Tai – pirmas pasakojimas apie problemas, kurios iškyla vykdant kapitalizmu paremtus bei nuo jo priklausomus anarchistinius projektus. Jis paremtas mano paties patirčių tokiuose projektuose istorija. Ateityje norėčiau panagrinėti ir kitus „anarchistų verslus“. Laukiu jūsų komentarų adresu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. Ačiū – Charlesas.
Nuo 1987-ųjų iki 1990-ųjų buvau „Left Bank Books“ kolektyvo, įsikūrusio Sietle, narys. Kairioji krantinė, kurioje įsikūręs ir kurios vardu pavadintas knygynas, yra labiausiai turistų apgulta vieta visame Sietle. Knygynui tai – labai gera vieta, bet anarchistiniam knygynui ji kelia labai delikačių klausimų. Kai dirbau kolektyve, periodiškai diskutuodavome, kaip elgtis su nesibaigiančiu turistų srautu, praslenkančiu anapus mūsų durų. Akivaizdu, kad jie buvo potencialus mūsų pajamų šaltinis – daug didesnis, nei draugeliai, ateinantys pažiūrėti anarchistinių knygų. Bet nežinojome, kokius „kompromisus“ turėtume daryti idant prisiviliotume juos į parduotuvę.
Nežinau, kaip besikeičiantis knygyno kolektyvas sprendė šias problemas vėliau, o be to, mano alum užpiltoje atmintyje išliko ne visos specifinės mūsų diskusijos detalės. Neprisimenu, ar buvo daug diskusijų dėl pasinaudojimo turistų srautu: vienintelis klausimas buvo – kaip? Ar galėtume parduoti gražiai vitrinoje išdėstytas knygas, kurių nori jie, ir kartu neišduoti savo principų? Kokios knygos tai turėtų būti? Kokios turėtų būti viso to ribos? Kaip turėtume išnaudoti galimybę finansiškai paremti savo pagrindinį projektą, o kartu vieną dieną nepasijusti atsidūrus merkantilizmo spąstuose? Ir kaip tai subalansuoti su politine nauda – prisivilioti į knygyną „meinstryminės“ auditorijos ir pademonstruoti jai radikalias idėjas?
Pasakoju apie tai, nes manau, kad anarchistų spaudoje vykstančioms diskusijoms apie „anarchistinį verslą“ tokie pavyzdžiai prideda konkretumo ir aiškumo. Daugumoje mano stebėtų viešų debatų retai kada atrandami tinkami požiūriai. Labiausiai glumina labai paplitęs įsitikinimas, kad žmonės, bandydami kuri anarchistinį verslą, yra ne visiškai įsisąmoninę savo projektų keliamus prieštaravimus arba nuolatos su jais grumiasi. Apie anarchistus, kurie kažką parduoda, galvojama, kad jie arba turi blogų kėslų, arba visiškai nekreipia dėmesio į savo veiksmų padarinius.
Kaip žino kiekvienas anarchistas, „anarchokapitalizmas“ neegzistuoja. Tai – priešiškos sąvokos: anarchizmas yra ir visados buvo antikapitalistinis. Kapitalizmas pagal apibrėžimą yra pagrįstas išnaudojimu (tai nulėmė devynias galybes nelaimių), taigi, jis yra anarchizmo antitezė. Tuo viskas pasakyta. Tuo pačiu būtų galima pasakyti, kad nėra tokio dalyko, kaip anarchistinis verslas. Bent jau nepavadinsi anarchistu žmogaus, „kuriančio verslą“. Tačiau per paskutinius 170 metų anarchistai dažnai kurdavo ir palaikydavo kapitalistinį verslą, ir, žinoma, visada buvo įtraukti į kapitalistinius socialinius ir ekonominius santykius. Devynioliktojo amžiaus tikslinės bendruomenės parduodavo savo darbus ir gamindavo vietinei rinkai. Šiandien infoshopuose parduodamos knygos, kurios kiekviename savo gamybos žingsnyje – nuo miško iki knygų lentynos – priklauso nuo išnaudojimo darbe ir hierarchinių socialinių santykių. Šį sarašą galima tęsti – esmė yra tai, kad sunku įsivaizduoti „gryną“ poziciją anapus kapitalistinių prievartos struktūrų, iš kurios būtų galima veiksmingai skleisti anarchistines idėjas.
