2007 m. birželio 16-ąją Vilniuje, „Naujųjų skliautų“ galerijos katakombose įvyko Naujosios kairės'95 konferencija, turėjusi tapti šio judėjimo svarstomų problemų juodraščiu. Pateikiame konferencijos dalyvės filosofės Nidos Vasiliauskaitės pranešimą.Apie Naująją kairę garsiai kalbama vos pusantro mėnesio, tačiau užteko ir jo, kad kitos jėgos, Lietuvoje vadinančios save kairiosiomis, suskubtų įrodinėti savo kairumą ir jo „tikrumą“, tuo pačiu reklamuodamos mus kaip apsišaukėlius „kairumo kompromituotojus“. Ne vienas socialdemokratas viešai piktinasi mūsų tvirtinimu, kad europietiško kairiojo diskurso Lietuvoje nėra ir nebuvo, Lietuvos socialdemokratų sąjunga paskelbia “Tikrų kairiųjų manifestą“ (taip, antraštė tokia – aš neironizuoju), akivaizdžiai stilistiškai mėginantį imituoti mūsiškį, o Arvydas Akstinavičius „Bernardinuose“ tiesiai klausia „Kodėl kompromituojama kairė?“.
Galima būtų tai vertinti kaip visiškai suprantamą gynybą ir varžymąsi dėl vietos (pamiršus, žinoma, kad dėl rinkėjų mes nekonkuruojame – daug kartų sakėme, kad NK95 nėra politinė partija, o jos atstovai – nors ir kaip keistai tai skamba tipiškoms Lietuvos gyventojo ausims – svajonių viršūne nelaiko Seimo nario mandato), jei ne kurioziški vietinės politikos ypatumai: nesupratimas, kokioje lygoje žaidžia naujasis ideologinis priešas ir naiviai žavus nenumatymas tokio ėjimo „piarinio“ efekto (vadinantis save „tikruoju“ visada atsiduria nepalankioje situacijoje: pristato save per nuorodą į „netikruosius“, taigi kaip antrinį, kaip tą, kuris turi teisintis ir apsibrėžti savo tapatybę Kito atžvilgiu, taip tą „netikrąjį“ Kitą pats padarydamas pirminiu išeities tašku; be to, taip jis išsiduoda neturįs humoro jausmo). Bet juokingiausia štai kas: „tikrais kairiaisiais“ besiskelbiantys veikėjai savo „tikrumą“ ir mūsų „netikrumą“ įrodinėja itin unikaliu būdu – apeliuodami į faktiškai dešiniųjų pažiūrų klausytojo jausmus ir visiškai to nepastebėdami! „Tikras kairysis“, pagal lietuvišką logiką, yra tas, kurio pažiūros patinka konservatyviam tradicinio mentaliteto nešėjui.
Aišku, dabar laikas iliustracijoms. Taigi, taip tvirtinu todėl, kad dalykas, per trumputę NK95 gyvavimo istoriją labiausiai užkliuvęs tiek Lietuvos dešinei, tiek formaliajai kairei, tiek plačiajai publikai, yra tas pats. Tai mūsų priešiškumas homofobijai ir seksizmui. Būtent ši mūsų pažiūrų dalis, kurią kaip tik pasitaikė proga išsakyti viešai, generuoja kalbas apie „kairės kompromitavimą“ mūsų asmenyse. Cituoju Arvydą Akstinavičių, kuris sakosi „abejojąs NK95 siekių nuoširdumu“ ir čia pat priduria: „Juo labiau homoseksualų, anarchistų, raudonųjų brigadų ir kitokio radikalizmo propagavimas ir tapatinimas su kairiąja kryptimi – ar tai nėra Europos kairiųjų idėjų kompromitavimas?“ Būtent dėl šito pasigirdo balsai esą Naujoji kairė ne tik „sumovė“ tikrąją kairę, bet ir „susimovė“ pati kaip judėjimas (frazės iš Dainiaus Paukštės straipsnio “Kas ir kada pamatys Naująją kairę Lietuvoje?“, Balsas.lt). O minėtasis Lietuvos socialdemokratų sąjungos “Tikrų kairiųjų manifestas“ savo „tikrumą“, regis, grindžia esminiu skirtumu nuo NK95 kaip tik šiuo klausimu, nė žodžiu neužsimindamas apie homoseksualus.
