Jei paklausite kokio nors žmogaus, ar jis leidžia, kad juo manipuliuotų − išgirsite atsakymą „ne”. Žmogus tikriausiai taip atsakys pasipiktinęs ir mušdamasis į krūtinę, kad aiškiai parodytų, jog jis ar ji, priimdami kokius nors sprendimus, nepasiduoda jokiai įtakai. Paprastai psichologines manipuliacijas geriau mato žmogus iš šalies; jų beveik neįmanoma atsikratyti, nebent jos ima kelti akivaizdžią grėsmę. Veiksmingos manipuliacijos paslaptis – auką priversti manyti, kad iš tikrųjų tai yra jos pačios nuomonė. Politikai ir reklamos specialistai nuolat stengiasi pasinaudoti mumis savo tikslams. Pirmiesiems sunkiai sekasi mus apgauti – kur rasite tokį naivuolį, kad jais patikėtų.
Kaip bebūtų, pasirinkimo neturime ir esame priversti už juos balsuoti, nes tai yra socialinės sistemos dalis. Demokratija nėra tobula, tačiau kur kas geresnė už diktatoriškas alternatyvas. Na, o reklama – viskas priklauso nuo asmenybės valios. Visi turi teisę elgtis taip, kaip nori. Jei kam nors negaila švaistyti pinigų nereikalingiems daiktams įsigyti, tai – jo problema.
Tačiau čia mes susitelksime ties labiausiai įgudusiais manipuliatoriais – religijomis, nors jos ir tėra instrumentas. Žmonės jas išgalvoja – sąmoningai ar nesąmoningai, kad nuramintų sąžinę, suvaldytų baimes ar patenkintų valdžios troškulį. Būtent jie manipuliuoja kitais, ir, atitinkamai, už tai yra atsakingi. Juk kalbame ne apie aukštakulnius, nuo kurių gali paskausti nugara. Religijos istorijoje pasižymėjo didžiausiais genocidais: tiesioginiais – inkvizicija ir jos versijos kitose sektose, ir netiesioginiais – kryžiaus žygiai ir kiti religinių lyderių be skrupulų inspiruoti karai. Arčiausiai mūsų esanti Katalikų bažnyčia taip pat puikiai moka manipuliuoti. Žudyti jau nebe, tačiau jos laikysena istorijoje yra sutepta krauju kaskart, kai tik pasiekdavo valdžią. 100 proc. atvejų.
Jos veikimo būdas nesiskiria nuo kitų istorijoje buvusių religijų. Pirmiausia ji, neturėdama įtikinamų įrodymų, negali pagrįsti nieko, ką teigia. Jos dievai yra visur... tik jų niekur nematyti. Jos dievai viską gali... bet, atrodo, neįstengia ką nors nuveikti. Ir kam gi tokia galybė, jei prireikė tarpininkų – dvasiškių? Jie ėmėsi aiškinti mokymą, kurio netrukus patys liovėsi paisę. Istorija rodo, kad itin dažnai jie elgėsi barbariškai, nežmoniškai žiauriai, vedami nuolatinio latentinio gobšumo. Kaip turėdama tokią biografiją ji gali taip lengvai manipuliuoti žmonėmis? Galėtume karčiai komentuoti tikinčiųjų galvoseną, bet tai būtų supaprastintas ir ne itin teisingas požiūris. Jei būčiau augęs tikinčiųjų šeimoje ir nuo pat gimimo klausęsis tariamos tiesos, visai tikėtina, kad taip pat įtikėčiau į įrodymų stokojančias pasakas.
Kitas, kur kas sudėtingesnis aiškinimas remiasi tuo, kad aukai patinka, kai ja manipuliuojama. Tai − nuostabiausias būdas gyventi be rūpesčių. Gyvenimas suprogramuotas, mirtis apibrėžta, nereikia dėti pastangų pačiam priimti kokį nors sprendimą. „Melskis ir nesirūpink“... ir tau jau nerūpi žmogaus teisės, pasipriešinimas diktatūrai nei kova prieš neteisybę. Religijos yra didžiausia žmogaus proto paralyžiaus priežastis, nes jų tikslas visada buvo išsaugoti tam tikrą nustatytą socialinę tvarką. O pastarajai būdinga, net pernelyg dažnai, remti nusistovėjusius subjektus, tokius kaip karaliai ar diktatoriai. Už tai ji užtušuoja siaubingą mirties baimę, nuskausmina sąžinę ir padeda išvengti pastangų mąstyti.
