Castor&Pollux      Castoras su Polluxu, vieni pirmųjų griežtai pasisakę prieš ydingą „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ (VEKS’o) misiją, siūlo savaip tęsti VEKS’o projektą ir paversti Vilnių kultūringų protestų ir meniškų riaušių sostine.

 

Castor: Šiandien, kai jau, atrodo, net akli praregėjo ir pamatė, kad VEKS‘as tėra mėšlo krūva, atsirado ir naujos tendencijos – gero tono požymiu tapo atsiriboti nuo tos organizacijos ir kartas nuo karto šliukštelti ant jos pamazgų. Kaip manai, ar jau praėjo tas laikas, kai jie visi (turiu galvoje VEKS‘o vadybininkus) galėjo garbingai „uždaryti“ savo veiklą?

 

Pollux: Manau, kad vienintelė garbinga išeitis – VEKS’o operatoriams viską iki galo sužlugdyti savo pačių rankomis ir (galbūt) kojomis, nes jų atsistatydinimas tik sudarys galimybę absoliučiai nudrenuotos ir befantazės sąmonės kultūrininkams išleisti tuos likusius kelis milijonus. Kaip rodo veksininkų veiklos patirtis – jie tai darė (jeigu darė) visiškai be jokio polėkio. Nulinčiavus VEKS’o organizatorius, bus surasti tik „atpirkimo ožiai“, o sistema išliks nepakitusi – greičiausiai netgi dar labiau sustiprėjusi. Atsiras nauji teigiami veikėjai, kurie pabrėžtinai atsiribos nuo VEKS’o bei veksininkų ir darys dar didesnį šūdą.

 

Castor: Taip, laivą, žinoma, paskandins tie, kas nori ordinų, bet iš jo bėgančiomis žiurkėmis paprastai niekas nesidomi, nes jos sudaro kritinę masę naujame laive. Ar tau neatrodo, kad beveik visi „kultūrininkai“ ir yra būtent to laivo žiurkės?

 

Pollux: Iš skęstančio laivo sprunkančios žiurkės šiuo atveju ir yra tos pačios potencialios ordinų kavalierės. Nežinau, iš kur atėjo kvailas ir niekuo nepagrįstas susireikšminimas, kad menas (o ypatingai – „rimtasis menas“) dar gali ką nors pasakyti žmonėms... Nevyniokim į vatą – kultūrininkai jau seniai nebeturi ko pasakyti, o tik nuobodžiai ir įkyriai kartojasi, kartojasi ir kartojasi. Jie išliko vien tik dėl lobistinės savitarpio pagalbos tarp klano narių. Vadinamieji kultūrininkai – tai kapitalo ir valdžios diktatui besąlygiškai paklūstantys šunėkai, pasiruošę tarnauti juos maitinančiai rankai, nors kartais apsimeta ją kandžiojantys. Cha cha cha – jų dantys juk atšipę!

 

Kita vertus, jie net ne šunėkai, o apskurę postmodernistiniai simuliakrai. Žinai, pastebiu negerą tendenciją: visi tie kultūrinininkai, dar visai neseniai besišlieję prie šiltos VEKS’o krosnies, šiandien gėdijasi ne tiek savo „pozityvaus“ padlaižūniškumo, kiek kažkokio mistinio blogio, įvardijamo siaubingais žodžiais „korupcija“ ir „krizė“. Tarytum dėl VEKS’o fiasko būtų kalti ne jie, bandę negrabiai įgyvendinti dar negrabesnę idėją, o kažkokie išorės „priešai“ – bloga ekonominė situacija, prasta vadyba ir pan.

 