Žinoma, tai – ne pasiteisinimas. Anarchistai pagrįstai kvestionuodavo komplikuotą ir prieštaringą veiklą, kurioje dalyvaudami revoliucionieriai kartu dalyvauja ir sistemai, kurią siekia sugriauti... tam, kad ją sugriautų.
Manau, kad tuo pačiu metu turime būti dėmesingi tam, kaip mes apibrėžiame tą „sistemą“. Kaip J.K.Gibsonas- Grahamas pažymi knygoje „Kapitalizmo pabaiga (kiek mums žinoma)“, mūsų kapitalizmo aprašymuose glūdi kai kas kvailinančio. Jei mes ją įsivaizduojame kaip monolitinę, totalizuojančią struktūrą, infiltruojančią mus kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką, mums nelieka daug erdvės veikti. Realybėje „kapitalistinė visuomenė“ daug labiau komplikuota: kiekvieną minutę ją atakuoja nekapitalistiniai ir antikapitalistiniai elementai, ją palaiko prieštaringa, hibridinė veikla, kuri kiekvieną minutę tą sistemą sužlugdyti. Tačiau toks komplikuotumas nepakeitė nemalonaus fakto, kad per visą savo istoriją anarchistai gamino prekes ir vykdė jų mainus kapitalistinėje sistemoje.
Ilgai grūmiausi su šiomis problemomis. AK Press yra trečiasis kolektyvinis projektas, kuriame dalyvauju ir gaunu algą už anarchizmo propagavimą (Left Bank buvo antrasis). Kad ir kokie maži būtų atlyginimai, tam, kad jie būtų išmokėti, reikia pakankamai pelno. Pelnui savo ruožtu reikalinga, kad kas nors (dažniausiai tokių „kas nors“ yra daug) iš gamybos grandinės būtų prievartaujamas dirbti. Žinoma, tą patį galime pasakyti apie viską, ką mes veikiame šioje visuomenėje – filmo nuomą, šviesos mygtuką, zino spausdinimą, maisto gaminimą – bet kuriant verslą į dienos šviesą išlenda tiek daug etinių klausimų, kad su jomis susidūrę net už šventuosius šventesni anarchistai slepiasi po pernykščiais lapais.
Liūdna, bet netgi nuo pat brandaus gyvenimo klausinėdamas savęs šių klausimų neturiu atsakymo. Geriausia būtų išvardyti asmenines priežastis, dėl kurių esu anarchistas verslininkas (pabrėžiu – tai – asmeninės priežastys, nekalbu už savo kolegas).
Pradedu nuo strateginių klausimų. Ko noriu pasiekti? Kaip geriausia tai padaryti? Man atrodo, kad geriausia būtų sukurti save išsilaikantį (self-sustaining) projektą, kuris:
– skleistų kapitalizmo ir valstybės kritiką, kuri pasiektų kiek įmanoma daugiau žmonių, ypač ne anarchistų, kad anarchistų idėjos būtų suprastos, aktualios ir galbūt net patrauklios;
– pakreiptų visus, nuėjusius „į kairę“ (tuos, kurie jau kritiškai mąsto apie bent jau tam tikrus reiškinius mūsų visuomenėje) antiautoritarine kryptimi;
– remtų ir stiprintų egzistuojantį anarchistinį judėjimą;
– vadovautųsi demokratiniais, o ne hierarchiniais organizavimosi principais, kuriais kurtų tokį visuomenės modelį, dėl kurio kovoja.
