Perskaičiau gerbiamo Michailo Magido parašytą tekstą „Kaip surengri streiką“, kuris paliko dvejopą įspūdį: iš vienos pusės, tai reikalingas ir pamokomas tekstas, o iš kitos – jame labai daug nepriimtinų ir net, manyčiau, pavojingai žalingų teiginių. Beje, tokių ir panašių tekstų esu skaitęs ir netgi rašęs ne vieną, todėl pamėginsiu kritiškai pataršyti kolegą. Gal kam bus idomus ir kiek kitoks požiūris. Surenkime neakivaizdžią diskusiją. (Kursyvu pateikti teiginiai iš minėto M. Magido straipsnio, paprastu šriftu – virtualaus pašnekovo Pono Nieko komentarai – red.)

Michail Magid. Jeigu Jums nusibodo mažytė alga, chamas viršininkas, nuolatiniai žeminimai darbe ir grasinimai Jus atleisti, jeigu norite pradėti veikti – pabandykite suburti ryžtingų žmonių grupę. Pasikalbėkite su savo bičiuliais, su tais žmonėmis, kuriais pasitikite, apsvarstykite savo galimybes. Atminkite, kad oficialiai užregistruota profsąjunga Jums nepadės. Jei to dar nežinote, priminsiu: daugelis profsąjungų vadovų glaudžiai susiję su įmonių vadovybe ir nenori su ja pyktis. Kiti tik užjaus darbuotojus, bet jums niekuo nepadės, nes užima viešas pareigas. Todėl rengiant streiką jie yra nereikalingi. Pavyzdžiui, 1998 m. Jasnogorsko mašinų gamykloje (ЯМЗ) vykusį didžiulį streiką suorganizavo ne profsąjungų komitetas, o 10-20 gerai vienas kitą pažįstančių ir vienas kitu pasitikinčių darbininkų. Tada ištisą pusmetį streikavo 1000 žmonių.

Ponas Niekas. Pirmiausia tai nuobodulys kažin ar pakankamas pagrindas streikuoti ar kitaip kovoti, nuoboduliui išblaškyti yra kitų būdų... Teiginys, kad „oficialiai užregistruota profsąjunga jums nepadės” – kategoriškas ir niekuo nepagrįstas, kiekvienas dirbantysis turi pareigas, ir jei dirbama ne slaptoje organizacijoje, pareigos yra viešos (jei mano darbo sutartyje įrašyta „darbininkas operatorius“ – tai ir vieša ir oficialu). Be to, visus įmonės darbuotojus su įmonės vadovybe sieja „glaudus ryšys” – darbo sutartis ir gaunamas iš įmonės atlyginimas, neretai būtinas darbuotojo šeimai išlaikyti. Todėl visi be išimties darbuotojai nenori pyktis su įmonės vadovybe. Reikalinga rimta, bent jau rimtesnė priežastis negu nurodyta, kad jie imtų pyktis. Ta priežastis paprastai atsispindi darbuotojų reikalavimuose. Todėl nurodytas Jasnogorsko pavyzdys yra ganėtinai keistas: žmonės nedirbo pusmetį, vadinasi, buvo rimta priežastis, kad jie ryžosi tokiam vargui: pusmetį streikuoti – reiškia pusmetį badauti kartu su šeima. Deja, priežastys, įstūmusios į tokią nepavydėtiną būklę, nenurodomos.... Nenurodoma ir ko pasiekė tiek laiko streikavę darbininkai. Todėl mane toks pavyzdys daugiau gąsdina nei įkvepia.

M.M. Streiką rengiantys aktyvistai neturėtų patraukti vadovybės dėmesio. Streiko grupė (pogrindinė darbuotojų sąjunga) veikia anonimiškai, slapta nuo valdžios, laikosi visų atsargumo priemonių. Susitarkite su savo draugais, kuriais pasitikite, kaip veiksite. Tinkamu metu, pavyzdžiui, prieš pamainos pradžią, kartu kreipkitės į likusius darbuotojus kviesdami juos nepradėti darbo. Jei reikalas pajudės iš vietos, reikės sukviesti susirinkimą, kuris suformuluotų pagrindinius reikalavimus valdžiai, ir išrinkti streiko komitetą, kuris koordinuotų bendrus veiksmus streiko metu.