Man atrodo, kad pats laikas visų apsiveksinusių (manau, kad tai puikus žodis apibūdinti oficiozinius kultūrininkus) vardus iškalti granito plokštėje (už visus likusius milijonus galima būtų gal ir pusę kokio kalno Alpėse nurėžti), nuskraidinti ją į Marianų įdubą ir paskandinti. Būtų didelis pliumpt, o ir vietiniai skulptoriai-akmenkaliai darbo pusmečiui turėtų... O žuvys Ramiajame vandenyne skaitytų: „aidija“, choras; „brevis“, choras; „jauna muzika“; „menų spaustuvė“;„vartai“, galerija; abakanowicz, magdalena; akbank chamber orchestra (turkija); alekna, virginijus; alesius, vilius; antinis, robertas; augustinas, vaclovas; bačkus, mindaugas barysas (baras), artūras; bartas, šarūnas; beinoriūtė, giedrė; berlioz, hector; brown, adrian bruch, max; buožytė, kristina; castellucci, romeo (italija); čaikovskij, piotr; čekuolis, algimantas; čiurlionis, mikalojus konstantinas; dailininkų sąjunga; demeester, ann (olandija) diawara, viktoras; ditkovskytė, agnė; domarkas, juozas; ensemle mare balticum and teatre of voices (švedija); geniušas, lukas; gergijev, valerij; geringas, david; giniotis, aidas; grigorian, asmik; grybauskaitė, dalia; happyendless; heifetz, jasha; ibelhaubtaitė, dalia; imbrasas, audronis; ivanauskas, gytis; ivaškevičius, marius; jemmet, dan (didžioji britanija); jennigs, erica; jonutis, marius; jurėnaitė, raminta; juška, nerijus; klimka, libertas koncytė, ieva; koršunovas, oskaras; kremeris, gidonas; kuizinas, kęstutis; kuzmickaitė, agnė; lazarev, aleksandr (rusija); linz; liškevičius, dainius; liuga, audronis; mačiūnas, george (jurgis); mann, frido (vokietija); marcinkevičius, vilmantas; marcinkevičiūtė, indra; marčėnaitė, nomeda; matelis, arūnas; mclorg, tamara (didžioji britanija); michelevičiūtė, dalia; miškinis, ignas; motieka, kazimieras; narbutaitė, ona; navakas, mindaugas; nekrošius, eimuntas; palekas, rolandas; pecz; pirosmanišvili (pirosmani), niko (gruzija); pogrebnojus, aleksandras; porto; pulauskas, dainius; rachlin, julian (austrija); rimkutė, jolanta; roterdam; roždestvenskij, aleksandr; rudin, ivan (rusija); santjago de compostela; sinfonietta riga (latvija); skriabin, aleksandr; smeds, kristian (suomija); starkus, martynas; staselis, jonas; stojev, galin (belgija); strauss, richard; šemberas, deividas; šmc; šnipas, mindaugas; tallinn; tarasovas, vladimiras; tomkus, vytautas; tuminas, rimas; urbanavičius, vladas; vilnius; vizgirda, rimtautas; vizgirdienė, birutė; volungevičiūtė, gintarė; westerfroelke, anja (austrija)...

 

Castor: Cha, prie VEKS’o idėjų įgyvendinimo prisidėjusius žmones pavadinai „apsiveksinusiais“ – tarytumei jie būtų patys apsidergę ir apsiš...kę. Mano manymu, menininkai nėra tokie baisūs nusidėjėliai, nes jie tik pasinaudojo valstybės dosnumu ir netikėtai atsivėrusia jos kišene. Manau, kad vertėtų perkelti atsakomybės svorio centrą ant pačios sistemos, kuri pati sukuria meno žmonių nepriteklius, o vėliau jais gudriai pasinaudoja numesdama kaulą arba raguolį. Kaip sakoma, iš bado šuo ir ... Todėl VEKS’o dalyvius siūlyčiau vadinti žmonėmis, pažymėtais gėdingu VEKS ženklu, – „veksintais“ arba „veksintaisiais“. Juk analogija graži: raupsuotieji – veksintieji.

 

Pollux: Na, kaip pavadinsi – nepagadinsi. Juk gadinti praktiškai nėra ko – VEKS‘o laivas praktiškai nuskendo. Gal kiek ir gaila, kad jis nebuvo sąmoningai nugramzdintas, o supuvo pats savaime. Būčiau mielai svaidęs jo griuvėsių luitus į besiseilėjančias kultūrines prostitutes. Deja, puvėko net mesti dorai neišeina. Bet tiek jau to – dabar reiktų užsiimti kitais „kultūriniais“ projektais: pavyzdžiui, Valdomų rūmų griovimu. Juk plytų ir akmenų greitai vėl prisireiks – reikės gi kažkuo naujuosius VEKS’us užmėtyti!

