Pastaruoju metu profesinės sąjungos bei kitos nevyriausybinės organizacijos surengė, ketino ir ketina rengti keletą viešųjų protesto akcijų, kurių tikslas parodyti nesutikimą su valdžios įgyvendinamu ekonominės ir finansinės krizės įveikimo planu bei kai kuriomis pasiūlytomis reformomis. Savivaldybių veiksmai svarstant iniciatorių pranešimus dėl susirinkimų organizavimo bei policijos veiksmai kilus neramumams sausio 16 d. mitingo prie LR Seimo metu ir aiškinantis šio ir kitų susirinkimų dalyvių veiksmų teisėtumą, iškilo įvairių nuomonių dėl teisės į taikius susirinkimus turinio, ribų, dalyvių bei valdžios teisių bei pareigų.
Atsakydamas į nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos atstovų ir pavienių asmenų užklausas, Žmogaus teisių stebėjimo institutas norėtų priminti, kad teisė į taikius susirinkimus yra viena iš demokratijai gyvybiškai svarbių politinių teisių, todėl teisinėje praktikoje ji yra interpretuojama plačiai, o išimtiniai šios teisės apribojimai – siaurai.
Europos žmogaus teisių teismo praktikoje teisė į taikius susirinkimus yra suprantama kaip apimanti organizavimą bet kokių taikių susibūrimų- viešų ir privačių, formalių ir neformalių - mitingų, demonstracijų, eitynių, piketų, procesijų ir pan. bei netrukdomą dalyvavimą juose. Valstybės pareiga – susilaikyti nuo taikių susirinkimų draudimo ir trukdymų, bei, reikalui esant, imtis pozityvių priemonių, kad organizatoriai ir dalyviai galėtų praktiškai šia teisę pasinaudoti. Išimtiniais atvejais, remiantis įstatymu ir siekiant atitinkamuose teisės aktuose (LR Konstitucijoje, Europos žmogaus teisių konvencijoje ir kt.) išvardintų tikslų, ši teisė gali būti ribojama, tačiau valstybė turi įrodyti, kad ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje ir ribojanti priemonė yra proporcinga siekiamam tikslui. Jokiais atvejais taikių susirinkimų ribojimas negali paneigti pačios teisės, jos prigimties ir esmės.
Teisė į taikius susirinkimus negina netaikių susirinkimų. Jeigu, pavyzdžiui, susirinkimo organizatoriai yra žinomi dėl smurto propagavimo ir/ar naudojimo, kviečia atvykti į susirinkimą su ginklais arba sprogstamomis ir/ar gaisrus sukeliančiomis medžiagomis, planuoja atvykti į susirinkimą su neperšaunamomis liemenėmis ir pan., tokio susirinkimo uždraudimas bus teisėtas, o jam įvykus – organizatoriai ir dalyviai turėtų būti patraukti atsakomybėn. Tačiau nesant įrodymų, kad organizatorių ketinimai nėra taikūs, drausti susirinkimą paprastai negalima, nors ir yra neramumų, smurtinių veiksmų susirinkimo metu tikimybė. Taigi, atsakant į klausimą ar susirinkimas yra (bus, buvo) taikus, lemiamą reikšmę turi jo organizatorių ketinimai.
Jeigu manoma, kad šalutinis taikaus susirinkimo rezultatas gali būti neramumai, valstybei tenka pozityvi pareiga imtis adekvačių priemonių taikaus susirinkimo dalyvių saugumo užtikrinimui bei neramumų organizatorių ir vykdytojų išaiškinimui bei patraukimui atsakomybėn. Priemonės, kurių imamasi nuslopinti neramumus, turi būti proporcingos.
Tai, visų pirma, reiškia, kad, slopinant meramumus, valstybės pareigūnai turi imtis visų įmanomų priemonių, kad nenukentėtų taikūs susirinkimo dalyviai, o nukentėjus, jiems turi būti užtikrinta galimybė pasinaudoti veiksmingomis teisinėmis priemonėmis, kurios leistų atlyginti patirtą moralinę bei materialinę žalą. Valstybė taip pat turi užtikrinti veiksmingą tyrimą tam, kad būtų nustatyti ir patraukti atsakomybėn pareigūnai kalti dėl neproporcingo jėgos panaudojimo.