P.N. Jei jau su draugais sutarėte rengti streiką ir veikti slapta, tai vėlgi turite aptarti, vardan ko tą darote. Darbininkui streikas nėra vertybė, jis tik priemonė kitiems tikslams pasiekti. Slaptai veikti yra priverstos darbininkų organizacijos, dar neišsikovojusios pripažinimo. Slapto veikimo privalumai – lengva nuslėpti savo planus nuo bosų ir apsisaugoti nuo represijų, kol organizacija dar silpna. Bet toks veiklos būdas turi ir trūkumų – sunku gauti bendradarbių palaikymą, nes žmonės įtartinai žiūri į visokius sąmokslininkus... Be to, mažai grupelei sudėtinga suformuluoti teisingus reikalavimus. O neturint pradinių reikalavimų sunku tikėtis, kad bendradarbiai palaikys kvietimą nepradėti darbo. Patraukti žmones nelengva... Beje, jei kam idomu, apie tai, kaip konspiraciniu būdu rengiamasi streikui ir kuriama profsąjunga, rekomenduočiau lietuvių kilmės amerikiečių rašytojo F. Bonoskio knygelę – „Brolis Bilis Makajus” išleistą „Minties” leidykloje 1964 metais. Joje rašoma apie tai, kaip buvo suorganizuotas streikas ir profsąjunga Fordo gamyklose. Tiesa, knygoje išstorija išdėstyta autoritarinio komunisto požiūriu, bet nuo to gerai parašyta knygutė nenukentėjo.

Reikia atminti, kad išrinkus streiko komitetą, jis toliau vadovaus darbininkams ir nuo to komiteto veiksmų labai priklausys tolesnė kovos sėkmė ar nesekmė. Todėl gana svarbu, kas bus išrinktas į streikų komitetą.

 Žinoma, didelė organizacija, ilgai ruošusis streikui ir sukaupusi tam lėšų, gali sau leisti pasisamdyti derybininką iš šalies, bet praktikoje ir ypač tada, kai streiką rengia grupė draugų, – tai nerealu. Vadinasi, streikų komitete turi būti žmogus, turintis derybinių sugebėjimų ir patirties. Jei ne – tų dalykų reikia išmokti dar prieš veliantis į kovą. Jei neturėsite gero derybiniko, gali atsitikti taip, kad streiką bus sunkiau baigti nei pradėti – pradžios laimėjimus labai lengva išbarstyti per ilgai užtęsus streiką. Svarbu, kad streikų komitetas turėtų neabejotiną darbininkų pasitikėjimą, vadinasi, jame reikia turėti bent kelis tokią padėtį užsitarnavusius žmones. Reikia nepamiršti, kad streikų komitetui teks daug bendrauti su bendradarbiais, todėl reikalinga didelių ir neretai audringų susirinkimų vedimo patirtis. Komitetui teks spręsti daugybę ūkinių klausimų – nuo plakatų gamybos iki maisto piketuotojams ar gamyklos „okupantams” (nelygu, kokias formas įgaus streikas) pristatymo. Apie savo reikalavimus ir tikslus reikės papasakoti visuomenei – vadinasi, reikalingas viešųjų ryšių „specialistas”. Greičiausiai teks susidurti su teisėtvarka – vadinasi, reikalingos teisinės žinios. Pareigūnai mėgsta imti ant „ponto” – naudotis darbininkų nepatyrimu, todėl geriau nesuteikti jiems tokio pranašumo. Be to, kaip bet kokia ūkinė organizacija, streiko komitetas neišsiverčia be pinigų, vadinasi, reikalingas žmogus finansams tvarkyti. Nepamirškite, kad priešininkai greičiausiai mėgins sukompromituoti streikų komitetą, geriau būtų, kad finansai netaptų „silpnąja” grandimi.

Visa, kas išvardinta, neturi bauginti – reikalingos žinios nėra pasiekiamos vienetams, bet streikas vyks daug geriau, jei streiko komitetas, o dar geriau – kuo platesnis streikuotojų ratas turės tokių žinių. Mokytis verta, todė, manyčiau, čia labai gali praversti kokios nors oficialiai įregistruotos profsąjungos kursai. Žinoma, viso to galima išmokti ir kovos eigoje, bet reikalas eis sklandžiau, jei tam tikrą žinių bei patirties bagažą jau turėsite prieš kovą.