 

Castor: VEKS’o žlugimas – puikiausia, kas galėjo atsitikti. Pagaliau atsivėrė tikrasis Europos Sąjungos direktyvinio valdymo karkasas. Gal tiksliau – to karkaso stoka. Šita vadinamoji „kultūrinė Europos sostinių tradicija“ – tai viso labo etatinių biurokratų turizmas iš taško A į tašką B, o po to į tašką C, D, E, ... M, paskui vėl į A, ir taip be pabaigos. Akivaizdu, kad biurokratinis turizmas ir menininis turizmas niekuo nesiskiria – skiriasi tik viešbučių klasė ir vieta prie stalo kokteilių vakarėliuose. Bet net ir to kultūrininkai nebeįstengia pastebėti savo apžlibusiomis nuo dvasinės koncentracijos akimis.

 

Man kartais susidaro įspūdis, kad armija ir policija nėra tokie patikimi valdančiųjų klasės cerberiai lyginant juos su kultūrininkais, kurie nagais ir dantimis sudraskytų bet kurį žmogų, valdžios apšauktą dvasios skurdžiumi arba gėda valstybės įvaizdžiui.

 

Kaip ir buvo galima tikėtis, lietuviai pasirodė silpniausiąja grandimi Europos Sąjungos kultūrinės politikos grandinėje... ir ją sutraukė. Akylos turkų, estų, vengrų akys jau seka įvykius ir ruošiasi pratęsti buržuazinės kultūros eroziją plačiu frontu – DADA ir FLUXUS propaganda ir jų patirtis šiandien vėl aktuali kaip niekada. Reikia visad atsiminti, kad „rimtoji kultūra“ yra sukurta tik tam, kad išromytų plačiąsias žmonių mases, jas paversdama spektaklio žiūrovais. Velniop „aukštąjį meną“ ir „rimtąją kultūrą“ – vienykimės kūrybos gaivale, nes dar senukas Picasso sakė, kad kūryba – tai pats destruktyviausias aktas iš visų žinomų žmonijai.

 

Pollux: Sutinku Aš siūlau įsidėmėti „apsiveksinusius“ arba „veksintuosius“ kultūros veikėjus ir skelbti jiems kultūrinę anatemą, t.y. kultūros vartotojams sąmoningai boikotuoti jų pasirodymus bei meninius projektus. O ką siūlai tu?

 

Castor: O aš siūlau tęsti VEKS’o projektą, jį šiek tiek pakoregavus ir pakeitus. 2009 m. Vilnių reikia garsinti ne kaip Europos kultūros sostinę, o kaip EUROPOS PROTESTŲ SOSTINĘ. Tai būtų precedento neturinti atvejis, kai Vilnius išgarsėtų meniniais protesto performansais ir kultūringomis riaušėmis. „VEPS“ projekto šūkis būtų: Lietuva – ne cepelinų valgančių homofobų, o kultūringų ir meniškų protestuotojų kraštas!

 
Vilnius Europos protestu sostine 
 

Beje, pirmas žingsnis VEPS’o link jau žengtas. Vilniaus savivaldybei uždraudus 2009 m. vasario 3 d. „Fronto“ organizuojamą mitingą prie Seimo, net didžiausias avangardinio meno nekentėjas A. Paleckis, visaip dergęs G. Mačiūno kolekciją, buvo priverstas surengti kuo puikiausią fliuksišką akciją – per visą Gedimino prospektą jis stūmė geltonai dažytų svogūnų prikrautą karutį. Ši akcija tarsi kužda visiems: brutalius valdžios draudimus galima apeiti per meną ir kultūrą! Vasario 10 d. toji pati Vilniaus valdžia uždraudė ir studentų mitingą, planuojamą vasario 19 d. Tad lauksime, ką tokio meniško sugalvos studentai.

 

Taigi „Vilniaus –Europos protestų sostinės“ projektui įgyvendinti reikia visiškai nedaug:

 

1. Likusius VEKS’o pinigus išdalinti militaristinėms jėgos struktūrų reikmėms, pvz., valstybei nusipirkti dar vieną seną karinį laivą arba įsigyti didžiulę partiją ašarinių dujų.

2. Valdžiai toliau tęsti menininkų, kultūrininkų ir visų žmonių skurdinimo politiką, pvz., PVM knygoms pakelti iki 49 proc., o mokesčius už autorines sutartis – iki 79 proc.

