Šiame įraše N. Chomsky pasakoja apie dvi demokratijos rūšis: pirma – idealioji, kuria mes norime tikėti ir kurios apibrėžimą galime surasti kokiame nors žodyne, ir kita – demokratija, kurioje visuomenė dalinama į dvi klases, intelektualinio elito, kuris vykdo valstybės reikalus, ir „sumišusios bandos” (angl. bewildered herd) klasę, kuri sudaro daugumą ir kurią svarbu kontroliuoti bei suteikti jai demokratijos iliuziją. „Sumišusi banda” yra daugiau spektaklio, kurį jiems kuria „specialioji” klasė, žiūrovai. Kartais jiems leidžiama išreikšti savo norą ir pasakyti „mes norime, kad tu arba tu būtum mūsų lyderiu”, t.y., tai, ką mes vadiname rinkimais, nes „mes juk gyvename demokratijoje, o ne kažkokioje totalitarinėje visuomenėje”, – juokauja N. Chomsky.
Logika, kuri slypi už tokios atskirties, paprasta: „sumišusi žmonių banda” yra per kvaila tam, kad valdyti savo reikalus, todėl privilegijuotieji, rūpindamiesi jais, negali suteikti jiems visiško savarankiškumo, nes pastarieji pridarys daug klaidų – iš tikrųjų, negalima leisti trijų metų vaikui vienam bėgioti gatvėje. Tam, kad suteiktų žmonėms demokratijos ir savarankiškumo iliuziją, „sprendimų-priėmėjai” naudoja mokyklas, žiniasklaidą, populiariąją kultūrą.
Privilegijuotoji klasė turi ypatinga gebėjimą – racionalumą, kurio dauguma žmonių, genamų emocijų ir impulsų, stokoja. Privilegijuota klasė vengia demokratinio dogmatizmo ir galvoja štai taip: „Ar žmonės geriausiai žino, ko jiems reikia? - Ne, mes, privilegijuota klasė, žinome, ko jiems reikia, o žmonės nežino“. Tokiu būdu antros rūšies demokratinėje visuomenėje propaganda tampa tuo, ką totalitarinėje visuomenėje vadiname represijomis – būdu kontroliuoti mases.
Pagrindinė žinutė, kurią gauna „sumišusi banda”, yra ta, kad jiems reikia dar daugiau vartoti arba stengtis gyventi taip, kaip gyvena vidurinės klasės šeima, kurią jie šiandien stebi per savo televizorių. O „sprendimų-priėmėjams” svarbu, kad žmonės negalvotų – nes tai yra pavojinga (galvoti), todėl jie stengiasi, kad žmonės būtų nuolat skaldomi ir blaškomi.
Pačioje interviu pabaigoje N. Chomsky pateikia ironišką pavyzdį. Pasak jo, XX a. 7-ąjame dešimtmetyje Amerikoje įvyko „demokratijos krizė“, nes atsirado neprivilegijuotos visuomenės sluoksnis, kuris norėjo dalyvauti politikoje, o tai prieštaravo antrosios rūšies demokratijos koncepcijai, teigiančiai, kad žmonėms geriausia būti paklusnumo ir apatijos būsenoje. „Laimei, šitos krizės kol kas nepavyko iki galo įveikti”, – reziumuoja N. Chomsky.