M.M. Streikas turi būti netikėtas valdžiai. Pats kvailiausias dalykas, kurį galima padaryti, būtų iš anksto informuoti valdžią apie streiką arba grasinti jai streiku. Vadovybė imsis atitinkamų priemonių, o tuos, kurie svaidosi tuščiais grasinimais, atleis iš darbo. Streiką geriausia pradėti pačiu netinkamiausiu valdžiai metu (sužlugdyti svarbų užsakymą arba tuos darbus, kurių neatlikimas įtakos kitų įmonių veiklą).

P.N. Taip, streikas turi būti netikėtas valdžiai, bet geriau, jei jis netaptų staigmena darbininkams... Ne ką laimėsite, jei kolegų šeimos skaičiuos dienas iki algos. Teiginys, kad „pats kvailiausias dalykas, kurį galima padaryti, būtų iš anksto informuoti valdžią apie streiką arba grasinti jai streiku”, manyčiau, yra arogantiškas ir negudrus, – prieštaraujantis ilgametei darbininkų judėjimo praktikai bei patirčiai. Pranešti apie streiko pradžią dažniausiai reikalauja įstatymai, ir darbininkų organizacijos laikosi to reikalavimo, jei tik mano, kad svarbu nesusipykti su teisėtvarka ir neduoti progos represinėms struktūroms užgriūti darbininkų.

Beje, teisėtvarkos represijų gali nepavykti išvengti ir pranešus. Tai taktikos, o ne intelekto ar principų problema. Grasinimas streiku – irgi ginklas. Tinkamai panaudotas jis irgi galingas. Žinoma, jei nepatyręs aktyvistas savo vardu pabandys „šiurpinti” valdžią, tai greičiausiai atsidurs už vartų. Darbininkų organizacijos, iškilus įvairiems ginčams ir nepavykstant jų išspręsti taikiu būdu, neretai skelbia priešstreikinę padėtį. Tai spaudimo būdas, jis veiksmingesnis, jei darbuotojai savo susirinkimuose kartu ima svarstyti ir pasirengimo streikui klausimus. Streiko baimė daro bosus sukalbamesnius, o darbininkus, atvirkščiai, tokia įvykių eiga skatina būti aktyvesniems. Beje, tokius grasinimo agitacijos metodus plačiai taiko ir neregistruotos, ypač anarchistinės, darbininkų grupės. Matomoje vietoje ant sienos išpiešta juoda katytė kviečia (grasina) „laukiniam streikui“. Pagaliau elementarus raginimas „strike” reiškia „smok“. Tai išlaisvina darbininkų kūrybines galias ir verčia administraciją daryti nuolaidas. Todėl tinkamai naudojami tie grasinimai yra ginklas, o ne kvailystė.

M.M. Būtų gerai, kad apie streiko pradžią sužinotų ir kiti padaliniai (cechai). Būtina juos raginti, kad prisidėtų prie streiko. Kuo daugiau streikuojančių žmonių ir padalinių, tuo didesnė tikimybė, kad streikas atneš rezultatų. Reikia suderinti streikininkų reikalavimus su visais padaliniais (cechais), kurie ketina prisijungti. Tai gyvybiškai svarbu. Kartais manoma, kad „išmušti“ iš valdžios didesnius atlyginimus vienam padaliniui yra daug lengviau nei visam kompanijos kolektyvui, dažnai sakoma: „kiti skyriai – ne mūsų reikalas“. Bet praktika rodo, kad viskas kaip tik priešingai: kuo daugiau streikuojančių, tuo labiau darbdaviai bijo, tuo didesni šansai, kad reikalavimai bus patenkinti. Gali pasisekti tik tada, kai bus veikiama pagal principą: „šiandien aš padėsiu tau, o rytoj – tu man“. Principas „kiekvienas už save“ suteikia žymiai mažiau šansų.

P.N. Tai labai teisingi pastebėjimai, bet mažai tikėtina, kad nedidelei ir gerai užsikonspiravusiai grupelei pavyks palaikyti ryšį tarp atskirų kolektyvų. Dar sudėtingiau, jei darbininjai bando kovoti ne dėl „ilgesnės grandinės ir erdvesnės būdos“. Kuo platesni reikalavimai, tuo geresnio organizavimosi reikia darbininkams ir tuo geriau turi būti pasiruošta streikui.

