, o konkrečiau – dabartinėje Rusijos teritorijoje, buvo daugybė žmonių ir daugybė kultūrų, kurios, nors ir smarkiai nesimpatizavo viena kitai, tačiau į atvirus konfliktus nesiveldavo. Kitos rasės ar tikėjimo žmonių netolerancija čia dažniausiai apsiribodavo lengvomis pašaipomis – anekdotais, stereotipų klijavimais tam tikros tautybės žmonėms. Tačiau tokia situacija yra būdinga ir šiandieninėms, net demokratinėms kultūroms. Geriausias to pavyzdys, dažno Lietuvio naudojamas stereotipas Estijai ir jos žmonėms apibrėžti.

Dabar jau drąsiai galima teigti, kad tokios situacijos priežastis – vienas didelis socialinis sluoksnis ir labai mažas, praktiškai nepastebimas šalies elitas. Kitaip tariant, didelio atotrūkio tarp įvairių profesijų žmonių justi nebuvo. Nors teigti, kad rusai kitos tautybės žmonėms jautė simpatijas, būtų pernelyg drąsu, tačiau tai neperaugdavo į didelį ir atvirą konfliktą, kuris savo pobūdžiu keltų grėsmę ne tik kitataučiams, tačiau ir valstybei bei jos santvarkai.

Situacija radikaliai pasikeitė tuomet, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Žlugus komunizmui, kurio viena esminių idėjų buvo lygybės tarp gyventojų skatinimas, sukūręs Rusijoje beveik vientisą socialinį sluoksnį, sistema Rusijoje pasikeitė radikaliai. Drąsiai galima teigti, kad Rusija skilo į dvi dalis – turtingąją ir skurdžiąją.

Ši kristalizacija neįvyko ir negalėjo įvykti per dieną, mėnesį, metus ar kelis. Tai vyko palaipsniui. Liberalėjant Rusijos santvarkai, Rusijoje atsirado ir laisvoms šalims būdingos gėrybės ir blogybės. Kalbant teoriškai, laisvė atnešė visas galimybes Rusijos žmonėms. Tačiau, teorija ir praktika dažnai labai skiriasi. Taip, čia buvo žmonių, kurie mėgino naudotis tomis vertybėmis – kūrė verslą, tikėjo geresne ateitimi ir t.t. Tačiau be jų suvešėjo ir ankščiau smarkiai prispaustas kriminalinis sluoksnis. Tam tikri sluoksniai, nebetekę griežtos priežiūros, taip pat pasinaudojo gautomis laisvėmis ir pradėjo burtis į nusikalstamus judėjimus, pradėjusius vykdyti nusikaltimus prieš tuos, kurie mėgino sąžiningai naudotis laisvės vertybėmis. Taip pat Rusijoje visuomet buvo ir trečiasis sluoksnis, kuris dažniausiai ir stovėjo už kriminalinių elementų. Net po Sovietų Sąjungos žlugimo šis trečiasis, nematomas, sluoksnis išlaikė savo turėtus resursus, kuriais pasinaudojęs galėjo valdyti kriminalinius sluoksnius ir net visą šalies sistemą.

Bėgant metams, žmonės, kurie laisve naudojosi sąžiningai, vis labiau skurdo. O tie, kurie nebijojo savo veikloje naudoti kriminalinių elementų, vis labiau lobo. Lobo ir tie, kurie pastaruosius globojo. Socialinė atskirtis tarp žmonių vis didėjo, kol pasiekė tokį lygį, kuomet tarp turtingų ir paprastų žmonių atsivėrė praraja. Praraja, kuri kėlė, kelia ir kels milžiniškas problemas Rusijai ir jos žmonėms.

Žmonės nusivylę laisve, o tiksliau tuo, ką ši atnešė jų šaliai, ieškojo to, kas kaltas dėl tokios situacijos. Ir jie greitai rado kaltuosius - šiuo atveju imigrantus, dirbančius Rusijoje. Žmonės, nusivylę savo šalimi, jos ekonominiu, politiniu gyvenimu, prispausti nesibaigiančių asmeninių problemų, nebetikėdami geresne ateitimi, ieškojo to, kuo galėtų tikėti. Ir tuo, kas juos visus galėtų suvienyti.

Šiems žmonėms reikėjo bendrinės idėjos, kuri ne tik juos vienytų, tačiau ir būtų tai, kas šiems žmonėms sugrąžintų iš gyvenimo atimtą orumą ir tikėjimą. Tokia bendra idėja tapo didžiavimasis savo rase.