3. Toliau sėkmingai drausti LR Konstitucijos garantuojamą susirinkimų ir mitingų teisę, pvz., Vilniaus savivaldybei 2009 m. paskelbti moratoriumą visiems mitingams ir įvesti „komendanto naktį“ nuo 18:00 val. iki 6:00 val.

 

Tokiu būdu būtų išjudinta kūrybinė masių energija ir sužadintas paprastų žmonių meninis potencialas. Patirties turime. Užtenka prisiminti, kaip išlavėjo mūsų rašytojų meninė ezopinė kalba sovietų cenzūros metais. Taip ir dabar – tikrai kūrybai ir menui lietuvius gali pakelti tik žvėriškas skurdas ir drakoniškos represijos! 

 

Pollux: Gražu! Galiu pridurti, kad Rusijoje, kurios valdžia visais laikais pasižymėjo, taip sakant, netolerantišku požiūriu į liaudį, toks kūrybinis gaivalas jau išjudintas.

 

Š.m. sausio 25 d. Peterburge buvo surengtas ironiškas „Su viskuo sutinkančiųjų maršas“, „palaikantis“ antikrizines Rusijos vyriausybės priemones (jis vėliau pakartotas ir kituose Rusijos miestuose). Maršo dalyviai reikalavo 8 darbo dienų savaitės, 24 valandų darbo dienos, maldavo vyriausybės padidinti mokesčius ir sustiprinti milicijos kontrolę. Rankose jie laikė Putino portretus ir transparantus: „Taip – 20 valandų darbo dienai!“, „Gyvenam geriau ir linksmiau!“, „Taip – kainų augimui!“, „Mylimam premjerui – paskutinius marškinius!“. Apimti patriotinės ekstazės, jie skandavo „Daugiau darbo, mažiau atlyginimo!“, „Krize, krize, tu pradink!“ ir reikalavo įvesti mokestį už orą. 

 

O sausio 31 d., kai visoje Rusijoje vyko valdžios inspiruoti mitingai, išreiškiantys „liaudies pritarimą antikrizinei Prezidento programai“, vieno Kaliningrado teatro aktorės nutarė atlikti meninį performansą, parodantį valdžią palaikančių mitingų absurdą. Netoli oficialaus mitingo teatro trupė surengė akciją „Atsiduosiu prezidentui!“. Joje dalyvavo 5 merginos, kurios giedojo valstybinį Rusijos himną ir, pasilipusios ant kopėtėlių, paeiliui krito žemyn skanduodamos šūkius, išreiškiančius begalinį atsidavimą valdžiai ir pasiryžimą paaukoti net gyvybę: „Atsiduosiu prezidentui!“, „Atiduosiu visą kraują!“, „Atiduosiu paskutinius marškinius!“.

 

Castor: Nuostabybė! I have a dream! Likus savaitei iki mūsų tautai atmintinos liepos 6-osios visi Lietuvos gyventojai tyliai paskelbia sėdimąjį namų streiką – kultūringai sėdi namuose ir neina į darbą. O Mindaugo karūnavimo dieną visi susirenka prie Seimo į nesankcionuotas menines riaušes – surengia visuotinę protesto Dainų ir šokių šventę! Tokių renginių virtinė aiškiai nukonkuruotų visus cepelinus, veksinius koršunovus ir net patį Baltijos kelią!

 

Kita vertus, niekaip negaliu suprasti, kokiais kriterijais vadovavosi valstybiniai ideologai susiedami Mindaugo karūnavimo datą su pirmuoju Lietuvos vardo paminėjimu. Juk Lietuva pirmą kartą paminėta pranešant apie 1009 m. vasario 23 d. nukirsdintą „europinės rimtosios kultūros“ skleidėją vyskupą Brunoną (šv. Bonifacą), kuris vietos laukinių „trenktas į galvą 7-ąją dieną prieš kovo idas [t. y. vasario 23 d.] su 18 saviškių nukeliavo į dangų“. Tad vasario 23-oji – puiki proga jau dabar išeiti į gatves ir pareikšti visai iš viršaus primestai „rimtąjai“ kultūrai, kad šiemet švenčiame ne tiek Lietuvos paminėjimo, kiek kontrkultūrinio diskurso tūkstantmetį. Nepaminkime mūsų protėvių idealų!

 

Castor&Pollux: VEKS’as mirė! Šlovė VEPS’ui: Vilniui – Europos protestų sostinei!

 
balsas.lt
2009 02 12