M.M. Visą streiko eigą turi kontroliuoti darbuotojų (streiko dalyvių) susirinkimai. Pačius svarbiausius sprendimus būtina priimti tik visuotiniuose susirinkimuose. Reikia išsirinkti streiko komitetą (tarybą), kuri viską koordinuotų. Atminkite, kad susirinkimai turi pasinaudoti savo teise priimti sprendimus visais svarbiausiais klausimais. Atskirus streiko komiteto narius lengva papirkti arba įbauginti pagąsdinus atleidimu iš darbo, todėl jie gali balsuoti vadovybės naudai. O tai atneša žalą visiems likusiems. Todėl streiko komiteto nariams nevykdant visuotinio susirinkimo nurodymų, juos tikslinga perrinkti.

P.N. Šiaip lyg ir viskas teisinga, išskyrus teiginį „Atskirus streiko komiteto narius lengva papirkti arba įbauginti pagąsdinus atleidimu iš darbo, todėl jie gali balsuoti vadovybės naudai.” Manau, šis teiginys vietoj to, kad burtų darbininkus, kursto tarpusavio nepasitikėjimą... Sunku ar lengva papirkti žmogų, labiau priklauso nuo jo asmeninių savybių, o ne nuo užimamų pareigų, nors per dideli įgaliojimai, suteikti atskiram ar visiems streikų komiteto nariams, kelia kitai pusei pagundą juos papirkti Arba pavojų, kad su jais bus susidorota, tas teisybė.

M.M. Tegul kompanijos vadovybė derasi su visuotiniu susirinkimu! Kitu atveju darbuotojų atstovai privalo atsiskaityti dėl derybų eigos, o susirinkimas nuspręsti, ar pritaria atstovų veiksmams, ar ne. Jei nepritaria, susirinkimas turi atšaukti atstovus iš derybų. Kol darbuotojai veikia išvien, jie stiprūs. Kiekvieną atskirai vadovybė tiesiog sutrėkš. 1999 m. Maskvoje ėmus streikuoti 8-osios statybos ir montavimo valdybos darbininkams, direktorius pareikalavo: „Pasisakykite, kas iš jūsų viršiausias, aš kalbėsiuosi tik su juo“. Darbininkai (111 žmonių) atsakė: „Viršiausio mes neturime, kalbėsies su visais“. Per streiką, kuris truko savaitę, nei vieno darbininko neatleido. Pasibaigus streikui, darbininkai paprašė vieno aktyvisto, kad šis tvarkytų jų reikalus, kalbėtųsi su vadovybe, eitų į teismą su skundu dėl administracijos savivalės. Šis atsakė: „Nieko už kitus nedarysiu. Aš ne jūsų vadas“. Tai buvo protingas sprendimas. Vienas jis nebūtų nieko pasiekęs, o iš teismų dažniausiai nėra jokios naudos, be to, jį būtų paprasčiausiai atleidę.

P.N. Aprašytas puikus sprendimas, tik pabaiga – abejotina. Jei lyderis kratosi atsakomybės, krinka vienybė... Abejoju, ar tie aprašyti darbininkai kitą kartą taip vieningai pakils į kovą.

M.M. Žemo ir vidutinio rango viršininkai niekuo ne geresni už aukštuosius. Nėra ko jų klausyti. Negalima jais pasitikėti. Visi jie priklauso tai pačiai komandai. Kad laimėtumėte, su jais reikia kalbėtis iš jėgos pozicijų. Negalima leisti, kad viršininkai dalyvautų svarstant keliamus reikalavimus, streiko eigą ir t.t. Vadovybė kviečiama deryboms tik tada, kai darbuotojai suderino, priėmė ir patvirtino savo poziciją. Jei derybų eigoje darbuotojai ėmė svyruoti, iš derybų patalpos reiktų trumpam išprašyti viršininkus, o patiems pasitarti ir netrukus sugrįžti prie svarstomų klausimų.

P.N. Tai kad viršininkais aklai pasitikėti negalima – banali tiesa, bet visus užimančius bet kokią vadovaujančią poziciją priskirti niekšų kategorijai... Tokia nuožmi neapykanta niekur neveda. Požiūris į vadovus labai priklauso nuo jų požiūrio į streiką ir streikininkų keliamus reikalavimus. Gali atsitikti, kad streikininkai ne tik užims įmonę, bet ir bandys tęsti gamybą, tik jau ne savininkų, o savo naudai (istorijoje tokių atvejų yra buvę). Tada vadovų, prisidėjusių prie streiko, patirtis labai praverčia. Beje, profsąjunginis sindikalistų modelis „Viena didelė profsąjunga” skirsto darbuotojus ne pagal užimamas pareigas, o pagal jų santykį su gamybos priemonių nuosavybe. Be jokios abejonės, palaikantys streiką vadovai turi besąlygiškai vykdyti streikų komiteto nurodymus ir susitaikyti su tam tikru kolegų nepasitikėjimu.