Rasizmas yra labai patogus žmonėms, kuriems reikia kažko, kas būtų atsakingas už tam tikras vidines bėdas. Rusijos atveju situacija yra tokia, kad dėl visų Rusijos ekonominių sunkumų žmonės ėmė kaltinti imigrantus. Bedarbystė, prasti uždarbiai, menkas išsilavinimas ir daug kitų bėdų šiuo metu kamuoja Rusiją. O skustagalviams yra labai patogu kaltę dėl visų jų suversti kitos rasės žmonėms. Situacija jiems tikrai palanki, nes Rusijoje, o ypač Maskvoje, dirba ir gyvena tikrai daug imigrantų. Maža to, dar nuo Sovietų Sąjungos laikų yra išlikusi tam tikra nuoskauda dėl amžinai pirštos visų tautų draugystės idėjos. Prie didesnio šių idėjų populiarumo neabejotinai prisidėjo ir karas su čečėnais, kurie, naudodami savo taktiką, dažnai pasirenka teroristinius metodus: sprogdinimus, žiaurius žudymus ir kt. Po tokių įvykių, žmonių pyktis kitos odos spalvos žmonėms tik auga. Akivaizdu, kad po bokštų dvynių atakų Niujorke, Amerikai, o ir didžiajai daliai pasaulio, musulmonai tapo sužvėrėjusiais žudikais.

Tokių idėjų, kurios randa kaltuosius dėl įvairių vidinių problemų, plitimas tampa vis akivaizdesnis pasaulinės krizės mastu. Ankščiau džiaugęsi imigrantais, kurie kėlė jų šalių ekonomiką dirbdami juodžiausius, bet būtinus darbus, šiandien įvairių šalių, tokių kaip Anglija, Šveicarija ir pan., žmonės protestuoja prieš darbininkus iš kitų šalių. Akivaizdu, kad žmonėms reikia rasti kaltuosius.

Maža to, tokios situacijos, kuomet ekonominė šalies situacija yra itin sudėtinga, o žmonės jaučiasi žeminami, atveda ir prie dar baisesnių pasekmių. Ar reikia minėti po Pirmojo pasaulinio karo susiklosčiusią situaciją Vokietijoje, kuomet šalis susidūrė su dideliais ekonominiais sunkumais, o jų tauta buvo pažeminta?

Kokias pamokas vertėtų įsisąmoninti?

Skurdas ir gėda yra labai pavojinga jėga. Tokiai jėgai prasiveržti daug nereikia. Tereikia kelių ar keleto žmonių, kurie pamėgintų įsiūbuoti jau kunkuliuojančią minią. Ir situacija gali tapti visiškai nebevaldoma.

Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad judėjimai prieš kitataučius kuo toliau, tuo labiau tampa populiaresni ir kitose šalyse. Akivaizdu, kad ekonominės krizės metu problemos tampa vis aštresnės, o jų sprendimų tauta gali ieškoti įvairiais būdais.

Tačiau, nepaisant to, kad krizės dažniausiai trunka tam tikrą laikotarpį, valstybės vadovams būtina atkreipti dėmesį į tai, jog socialinė valstybės sankloda yra labai svarbi šalies sklandžiam funkcionavimui, bei demokratijos išlaikymui. Akivaizdu, kad nesant pusiausvyros tarp tam tikrų sluoksnių, visuomenė gali prieiti prie kritinio taško, kuris gali pasireikšti įvairiais nusikaltimais ir taip vadinamais „bruzdėjimais“, o galiausiai net palaužti visą valstybės sistemą.

Tokia situacija, kuomet valstybėje nėra tinkamos ekonominės pusiausvyros tarp šalies gyventojų, neabejotinai veda į pražūtį. Tai tiksinti bomba, kuri gali sprogti bet kuriuo metu. Viskas gali pasireikšti daugybe būdų: mažais išpuoliais, tokiais kaip riaušės, arba sistemingais sistemos „pūliniais“, tokiais kaip rasizmas Rusijoje. Akivaizdu viena - kokie bebūtų šie „kibirkščiavimai“, jie valstybę ne brandina, o griauna jos demokratinius pamatus.

Tačiau tas griovimas nėra nulemtas paprasčiausio vandalizmo, chuliganizmo ar nežmoniškumo. Visos šios sąvokos dažnai yra naudojamos pasiteisinimui, stengiantis nematyti tikrųjų priežasčių, kurios ir sukelia tokias pasekmes.

Stengiantis pašalinti ne priežastį, o tik pasekmę, tokie veiksmai visuomet yra pasmerkti žlugti.