Manipuliuojamam gyventi patogu. Taip nusikratai sąžinės ir viską pateisini dievo valia. Kelių likusios sąžinės trupinėlių pakanka visai virtinei banalių kvailysčių. Infantiliškas kaltės jausmas mus apsaugo nuo tikrų problemų sprendimo ieškojimo. Be to, mes visada galime pasakyti „žmonės klysta“, jei kokie religiniai lyderiai elgiasi barbariškai. Kokia patogi tikinčiojo pozicija! Ponai manipuliuojajamieji, jūs taip pat kalti! Atsigręžkit į istoriją ir prisiimkite atitinkamą atsakomybės dalį už aklą religijos rėmimą. Nelįskite į akis su savo „žmonės klysta“ ar „reikia atsižvelgti į to meto kontekstą“. Įsiklausykime, ką aptakiai skelbia religijų vadovai: bažnyčia yra dieviška ir neklystanti, tačiau ji gali daryti klaidų. Vadinasi, ji gali klaidinti ir savo teiginiais apie dievų egzistavimą; neįtikėtina, kad galima klysti dėl esmės. Nežudyk, vadinasi, nežudyk!
Kas remia kokią nors religiją, taip pat turi atsakyti ir už jos padarytus nusikaltimus, nors fiziškai ir nebendrininkavo. Gana maldomis užsipirkinėti dangų ir nenorėti išgirsti inkvizicijos, kunigų pederastų seksualinę prievartą patyrusių, nukentėjusių nuo represijų iš „Dievo malonės“ (Frankas, Videla, Musolinis, Pinočetas, katalikiškieji karaliai ir t.t.) aukų šauksmą. Ir tenedrįsta Benediktas XVI, pats priklausęs hitlerjugendui, melstis už nacizmo aukas. Tai, kad buvo jaunas, nėra priežastis jam atleisti. Jei jį iš tikrųjų „palytėjo“ Šventoji Dvasia, kaip jis neįstengė prisiimti atsakomybės už savo veiksmus? Vokietijoje daugelis, dar jaunesnių, kovojo prieš nacizmą. Jie buvo paprasti pasauliečiai, išdrįsę pasipriešinti ir už tai, dažnai, sumokėję gyvybe.
Gyventi apgaudinėjamam ir valdomam yra labai patogu. Mirties baimė, bauginanti nežinomybė skatina religijų atsiradimą. Visos jos žada vienokį ar kitokį gyvenimą po kūno mirties. Tai jos daro infantiliškai, nemokšiškai, kad kartais tai virsta grotesku. Bet jai puikiai pavyksta nužudyti protą ir galimybę protui mus atvesti į geresnį pasaulį. Ji visada stengėsi išsaugoti tas pačias amžiais egzistavusias žmogaus klaidas ir kvailą pasenusį veikimo būdą. Ji nuolat mūsų atsiprašinės, kad „Dievo keliai nežinomi“, kai tik jos pranašystės neišsipildys. Tuo tarpu namas liks nepajudinamas ir šventikai toliau gyvens maudydamiesi privilegijose.
Akimirkai tarkime, kad Dievas (bet koks, tai tinka visoms religijoms) egzistuoja. Kaip pateisinti tokį nepasotinamą ego, kuriam reikia nuolatinio garbinimo? Juk, galiausiai, vienintelis jo argumentas yra jėga: jo liguistai sadistiškas pragaras ir draudimai, kuriuos dar ir šiandien primetinėja galingos bažnyčios.
Paskutinis klausimas: pabandysime keisti pasaulį, ar toliau gyvensime manipuliuojami?