Jeigu taip į NK95 reaguotų dešinė – būtų visiškai suprantama, tačiau kai taip daro veikėjai ir partijos, pretenduojančios atstovauti kairę, ir netgi rimtai mano, kad priešiškumas homofobijai ne tik praktiškai pakenktų jų reitingams, bet ir teoriškai nedera kairiajam diskursui prie fizionomijos – laikas pradėti juoktis. Ir suabejoti, ar tie kairės „grynumą“ ginantys veikėjai bent puse ausies girdėjo, ką apie tokius dalykus mano kairieji į vakarus nuo Lietuvos (o jei negirdėjo, tai kodėl nori vadintis kairiaisiais ir reikšti nuomonę apie tokius dalykus?).
Jei jau kalbame apie „kairės kompromitavimą“, tai labiau sukompromituoti kairę kaip paverčiant ją „tradicinių šeimos vertybių“ apologete – vargu ar įmanoma. Tai reiškia ne ką kita, kaip paversti ją dešine („tradicinės šeimos vertybės“ – raktinė dešiniojo diskurso frazė, iš jos jis iš karto atpažįstamas). Tradicija, Tikėjimas, šeima, kraujas, žemė, tauta, esamas galios balansas, klano ir genties interesai – visa tai juk dešinė ir atstovauja. Kairė tradicijos nelaiko „vertybe savaime“, pačiu savo tradiciškumu užčiaupiančia burna kiekvienam ja abejojančiam. Žinoma, tai nereiškia, kad kairysis kaip kairysis negali ginti konkrečios tradicijos – gali, tačiau tam jis turi pasiieškoti racionalesnių argumentų už paprasčiausią „taip jau yra“, arba „taip darė mūsų protėviai“, arba „taip liepia Romos Katalikų Bažnyčia“. Todėl dar kartą: lietuviškos nominalios kairės mėginimus „sugėdinti“ ir „atvesti į protą“ Naująją Kairę galima traktuoti nebent kaip kuriozišką vietinę anomaliją („kultūrinė dešinė, apsimetanti kaire“).
Čia būtina patikslinti frazės „(tradicinės) šeimos vertybės“ turinį. Europietiškas kairuoliškas diskursas, kurį reprezentuoti siekia NK95, anaiptol nėra – kaip mėgina pavaizduoti mūsų oponentai – grėsmė tipiškam gyvenimo būdui. Tai, ką dešinė (ir lietuviška „kairė“) vadina „agresyvia homoseksualizmo propaganda“, tėra tik priešiškumas išties agresyviam patriarchalizmui ir diskriminacijai lyties ir seksualinės orientacijos pagrindu, kitaip tariant, gynimas lygių galimybių – lygybės, tokios pat svarbios kairei kaip tradicija dešinei. Ironija man kalbant apie „šeimos vertybes“ atsiranda todėl, kad tai neokonų sąvoka, įvardijanti ne šiaip heteroseksualų gyvenimo būdą, o patriarchalinę hierarchiją, kuri dargi skelbiama aukščiausia žmogiškų santykių forma, visiems privalomu kanonu, bet kokios visuomenės ir valstybės pamatu.
Heteroseksuali šeima, kurioje nėra subordinacijos lyties pagrindu ir atitinkamo vaidmenų (charakterių, interesų, lūkesčių) paskirstymo, NĖRA tradicinė. Todėl, kad tokių tradicijų NĖRA – tai labai naujas ir vis dar, deja, retas reiškinys. Kai kalbama apie „tradicinę šeimą“ – kalbama ne apie ją. „Tradicinės šeimos“ gynėjai – tie patys asmenys, kurie tiki, kad seksizmas (diskriminacija ir socialinė nelygybė lyties pagrindu) yra tas banginis, ant kurio privalo laikytis jei ne pasaulis, tai bent nacija, ir kad visi, kurie taip gyventi negali ir/ar nenori – turi sulaukti jei ne teisinių, tai bent socialinių ir kultūrinių sankcijų. Tai rasizmo analogas lyties srityje, su kurio monopoliu kultūriniame, socialiniame ir viešo diskurso lygmenyje Naujoji kairė neketina taikstytis, tačiau niekaip nesikėsina į konkrečių tuo patenkintų individų tarpusavio santykius (negriauna – kaip kad baiminamasi – niekieno šeimos). Rasizmas, be abejo, istoriškai yra kur kas vėlesnis reiškinys, tačiau iliustruojantis tą pačią logiką. Pvz., viktorijietis Charlesas Darwinas buvo įsitikinęs, kad kiekvienoje generacijoje „natūralios atrankos būdu“ vyrai ir moterys vis labiau skiriasi vieni nuo kitų; jis pritariamai cituoja amžininką vulgariojo materializmo atstovą Karlą Vogtą, teigusį, kad lyčių skirtumas ryškėja vystantis rasei ir todėl europietis vyras kur kas labiau skiriasi nuo europietės moters, nei juodaodis nuo juodaodės, ir ši europiečių lytinė diferenciacija esą įrodo jų rasės pranašumą.