M.M. Vadovybė prašys „suprasti jų problemas“ ir „atsidurti jų kalyje“. Tokiai suktybei pasiduoti negalima. Visi viršininkai – niekšai! Jie jus plėšia, apgaudinėja, apskaičiuoja, žemina ir atleidinėja. Jie niekada neatsidurs mūsų kailyje, tad kodėl mes turime atsidurti jų? Kas gi norės atsidurti priešo kailyje?

P.N. Tikrai gali atsitikti, kad kita pusė bandys gudrauti, bet tai nebūtinai reiškia, kad jie visi niekšai. Be to, derėtų prisiminti, kad net tuo atveju, jei viskas susiklostys palankiai, darbininkų pergalė greičiausiai nebus galutinė, vadinasi, geriau neužkirsti kelio būsimam susitaikymui. Netgi revoliucijos ir pilietiniai karai galų gale baigiasi taika. Neverta kovos įniršyje apsunkinti sau būsimo taikaus gyvenimo.

M.M. Įsidėmėkite, kad įstatymus leidžia buržujai arba buržujų papirkti deputatai. Tie įstatymai leidžiami vadovaujantis buržujų ir viršininkų interesais. Be to, pastarieji juos laužo kada tik panorėję. Nesitikėkite, kad įstatymai ir teismai jus apsaugos.

P.N. Manau, kad tai vaikėziškas įniršis. Taip, daugybė įstatymų yra išleisti buržuazijos interesais, bet kodėl nepasinaudojus ta menkute apsauga, kurią jie suteikia darbininkams. Ne per seniausiai buvusi klasiokė su pasidižiavimu pasakojo, kaip streikas darbdavį privertė išmokėt pusę jau kelis mėnesius vėluojančio atlyginimo. Beje, ji, kaip ir dauguma jos kolegių, po to laimėjimo savo noru išėjo iš darbo, nes nebetiki darbdavio pažadais sumokėti. Jai buvo staigmena, kad įstatymas leido jai nutraukti darbo sutartį dėl darbdavio kaltės ilgiau nei du mėnesius nemokant atlyginimo... Tokiu būdu ji ir jos kolegės būtų išsaugojusios daugiau darbo biržos garantijų. O atlyginimus iš tokių nesažiningų kapitalistų, be abejo, tenka išmušinėti okupaciniais streikais.

M.M. Ką gi daugiau veikti per streiką, jei ne streikuoti? Matėme, kad Rusijos pensininkai susigrąžino didelę dalį lengvatų ėmę blokuoti kelius. Pažvelkite į Prancūziją ir Ispaniją – tose šalyse darbuotojai kartais užima įmones ir taip pasiekia savo tikslus. Darykite išvadas. Pasibaigus streikus nerašykite jokių paaiškinamųjų raštų, nesitarkite su valdžia po vieną, kalbėkite tik tada, kai jus girdi žmonės. Neleiskite, kad jus žemintų ir baugintų. Ir atminkite: bet koks suokalbis su priešu – tai išdavystė.

P.N. Manyčiau, kad ir pasibaigus streikui išlieka aktualus darbininkų solidarumas. Svarbu ne tik neleisti savęs žeminti, bet ir užsistoti kolegas...

M.M. Per streiką arba jam pasibaigus gali prisistatyti įvairių politinių partijų atstovai, deputatai, merijos klerkai. Jie žadės padėti, ims įkalbinėti darbuotojus, kad šie parodytų „lankstumą derybose“, arba siūlys stoti į jų partijas. Po to televizijoje pateiks reikalą taip, kad atrodys, jog streikininkų judėjimą organizavo jie patys. Niekada netikėkite politikais, kad ir ką jie kalbėtų. Visi politinių partijų atstovai, deputatai ir merijos klerkai yra viršininkai, kurie nori tapti dar didesniais viršininkais. Streikuojantys darbininkai jiems – patrankų mėsa, savireklamos dingstis, rinkiminės kampanijos priemonė. Netikėkite partijomis, netikėkite klerkais, netikėkite deputatais. Visi viršininkai – niekšai!