Remiantis išdėstytais standartais yra abejotina Lietuvoje įsigalinti praktika kai savivaldybių pareigūnai atsisako išduoti susirinkimų organizatoriams pažymėjimus dėl susirinkimų vietos, laiko ir formos arba siūloma juos rengti vietose, kurios neturi arba turi mažai ryšio su protesto tikslais tuo pagrindu, kad bus neįmanoma užtikrinti susirinkimo dalyvių saugumo. Pavyzdžiui, taikaus susirinkimo organizatoriai siekia atkreipti LR Seimo dėmesį į jų nuomone neteisingą Seimo priimtą arba svarstomą sprendimą, tačiau jiems siūloma rengti mitingą Vilniuje prie Sporto rūmų arba prie vienos iš ministerijų.
Pirma, sprendžiant susirinkimų "sankcionavimo" klausimus, turėtina omenyje, kad Lietuvoje yra įteisinta pareikštinė teisės į taikius susirinkimus įgyvendinimo tvarka, t.y. susirinkimų organizatoriai turi pareigą pranešti savivaldybei apie organizuojamo susirinkimo vietą, laiką, formą ir kai kurias kitas detales, o ne gauti leidimą susirinkimui. Tai, tarp kitko, reiškia, kad susirinkimų organizatoriai dalijasi atsakomybe už susirinkimo dalyvių saugumą. Todėl savivaldybės pareigūnai prieš priimant sprendimą neišduoti pažymėjimo dėl susirinkimo arba siūlant kitą negu pageidaujamą susirinkimo vietą, paprastai turi pateikti organizatoriams jų turimą informaciją ir argumentus, kad "bus nebeįmanoma užtikrinti susirinkimo dalyvių saugumo" apskritai arba konkrečioje vietoje ir inicijuoti pozicijų derinimą.
Antra, derinant iškylusius nesutarimus svarbu atsiminti, kad valstybės pareiga yra ne užtikrinti taikaus susirinkimo dalyvių saugumą, o imtis adekvačių priemonių jų saugumui užtikrinti.
Trečia, būtina atsižvelgti į tai, kad sprendimas atsisakyti išduoti pažymėjimą yra kraštutinė teisės į taikius susirinkimus ribojimo priemonė, artima pačios teisės paneigimui, o netinkama susirinkimo vieta gali sumenkinti susirinkimo prasmę. Todėl savivaldybėms tenka pareiga pateikti organizatoriams svarius argumentus ir įrodymus, kad draudimas arba kitos vietos siūlymas yra proporcingas deklaruojamam tikslui užtikrinti susirinkimo dalyvių saugumą.
Teisinė praktika rodo, kad susirinkimo draudimo kaip teisės ribojimo priemonės proporcingumą įrodyti yra itin sunku, nes paprastai būna kitų, mažiau ribojančių priemonių, siekiant deklaruojamo tikslo. Pavyzdžiui, esant tikimybei, kad gali būti kėsinamasi į susirinkimo dalyvių saugumą, galima padidinti policijos pajėgas, užtikrinančias susirinkimo saugumą, apjuosti mitingo vietą, atitverti mitingą nuo kito, oponuojančio, mitingo ir pan.
Praktikoje iškilo klausimas dėl teisinių pasekmių įvykus susirinkimui kai nėra išduotas pažymėjimas dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos. Žiniasklaidoje buvo pranešta, kad Alytuje kai kuriems tokio susirinkimo dalyviams buvo surašyti administracinės teisės pažeidimo protokolai ir jiems gresia administracinė atsakomybė.
Pareikštinė teisės į taikius susirinkimus įgyvendinimo tvarka taip pat reiškia, kad laiku nesuderinus susirinkimo vietos, laiko, formos ir kitų detalių, vykstantis ar įvykęs taikus susirinkimas vien dėl to netampa neteisėtas. Juo labiau, kad LR Susirinkimų įstatymas sudaro sąlygas trukdyti pasinaudoti teise į taikius susirinkimus.