Heteroseksualumas dažnai painiojamas su heteroseksizmu, t.y. manymu, kad heteroseksualumas yra vienintelė normali, natūrali, padori, socialiai priimtina santykių forma. Priešiškumas seksizmui ir homofobijai reiškia priešiškumą būtent heteroseksizmui, o ne grėsmę heteroseksualumui per se. Taip pat – priešiškumą „heteronormatyvumui“. Pastaroji sąvoka (įvesta Queer studies teoretikės Judith Butler 1990 metais) žymi diskursus, ideologijas, idėjas, praktikas, socialines normas ir kultūrines reprezentacijas, kurios padeda išlaikyti heteroseksualumą ir heteroseksualią kultūrą privilegijuota, normalizuota ir, svarbiausia, natūralizuota. Natūralizuoti heteroseksualumą galima tik laikantis esencialistinių prielaidų apie iš esmės skirtingą vyro ir moters „prigimtį“ ir „prigimtinę priešingybių trauką“, kuri atrodo „natūrali“ tik iš pradžių socialiai sukonstruojant juos kaip komplementarias „priešingybes“, o po to erotizuojant taip atsirandančią nelygybę. Be šių dviejų (hetero)seksistinių prielaidų pagrįsti heteronormatyvumo nepavyks, o su jomis nebėra prasmės kalbėti apie lygias skirtingų lyčių žmonių sociopolitines galimybes ir telieka konstituciškai įteisinti diskriminaciją ne tik seksualinės orientacijos, bet ir lyties atžvilgiu.
Kitaip tariant, pirma, homofobiją generuoja seksizmas (pasišlykštėjimas vyru, kuris šitaip save žemina „atlikdamas moters vaidmenį“ ir taip nusileisdamas iki jos, ir stigmatizacija moters, kuri, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, nesutinka būti „panaudota pagal paskirtį“), antra, valstybė, nepripažįstanti seksizmo, privalo kartu pasmerkti patriarchalinę kultūrą ir homofobiją. Teisiškai tai padaryta, tačiau socialiai ir kultūriškai – dar ne. Todėl ir diskutuojame. Jei tokiose diskusijose griebiamės kvazireliginių argumentų ir reikalaujame, kad tokiai argumentacijai paklustų ne tik mūsų parapija, bet ir VISA visuomenė – elgiamės kaip premodernios teokratinės valstybės piliečiai, nepripažįstantys savos šalies konstitucijos. Jei apeliuojame į (tikras ar tariamas) tradicijas (ir religiją pasitelkiame tik kaip tradicijos reprezentantą) – atstovaujame politinę ir kultūrinę dešinę. Bet ką manyti apie tuos, kurie gina patriarchalinę tvarką, tačiau kažkodėl nori vadintis kaire ir, dar daugiau, būtent tame įžvelgia savo kairumą? Šaipytis?
Lietuviškame viešame diskurse jau įsitvirtino tokios sąvokos kaip „homoseksualizmo propaganda“, „tolerancijos propaganda“ (prof. Arvydas Šliogeris netgi sugebėjo įžvelgti „šėtonišką propagandą“ – kuo rimčiausiai, jokios ironijos; beje, naujausi šio įžymaus filosofo pareiškimai prasideda ir baigiasi frazėmis „Aš, kaip NORMALUS žmogus, manau....“) ar „tolerancijos ir homoseksualizmo ideologija“. „Propagandai“ ir „ideologijai“, aišku, suteikiant labai neigiamą atspalvį ir tuo pačiu suponuojant, kad savai širdžiai artimos mintys jokia ideologija ar propaganda „nesuteptos“ – jos, matote, kyla tiesiogiai iš pačios „prigimties“, pačios „gamtos“, pačios kitų žmonių mąstymu neužkrėstos pirminės pilkosios smegenų masės (na, gal tos mintys ir apdorotos tradicijos, bet tradicija, geriau pamąsčius, – irgi pačios „gamtos“ produktas). Ideologai – tai jie, o mes, „tradicinių vertybių“ gynėjai, tiesiog sakome „kaip yra“.