Ne visi anarchistai turi tokius tikslus – nors, manau, visus mus sieja juos jungiantis didysis troškimas: sunaikinti kapitalizmą ir valstybę ir sukurti naują pasaulį. Netgi tuomet, jei siekiate mano aprašytų tikslų, yra daug skirtingų būdų jų pasiekti. Knygų ir spaudos leidyba ir platinimas kapitalistinėje rinkoje yra ypatingas pasirinkimas, teikiantis daug privalumų, bet kartu susijęs su daugybe pavojų. Kalbėsiu apie man labiausiai žinomus pavyzdžius – propagandinius projektus – nors panašiai kalbėti galima ir apie kolektyvinius ūkius, veganų kavines, netgi apie „neanarchistinius“ verslus (spausdinimą, kompiuterinį dizainą), kuriais būtų galima remti anarchistinius projektus.
Vienas iš tokių privalumų – manau, kai kurie verslai padeda užtikrinti, jog projektui grįžtantys resursai padengia į jį įdėtus resursus. Kitaip tariant, „verslo“ pasirinkimas padeda projektui išsilaikyti pačiam, taip pat nuolatinei jo plėtrai ir gerinimui, atkakliai propaguojant anarchistines idėjas. Taip nutiko bičiuliams iš Perspectives on Anarchist Theory ar Anarchy žurnalų, kurie parduoda kiekvieną numerį tikėdamiesi kažkaip padengti kaštus ir ieško platinimo būdų, kad padėtų savo leidiniui pasiekti kiek įmanoma daugiau skaitytojų. AK Press ir spausdina, ir platina savo knygas. Nemanau, kad tik sutapimo dėka kai kurios senosios Amerikos anarchistinės organizacijos išsilaikė lošdamos kapitalistinį žaidimą.
Priklausomai nuo savo požiūrio, „verslas“ gali padėti pasiekti žmones, kuriuos šiaip pasiekti būtų sunku. Gamindamas „produktą“ ir taip patekdamas į prekių apytakos sritį, sėji revoliucijos sėklas įvairiose sferose: nuo blizgančio Amazon.com iki mažo knygyno Nebraskoje, apie kurį nieko nebuvai girdėjęs, jei ne tos didžiosios žuvys, platinančios tavo knygas ar žurnalus. Žinoma, kiekvienas kolektyvas turi savus, alternatyvius platinimo kanalus, bet jais gali pasiekti tik jau pažįstamą publiką (kurios šiaip jau nėra mažai).
Kitas verslo modelio privalumas – tam tikri, tiesa, nedideli resursai, kuriais galima prisidėti prie anarchistinių projektų – erdvių, kuriomis gali naudotis kiti, kūrimas, tiek tiesiogine (susirinkimų kambarys, sandėlys ar garažas, priėjimas prie fondų), ir netiesioginis (knygos ar žurnalai, kuriuose žmonės gali išreikšti save pasauliui). Visa tai gali būti padaryta ir kitais būdais, bet anarchistinio verslo bruožai leidžia spėti, kad žmonės žino, kur esama galimybių.
Kiekvienas anarchistinis verslas pasižymi tarpusavio pagalbos teikimu kitoms organizacijoms. AK aukoja pinigų jų stokojantiems projektams ar žmonėms. Žmonėms, stengiantiems infoshopus ar anarchistines bibliotekėles, siunčiamos nemokamos knygos, spausdinama jų propagandinė medžiaga, padedama atrasti fondus.
Tai – vaizdelis pro rožinius akinius. Verslo kūrime esama ir tamsiosios pusės. Nepaisant etinių problemų – naudojamasi mobiliaisiais telefonais, perkami knygų viršeliai – esama praktinių ir politinių pavojų, kuriems anarchistinis verslas turi priešintis.
Verslo sukimas gali atimti daug tavo laiko ir energijos. Verslo tvarkymo reikalavimai neturi nieko bendro su tavo kaip anarchisto tikslais, išskyrus nebent tai, kad verslas gali padėti jų pasiekti. Finansinės ir techninės problemos, su kuriomis susiduri, gali atimti iš tavęs politinius siekius.
Kyla pavojus, kad verslo sprendimai įtakos politinius. Tiesa, man to neteko pastebėti. Left Banke mes pardavinėdavome knygas, kurių, gerai žinojome, niekas nepirks metų metus, bet mes tikėjome, kad svarbu padaryti jas prieinamas. AK platinimo agentūroje mes elgiamės taip pat. AK leidykloje kolektyviai ilgoje diskusijoje aptariami galimi leidimai, sprendimams galioja trys pagrindiniai kriterijai: politinė nauda (ar iš jos bus naudos?, ar ji teikia ko nors vertingo anarchistų teorijai/istorijai/praktikai, net jei mes tam nepritariame?), finansai (kiek mes išlošime ar prarasime ją išleidę?) ir darbas (ar turime „žmogiškų resursų“, kad galėtume išleisti knygą?) Visur lemia politinė nauda: jei leidžiame nuostolingą knygą, žinome, kad atpirkti nuostolius turėsime kitais būdais.
Su finansinėmis problemomis susiduriame, kai kolektyvas moka algas savo nariams. Jei tavo verslas pakankamai sėkmingas ir gali mokėti žmonėms, gali skirti daugiau pinigų politiniams projektams ir taip siekti savo politinių tikslų. Ypač žinodami, kad šalia darbo mūsų kolektyve galės sau susirasti kitų, geriau apmokamų darbų, žmonės susitelkia ties politinėmis, o ne asmeninėmis problemomis.
Kitas su pinigais susijęs rizikingas dalykas – anarchistiniame versle rezultatai retai atitinka įdėtą darbą. Pradedi savęs klausti, kiek gali išnaudoti pats save, skundiesi sumažėjusiomis galimybėmis turėti produktyvų politinį ir asmeninį gyvenimą anapus savo paties įkurtos institucijos ribų. Žinoma, kai kuriems net nekils mintis, kad revoliucijos labui privalai „išnaudoti save“. Kaip galime kitaip praleisti savo laiką šiame pasaulyje, jei ne aukoti savo resursų ir jėgų politinei veiklai? Kitiems toks aukojimasis atrodys visiškai kontrrevoliucinis – taip teigia revoliucijos kaip žaismingo ir malonaus laiko ir revoliucijos kaip darbo jėgos išaukštinimo (Ar žinote, kad žmonės mirė norėdami dirbti aštuonias valandas per parą?) samprata.
Visada bus ginčijamasi dėl politinių anarchistinio verslo kaštų ir naudos. Kas nors tvirtins, kad spausdinti ką nors daugiau nei vien tik anarchistų tekstus (arba anarchistų, situacionistų, nihilistų, primityvistų, sindikalistų, aktyvistų tekstų mišrainę) neetiška. Kitiems atrodys, kad geriau suprasti visuomenę, o taip pat ir praplėsti auditoriją padėtų tiek anarchistinė, tiek neanarchistinė medžiaga. Nenuostabu, kad kolektyve dėl to iškyla debatų: ką pasiūlyti skaitytojui? Ar į socialistinę ekonomiką įeina Marxas? Tarybų komunistai (kalbama ne apie SSRS, o Vokietijos, Vengrijos ir kitų šalių komunistus, įkvėpusius šiuolaikinę radikalią kairę)? Kvazireformistinį demokratinį socializmą? Ar leisti Adorno? Benjaminą? Habermasą? Butler? Brechtą? Di Primą? Bukowskį? Bretoną? Baraką?
Kiekviena anarchistinė organizacija, pasiryžusi daryti verslą ir patekusi į kapitalistinę rinką, susiduria su šiais klausimais. Belieka nuolatos budėti, spręsti ir ieškoti savo linijos, taisyti klaidas ir šokti ant prarajos krašto kartu su bičiuliais, kurie tave palaiko ir neleidžia nusileisti į bedugnę. Reikia būti praktiškam ir turėti gerą strateginį mąstymą.
Sėkmės. Išgerkit alaus. Gerbkite vienas kitą. Ir taip surasite puikų alcheminį įniršio, užuojautos, kuklumo ir revoliucingumo mišinį.