LR Susirinkimų įstatymas numato galimybę atsisakyti išduoti pažymėjimą dėl susirinkimo tik tais atvejais, jeigu organizuojant susirinkimą gali būti pažeistas valstybės ar visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ar dorovė, ar kitų asmenų teisės ir laisvės.
Įstatymas nenumato galimybės atsisakyti išduoti pažymėjimą tuo pagrindu, kad iki numatomos susirinkimo dienos nepavyko suderinti jo vietos, laiko, formos ar kitų detalių. Todėl persekiojimas už susirinkimo organizavimą ir juo labiau jame dalyvavimą, kai nėra kompetentingo pareigūno sprendimo atsisakyti išduoti pažymėjimą, yra neteisėtas. Priešingas įstatymo interpretavimas suteiktų savivaldybių pareigūnams faktišką diskreciją drausti taikius susirinkimus.
Abejotinas būtų ir teisėtumas bei proporcingumas tokio teisės į taikius susirinkimus ribojimo kai persekiojami vykstančių ir įvykusių taikių susirinkimų organizatoriai ir dalyviai tais atvejais kai yra priimtas sprendimas atsisakyti išduoti pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos ir jis yra (buvo) ginčijamas teisme.
Pagal LR Susirinkimų įstatymą pranešimas apie susirinkimo organizavimą turi būti išnagrinėtas ir sprendimas išduoti pažymėjimą arba atsisakyti jį išduoti turi būti priimtas ne vėliau kaip likus 48 valandoms iki susirinkimo pradžios. Atsisakymas išduoti pažymėjimą gali būti apskųstas teismui per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo. Teismas tokį pareiškimą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per tris dienas.
Galima situacija kai taikaus susirinkimo organizatoriai sužino apie savivaldybės priimtą sprendimą atsisakyti išduoti pažymėjimą likus 48 valandoms iki numatomo susirinkimo dienos, tuoj pat jį apskundžia teismui (nors praktiškai tai yra sunkiai įgyvendinama), tačiau teismas išnagrinėja pareiškimą trečią dieną nuo jo gavimo. Taigi, šis įstatymo netobulumas sudaro prielaidas faktiškai uždrausti taikų susirinkimą net ir tais atvejais kai teismas pripažįsta, kad atsisakymas išduoti pažymėjimą buvo neteisėtas ar nepagrįstas.
Todėl Europos žmogaus teisių teismo praktikoje teisė į taikius susirinkimus apima ir neformalius susirinkimus. Kiekvienu atskiru atveju reikėtų aiškintis priežastis, dėl kurių laiku nebuvo išduotas pažymėjimas ar kodėl negalima buvo atšauktį suplanuotą susirinkimą atsisakius išduoti pažymėjimą ir sprendimą apskundus teismui. Bet kuriuo atveju taikių susirinkimų organizatoriai ir juo labiau dalyviai negali būti atsakingi už įstatymo netobulumą.
Nemažo atgarsio visuomenėje sulaukė specialių priemonių panaudojimas sausio 16 d. mitingo prie LR Seimo metu, dėl ko nukentėjo keli jo dalyviai. Taip pat susidomėjimą sukėlė galimų teisės pažeidėjų bei liudytojų nuotraukų patalpinimas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato tinklapyje.
Kaip minėta, valstybė privalo imtis adekvačių priemonių užtikrinant taikaus susirinkimo saugumą. Kilus neramumams, priemonės, kurių imamasi juos nuslopinti turi būti proporcingos siekiamam tikslui. Tai, visų pirma, reiškia, kad valstybės pareigūnai turi rūpintis, kad nenukentėtų taikūs susirinkimo dalyviai.
Specialių priemonių, ypač šaudmenų, panaudojimo teisėtumas ir proporcingumas sausio 16 d. įvykių metu reikalauja atskiro tyrimo, tačiau iš viešai prieinamos informacijos gali susidaryti įspūdis, kad nuo policijos veiksmų nukentėjo taikūs mitingo dalyviai ir jų sužalojimai prieštarauja atsakingų pareigūnų teiginiams apie specialių priemonių panaudojimo proporcingumą.