Tokiam mąstymui, aišku, šito pranešimo pavadinimas skamba keistai ir iš karto piktinančiai: kaip galima kalbėti apie „heteronormatyvią ideologiją“?! Galima. Ir kalbama – ne vien poliniame, bet ir akademiniame lygmenyje. Ir jau seniai. Hetronormatyvumas, kaip jau minėjau, yra ne koks nereflektuotas fizinis spazmas, o tam tikras manymas, „savaime suprantamomis“ laikomų tezių rinkinys, kurio neįmanoma teoriškai apginti, bet galima uždrausti juo abejoti, galima jį išplėtoti į įsitikinimų sistemą ir grįsti ja tam tikrą socialinę tvarką; tai būdas paaiškinti „kodėl turi būti taip, kaip yra“. Tokie būdai vadinami ideologijomis. O sąmoningos institucionalizuotos pastangos ideologiją paskleisti ir įtvirtinti paprastai vadinamos propaganda.
Heteroideologijos dalimi reikia laikyti ir Viktorijos epochoje susiformavusią „naminę ideologiją“ (Domestic Ideology), kurią istorikas Thomas Laqueuras apibrėžia kaip įsitikinimą, kad namų sfera yra pirminė vieta, kurioje mokoma moralės ir deramo elgesio, kad ši sfera yra ir turi būti dominuojama moterų, ir todėl namus tvarkančios moterys esą turi didžiulę viešą įtaką – tokios įtakos joms turi visiškai pakakti. Nieko keista, kai tokią ideologiją aptinkame bernardinai.lt puslapiuose, tačiau kai ją bent iš dalies mėginama padaryti valstybine ar bent įtvirtinti viešame diskurse kaip pagrindinę ir netgi charakterizuojančią išsilavinusį žmogų – jau keisčiau. Ir ne tik keisčiau.
Ideologija „veikia“ tik tada, kai jos ideologiškumas nematomas, kai ji laikoma natūralia, kai laikoma „tiesiog tikrove“ – tai ir yra ideologijos „veikimo“ sąlyga. Heteronormatyvumo ideologiškumas nematomas todėl, kad jis – visur, įtvirtintas kaip nekvestionuotinas status quo, kuriuo suabejoję iš karto išstumiami už sociumo ir žmonijos ribų (neatsitiktinai homoseksualai „liaudyje“ prilyginami gyvūnams), taip „nukenksminant“ jų abejonę, padarant ją ir jų patirtį neverta „normalių žmonių“ dėmesio. Viskas, kas netelpa į heterotikrovę (heteroreality, Janice Raymond sąvoka), suvokiama kaip netikra ir netgi nesama: homoseksualai nematomi, o vos tik pamėgina siekti matomumo – pasigirsta reikalavimai tylėti ir nesirodyti, nes pats jų kaip tokių matomumas, pats liovimasis viešumoje apsimetinėti „natūralais“, laikomas „garsiu šaukimu“ ir „agresyvia propaganda“ (lesbietės santykinai „toleruojamos“ labiau, bet tik todėl, kad NEMATOMOS kaip tokios: jų lesbietiškumas laikomas tariamu, apsimestiniu, skirtu heteroseksualaus vyro akiai, kuri niekaip nesugeba patikėti, kad ESAMA moterų, kurioms šia prasme visiškai nerūpi vyrai). Tuo tarpu kasdieninis „heteroparadas“ (nuolatinis rodymas viešumoje ženklų, leidžiančių identifikuoti jų turėtoją kaip hetero – tarkime, vestuviniai žiedai, lietuvių moterų pavardės su galūne -ienė, kalbos darbe apie vyrus ir žmonas, manieros ir apranga, atitinkanti vaizdinius kaip turi atrodyti „tikras vyras“ ir „tikra moteris“) laikomas neutraliu bendravimo būdu, su seksualine orientacija neturinčiu nieko bendro.
Jau vien paskelbti kažką socialine vertybe reiškia neišvengiamai tą dalyką ideologizuoti. Tad sąvoka „tradicinės vertybės“ rodo savo ideologiškumą kuo atviriausiai. „Vertybe“ patriarchalinė šeimos sankloda tapo būtent tada, kai ekonominiai, teisiniai ir religiniai suvaržymai, darę ją privaloma, absoliučiai nesvarstytina gyvenimo trajektorija, atsileido ir atsirado galimybė jos išvengti. „Vertybių“ prireikė tam, kad ta galimybė taip ir liktų tik teorine: geriausias „argumentas“, kodėl būtina taip gyventi – tiesiog pasipiktinti klausimu ir klausiančiu kaip nesuprantančiais ir negerbiančiais „elementarių vertybių“. Apkaltinti jį/ą „amoralumu“, „visuomenės pagrindų griovimu“, „šėtoniška propaganda“. Ir nepamiršti šventinto vandens.