P.N. Sako, kad vyrai būna optimistai ir pesimistai. Pesimistai tvirtina, kad visos moterys tokios ... , o optimistai tiktai to ir tikisi. Man prie širdies labiau optimizmas.

M.M. Nebendraukite su žurnalistais, nerodykite savo veidų televizijos kameroms. Neduokite jiems jokių interviu. Viską, ką pasakysite, jie iškreips ir atmieš melu. Jie jums nepadės, nes beveik visi jie dirba valdininkams ir buržujams. Jūsų veidai, patekę į „didįjį ekraną“, bus tik įkaltis prieš jus, geras taikinys viršininkui, banditui ir mentui. Atminkite: beveik visi žurnalistai – profesionalūs dezinformatoriai. Jie – ištiki oligarchų ir biurokratų tarnai. Jie rašo tik tą, ką jiems pasako viršininkai. Nesipuikuokite prieš kameras, o joms pasirodžius – užsidenkite veidus.

P.N. Dar viena neapykantos padiktuota klaida. Labai dažnai darbininkams reikia viešosios nuomonės palaikymo ir supratimo. Atsisakius bendrauti su žurnalistais, o juo labiau vadinant juos visus niekšais, tą padaryti sudėtinga... Taip, darbininkams labai svarbu atsispirti bandymams padaryti iš jų televizinę ar kitokią žiniasklaidos žvaigždę. Be to, savo vardą tokiu būdu pagarsinusiam tai tik garantuoja įvairias problemas tolimesniame gyvenime. Bet yra ir kitokios bendravimo su žiniasklaida formos: įvairūs pranešimai spaudai, kreipimaisi, komunikatai. Tai svarbu. Streiko sėkmė neretai priklauso nuo to, kaip seksis informuoti visuomenę.

M.M. Sugrįžkite prie darbo tik tada, kai vadovybė įvykdys visus reikalavimus. Laukite kitos patogios progos naujam streikui, kad išmuštumėte iš valdžios naujas nuolaidas.

P.N. Vėlgi ne visai tikslu. Prie darbo dera grįžti tada ir tik tada, kai nutarsite kartu su streikavusiais kolegomis. Gali atsitikti ir taip, kad teks grįžti visko nelaimėjus, juolab kad pasitaiko ir pralaimėjimų. Atsitraukti irgi geriau organizuotai.

M.M. Legaliai, t.y. per teismus ir kitas administracines įstaigas, dažniausiai nieko nepasieksite. Bet kuri stambi kompanija turi užtektinai resursų, kad laimėtų bet kokį teismo procesą. Kartoju dar kartą – visi įstatymai leidžiami vadovaujantis buržujų ir viršininkų interesais. Daugeliu atvejų mūsų nė kiek neapsaugo jokie popieriai, kolektyvinės sutartys ir teismai. Jei darbininkai galėtų įrodyti savo tiesą teisme, jeigu juos saugotų kolektyvinės sutartys – visi jie kuo seniausiai gyventų visiškai kitaip negu dabar. Netgi tada, kai išmoksime savo naudai pasinaudoti tuo ar kitu įstatymu, valdžia anksčiau ar vėliau tokius įstatymus tiesiog atšauks. Verslas yra ryšiai ir valdžia. Jis supranta vienintelę kalbą – jėgos kalbą. O jėga mūsų pusėje tol, kol viršininkai neaptiko ir neatleido aktyvių žmonių. Todėl streikui besiruošiantys žmonės ir tie, kurie prie jų prisijungs, tegul veikia slapta nuo valdžios. Tvirtinkite ir plėskite ryšius darbo kolektyvuose, ieškokite žmonių, kuriais galima pasikliauti. Streikas pavyks tik tada, kai valdžiai jis bus netikėtas.

 

P.N. Streikas yra kovos priemonė. Ta kova bus tuo sėkmingesnė, kuo tinkamiau jam pasiruošite, tuo pačiu ir pasirinksite laiką. Dera atsižvelgti ir į kitos pusės pasirengimo lygį, bet kažin ar verta tai suabsoliutinti. Jei darbininkai gerai pasiruošė ir yra vieningi – kapitalizmas pasmerktas pralaimėjimui, ir tas pralaimėjimas niekam nėra staigmena. Beje, pasiruošimo nepavyks pakeisti užkalbėjimais, koks jis blogas, kokie blogi įstatymai ir kokie niekšai visi „tarnaujantys” kapitalizmui. Norint laimėti, reikia organizuotis ir kovoti.