Teigta, kad guminėmis kulkomis buvo šaudoma žemiau mitingo dalyvių kelių, tačiau spendžiant iš TV reportažo mažiausiai vienam mitingo dalyviui gumine kulka buvo sužalota galva.
Greičiausiai guminių šaudmenų panaudojimo teisėtumas ir/ar proporcingumas sukėlė abejonių ir policijos pareigūnams, kurie iš karto po įvykių viešai paneigė jų panaudojimo faktą. Vėliau, pateikus įrodymus, buvo ir yra teigiama, kad specialių priemonių, taip pat guminių šaudmenų, panaudojimas buvo proporcinga priemonė susidariusioje situacijoje.
Žmogaus teisių stebėjimo institutas tikisi, kad Lietuvos valstybė, laikydamasi teisinių įsipareigojimų dėl pozityvių priemonių užtikrinimo, laiduos veiksmingo tyrimo dėl specialių priemonių panaudojimo sausio 16 d. mitingo metu atlikimą ir, nustačius neteisėtą ar neproporcingą jų panaudojimą, patrauks atsakomybėn kaltus pareigūnus. Su prašymu inicijuoti ikiteisminį tyrimą gali kreiptis ir nukentėję asmenys. Jie taip pat turi teisę pateikti civilinius ieškinius dėl materialinės ir moralinės žalos atlyginimo.
Nuotraukų tinklapyje patalpinimas yra teisės į taikių susirinkimų bei teisės į privataus gyvenimo gerbimą ribojimas. Toks ribojimas gali būti pateisintas jeigu tai daroma remiantis įstatymu, siekiant teisėtų tikslų, ši priemonė yra būtina demokratinėje visuomenėje ir proporcinga siekiamam tikslui.
Nekyla abejonių, kad įstatymas leidžia viešinti atvaizdą asmens, kuris yra ieškomas dėl įtarimo padarius nusikalstamą veiką, nes kova su nusikalstamumu yra pateisinamas tikslas.
Išvadai dėl šios priemonės proporcingumo lemiamą reikšmę turės ar policijos pareigūnai turi pakankamą pagrindą įtarti konkretų asmenį nusikaltimo padarymu.
Asmenys, kurių nuotraukos yra paviešintos policijos tinklapyje, turi pagrindą kreiptis į teismą dėl teisių į taikius susirinkimus ir privataus gyvenimo gerbimo pažeidimų pripažinimo bei moralinės ir materialinės žalos atlyginimo, jeigu jie mano, kad nuotraukų policijos tinklapyje patalpinimo faktas ir apibūdinimas, kad jose yra "užfiksuoti galimi riaušių dalyviai bei jų liudininkai" pažemino jų garbę, orumą ir/ar dalykinę reputaciją. Kadangi tinkalapyje neįvardijama kurioje nuotraukoje yra pavaizduotas "dalyvis" ir kurioje - "liudininkas", kiekvienas patalpintose nuotraukose pavaizduotas asmuo turi pagrindo teigti, jog jis yra įtariamas dalyvavimu riaušėse. Kiekvienu atveju policija, o ginčui išėjus už šalies ribų Lietuvos valstybė, turės pateikti įrodymus, kad, prieš paviešinant konkretaus asmens nuotrauką, buvo pakankamas pagrindas jį įtarti riaušių organizavimu ar/ir dalyvavimu jose.
Nukentėję asmenys taip pat turi pagrindą teigti, kad teisė į taikius susirinkimus yra ribojama todėl, kad nuotraukų paviešinimas nurodytame kontekste turi atgrasantį poveikį – taikaus susirinkimo dalyvis gali būti nufotografuotas, jo nuotrauka gali būti paviešinta jo garbę, orumą ir/ar dalykinę reputaciją pažeidžiančiame kontekste, tai gali turėti neigiamų pasekmių jo socialiniams santykiams, darbo karjerai ir pan.
Apibendrinus, tokia praktika yra labiau policinės, negu demokratines vertybes išpažįstančios, valstybės požymis.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius
