Antonio Negri (g. 1933) – filosofas, vienas žymiausių Italijos autonomistų judėjimo intelektualų. Autonomizmas, XX a. septintajame – aštuntajame dešimtmečiais susiformavęs Italijoje, prasideda nuo tokio principo: darbininkų klasė turi priešintis kapitalizmui nepriklausomai, tai yra, autonomiškai nuo politinių partijų ir profsąjungų. Autonomistų nuomone, darbininkų klasę sudaro ne tik fabrikų darbininkai, bet visi, kurie tarnauja kapitalui ir yra jo išnaudojami – todėl šią klasę būtų tiksliau vadinti dirbančiųjų klase. Visuomenė tampa socialiniu fabriku: kapitalizmą palaiko ir dirbantieji namie, ir studentai, tapdami intelektinio darbo vergais. Nors Autonomija iškilo kaip darbininkų klasės judėjimas, bet vėliau ji tapo antikapitalistine srove, iškėlusia daug šiuolaikinių antikapitalistinių judėjimų.
Vienas garsiausių Antonio Negri veikalų – kartu su Michaeliu Hardtu parašyta „Imperija“, kurią šiuolaikiniai socialiniai judėjimai vadina XXI amžiaus „Kapitalu“. Čia pateikiamos ištraukos iš Antonio Negri ir italų aktyvisto Raf Scelsi pokalbių knygos „Sudie, ponas socializme“, kurioje Negri apmąsto globalaus pasaulio pokyčius po Berlyno sienos žlugimo.
1989-ieji, griūva Berlyno siena, ateina realaus socializmo pabaiga. Kodėl ta siena griuvo? Kas mus visus ištiko?
Mano manymu, 1989-ieji panašūs į 1968-uosius. Jei 1968-ieji sugriovė sienas mūsų visuomenėje, tai 1989-aisiais sugriuvo siena, skyrusi „realų socializmą“ nuo pasaulinės rinkos. Per televizorių mačiau džiūgaujančius žmones, atėjusius iš kitos pusės nusipirkti batų. Naujojoje vartojimo ideologijoje jie atrodė apgailėtinai, bet tai nieko nereiškė palyginus su džiugesiu: jie išėjo iš totalitarinio pasaulio, kad atrastų šiek tiek laisvės.
Tai buvo džiugesys, nes buvo sunaikinta siena, nuožmiai ir abstrakčiai suskaidžiusi mūsų sąmonę, žmones, Europos civilizacijos širdį. Juk žinome, kaip beprotiška anais laikais buvo pereiti Berlyno sieną – tai tas pats, kaip šiandien pereiti Jeruzalės sieną arba peršokti visame pasaulyje kylančias sienas, skiriančias mus nuo išorės, nuo migrantų, nuo barbarų.
Aš nejaučiu nieko panašaus į nostalgiją, kokią reiškia tiek vokiečių režisierius Volfgangas Beckeris filme „Viso gero, Leninai!“, tiek kiti žmonės Rytų Vokietijoje, Lenkijoje ir kitose posocialistinėse šalyse, jau nekalbant apie buvusią Sovietų Sąjungą, kur prie nostalgijos prisideda stipraus nacionalizmo atgimimas.
Aptarę šiuos aspektus, mes turime savęs paklausti, kodėl planinė ekonomika ir socialistinė visuomenė negalėjo sukurti stiprių struktūrų ir pasiekti patvaraus konsensuso.
Ką iš tikrųjų reiškia planinė ekonomika?
Manau, svarbu pabrėžti, kad planinė ekonomika yra ta pati kapitalistinė, tai yra, pelno siekianti ekonomika. Planinėje ekonomikoje sprendimų priėmimas formaliai priskiriamas visuomenei, tačiau iš tiesų viską valdo įmonės.
Kita vertus, gausinant valstybinį – karinį kapitalą iš žmonių buvo atimtos visos laisvės garantijos. Sovietų gulagas, kur žuvo milijonai žmonių, yra didžiausias mazochistinis poelgis, kokį gali atlikti valstybė. Aš netikiu laisve kaip bekūne teise. Aš tikiu laisve kaip produktyvia jėga. Štai kodėl žlugo Sovietų Sąjunga, štai kodėl susilpnėjo pasitikėjimas kolektyviniu kapitalo valdymu.
Sovietiniai žmonės turėjo išlaikyti revoliuciją neturėdami laisvės: tokios beprotybės iš jų pareikalavo sistema. Neturėdamas laisvės, kurią turėdavo aukoti, žmogus atiduodavo tris ketvirtadalius savo pajamų ne sviesto, o tankų gamybai. Tačiau ir atidavus tas pajamas, žmogui likdavo nemokamo mokslo, gydymo garantijos. Bendram kultūriniam Sovietų Sąjungos lygiui pasaulyje nebuvo lygių.
Socializmo idėjos, tokios, kaip kolektyvinis gamybos priemonių valdymas, individualus ir kolektyvinis išsilaisvinimas siekiant kurti geresnį rytojų, šiandien atrodo esą diskredituotos.
Kalbėti, kad teisingas ir lygiavos principu paremtas kapitalo valdymas yra įmanomi dalykai – kvaila : kapitalas negali išsilaikyti be išnaudojimo. Negali būti jokio teisingo santykio tarp evoliucijos ir prievartos, kapitalizmas negali būti „teisingas ir garantuoti gerovę visiems“. Krizėje atsidūrė pati kapitalistinė galios vertikalė, o ne konkrečios jo formos ar pavidalai.
Dabar verčiau reikėtų kalbėti apie „komunizmą“ kaip radikalias permainas priverstų dirbti valdinių tarpe, o taip pat kaip naują istorijos etapą, „bendrijos“ susiformavimą, bendruomenines pastangas kurti socialumą laisvėje. Jei socializmas ir jo dialektika šiandien sukelia blogus atsiminimus, tai komunizmas yra optimistinis, tai yra socialinė distopija. Jei utopijos žvilgsnis yra nukreiptas į idealą anapus pasaulio, tai distopija yra stiprus troškimas, glūdintis dabartiniame gamybos modelyje, mūsų realybės horizonte. Tad nekeista, kad komunizmo sąvoka šiandien atgimsta iš naujo.
Dabar komunistai neturi savo Stalino, jie yra nepriklausomi nuo valdžios skonio, vieniši ir galingi. Kuriasi turtinga koiné, apimanti plačius teorinius ir kultūrinius kontekstus: pokolonijines studijas, feminizmą, informacijos ir kompiuterių kultūras.
Komunistiniai ir radikaliojo egalitarizmo idealai šiandien įtraukia ir anarchistus individualistus. Jie kartu stengiasi įveikti pačias rafinuočiausias buržuazinės reprezentacijos formas, kurios visuomet buvo primestos iš viršaus. Taip pat šiandien iš visuomenės apačių kyla radikaliojo egalitarizmo banga: reikalaujama teisių imigrantams, socialinių pašalpų prekariato (proletariatą pakeitusi marga šiandienos dirbančiųjų klasė – nuo kompiuterių programuotojų iki viešbučių valytojų – K.P.) dirbantiesiems, trumpai tariant – jokių sienų, kosmopolitizmą – visiems.
Tai, kas prasideda dabar, galima vadinti naująja Apšvieta.. Tai – biopolitinė (susijusi su kūno ir gyvenimo išlaisvinimu iš kapitalistinio galios aparato; apie biopolitiką rašė M. Foucault, G. Deleuze ir F. Guattari bei kiti šiuolaikiniai filosofai – K.P.) Apšvieta, persmelkianti visą gyvenimo patirtį ir reikalaujanti visiškai naujo mąstymo. Niekam nebesinori spoksoti, kaip sensta ir glemba kapitalistinė tvarka, mums reikia permainų, konkrečių permainų, biopolitinio solidarumo. Kai aš kalbu apie „solidarumą“, kalbu apie asmens raišką bendrijoje. Tai – naujoviškas egalitarizmas, jis neturi nieko bendro su organine, vienodumu grįsta visuomene. Tai – ne mašina, išlyginanti visus skirtumus. Priešingai – viskas atvira asmenims (singularities), kurie gyvena ir kuria bendrame tinkle. Būti lygiam reiškia turėti lygias galimybes save išreikšti, tokios galimybės atsiranda masėse (multitude). Kūryba ir laisvė gimsta tinkle. Tinklas visuomet yra asmens saviraiškos ir skirtybių kūrimo erdvė. Galbūt tai – ateinančios epochos religija.
Paryžius, didysis 1995-ųjų streikas. Tada gyvenote Prancūzijos sostinėje. Gal galite priminti, kas tada vyko?
Streiko pagrindinės priežastys buvo dvi. Pirma, mums grėsė bandymai privatizuoti dalį Prancūzijos geležinkelių tinklo. Antra, buvo bandoma keisti valstybinės Paryžiaus transporto kompanijos darbuotojų pensijų planus.
Streiką įžiebė geležinkelių darbuotojai, bet greitai visi šalies transporto darbuotojai pajuto, kad streikas atitinka jų interesus. Streike pirmą sykį buvo iškeltos pagrindinės problemos – valstybės reguliavimo panaikinimo ir privatizavimo problema. Kita vertus, streikas tiesiogiai mobilizavo, įtraukė visus Paryžiaus metropolijos gyventojus. Jie jame dalyvavo ir reiškė jam solidarumą. Jei anksčiau streikuojančių viešojo sektoriaus – ypač transporto – darbuotojų reikalavimai buvo lengvai izoliuojami nuo politinio konteksto, dabar visuomenė solidarizavosi su geležinkelių ir metro darbuotojais. Paryžiaus pakraščiuose esančiose stotelėse tą šaltą spalį ir lapkritį stodavo į centrą važiuojančios mašinos ir paimdavo šąlančius visuomeninio transporto keleivius. Kiekvieną šeštadienį vykdavo labai gražios demonstracijos, kurios išreiškė metropolijos gyventojų siekį kurti tai, kas bendra ir atspindi kolektyvinius interesus.
Tai nebebuvo vien tik geležinkeliečių ar vairuotojų reikalas: tai buvo įrodymas, kad transporto tinklas priklauso mums, ir jo liesti nevalia, kad nevalia jį privatizuoti.
Ką turite omenyje, kai kalbate apie tai, kas bendra?
Mėgstu vartoti sąvoką „bendrosios gėrybės“, nes kalbėdamas apie bendrąjį gėrį rizikuoji jas sugretinti su teologinėmis, antgamtinėmis vertybėmis. Su jomis „bendrosios vertybės“ neturi nieko bendra – tai dalykai, kurie yra arba nusavinami kapitalistų, arba tiesiogiai naudojami bendruomenės.
Metropolijos gyventojas vis labiau tampa antropologinio pasaulio centru, idealiuoju XXI amžiaus tipu. Kai kurie sociologai (ir konservatyvūs politikai) tvirtina, jog būtina pradėti nuo miesto, o ne metropolijos, nes miestas tau dar sugeba suteikti „žmogišką veidą“, o metropolijoje neišvengiamai patenki į neorganizuotą, nesutramdomą, chaotišką masę... Modernios iliuzijos – miesto nebėra, yra tik metropolija... arba, kita vertus, kaimas. Bet apie ten patiriamą vienatvę tekalba poetai. Mes sakome: tegyvuoja metropolija ir jos masės!
Toks miestas, kokį jį matė Baudelaire‘as, iškyla ne tik kaip naikinimo, bet ir kaip kūrybingos destrukcijos galimybė. Reikėjo ir tebereikia sunaikinti pilkos kasdienybės, rutinos narvą.
Svarbu pabrėžti, kad šiais laikais mieste/metropolijoje esmine problema tampa kūnų tarpusavio santykiai. Kai kalbame apie „bendrąsias gėrybes“, kalbame apie biopolitiką, tai yra, dabar metropolijoje susilieja kūniškumas ir politika, tai, kas buvo sukurta ir yra nuolatos tobulinama vykstant bendruomeninio, komunalinio gyvenimo procesui.
Man atrodo, kad knygoje „Masės“ dėstydamas bendrųjų gėrybių koncepciją jūs pabrėžiate ne laisvai prieinamus gamtos išteklius, o mūsų darbo ir veiklos vaisius.
Kai neseniai kelionių metu kalbėjausi su žmonėmis, kurie rūpinasi išteklių problema, supratau, kad yra daug lengviau kalbėti apie konkrečius lemiamus veiksnius, nei plaukioti abstrakcijose. Pavyzdžiui, gamtos išteklių – naftos, dujų, vario ar vandens – suvisuomeninimas kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse yra susijęs su kolektyvine mąstymo apie gamtą transformacija. Tai, kad bendrija neleidžia ištekliais naudotis rinkai, nėra gamtos fetišizavimas, o kitokios plėtros idėja. Žinoma, plėtros kapitalistai neišrado. Kapitalistai išrado tik pagreitintą plėtrą ir jos abstraktų matą (pinigus). Bet plėtros idėja egzistavo visuomet, nes ji betarpiškai susijusi su žmogaus ir gamtos ryšiais. Reikia suvokti, kad plėtra gali vykti ir žmogui išsilaisvinus nuo kapitalizmo. Gamtoje plėtra yra paremta solidarumo principu. Jei palieki kūdikį vieną, jis miršta. Solidarumas, ne kaip abstrakti meilė, bet meilė patiems silpniausiems iš mūsų (vaikams) stabilizuoja turto ir skurdo santykį. Šiuo požiūriu kapitalistiniai aptvėrimai, didieji barbariški didelių gamtinių zonų, gamtinių energijos išteklių, o taip pat ir bendruomenių gyvenamųjų erdvių nusavinimo bei kaupimo procesai yra nukreipti priešinga linkme.
Kai kalbame apie aptvėrimus, galvojame apie tai, kas šiandien vyksta nekilnojamojo turto rinkoje. Žemė šiandien vertinama ne pagal jos teikiamas gyvybines funkcijas, bet pagal nestabilias rinkos kainas. Atlanto vandenyne yra Re sala. Per paskutinius metus ji tapo viena labiausiai geidžiamų vietų prabangos mėgėjams. Toje saloje gyveno žmogus, kuriam beveik nereikėjo pajamų, jis saloje turėjo mažą lūšnelę. Vieną dieną jam buvo užkrauti 25 kartus už minimalų darbo užmokestį Prancūzijoje didesni mokesčiai – jie buvo skaičiuojami pagal salos įkainius. Štai jums modernus, bet atidžiau pažiūrėjus – klasikinis aptvėrimo pavyzdys, jo pasekmės aiškios: tas skurdus žmogelis nebegalės išsilaikyti salos lūšnelėje.
Vienoje savo knygoje apie imigrantus iš Lotynų Amerikos į JAV Mike‘as Davisas teigia, kad tokiam imigrantui negana kirsti Rio Bravo – oficialią Meksikos ir JAV sieną, kad pabėgtų nuo skurdo. Imigrantų judėjimas metropolijose taip pat yra atskirtas sienų. Pavyzdžiui, Los Andžele siena tampa tiesiog antrąja prigimtimi, segmentuojančia ir atskiriančia gyvenamąsias erdves: čia lotynai, ten kiti...
Yra anekdotas apie du jaunuolius iš Zagrebo (Trys šiaurės Afrikos šalys – Marokas, Tunisas ir Alžyras- K.P.), kurie vienas kito klausia, kokius miestus žino. Pirmas sako: „Alžyras ir Kasablanka“, antrasis: „Šiaurinė stotis“. Kodėl Šiaurinė stotis? Nes Paryžiuje Šiaurine stotimi baigiasi transporto zona, skirta imigrantams ir skurdžiams. Jei norite važiuoti toliau į centrą, čia jums reikia susimokėti. Tai riba, bet taip pat ir taškas, kur ir vėl įsiliepsnoja kova, simbolinė ar materiali siena, kuri dėl savo represyvumo sukelia piktas reakcijas. Naujų sienų kūrimas – išties kapitalistinė strategija, bet ji taip pat reiškia naujas kovas, naujas progas sukilti. Tai – šiandieninė klasių kova.
Priartėjome prie taikos problemos...
Iš tiesų nesu pacifistas. Niekada toks nebuvau. Pacifizmas man yra kilnus, bet tuščias sentimentas. Taika turi būti atsikovota. Taika gali tapti dominavimo ir išnaudojimo instrumentu, kartais karas ir pasipriešinimas yra būtinas, jei norisi būti laisvam ir gyventi išdidžiai.
Kita vertus, pateisinu tik tokią prievartą, kuri yra paremta individo ir masių teise priešintis. Šitokia teise negali remtis nei karas, nei kapitalistiniai interesai.
Esama atvejų, kai prievarta tampa būtina, to pavyzdys – prievartinis streikas. Esama pamatinės teisės priešintis, nepaklusti: tai – radikalios teisės ir tikro pacifizmo pamatas. Pradedama nuo atsisakymo dirbti, nuo priešinimosi darbui: kapitalistinis darbo organizavimas prilygsta tikrai vergijai. Mes visada didiname protines galimybes, daugiau kuriame, mažiau dirbame, kol sunaikiname darbo narvą ir suprantame, kad darbas yra kančia, kurios esame prislėgti. Toks pasipriešinimas kuria tikrą taiką.