1664 m. Mazerny (Prancūzija) miestelyje pirklio šeimoje gimė Jeanas Meslier (Žanas Meljė). Kai jam sukako 25 metai, tapo Étrépigny miestelio klebonu savo gimtinėje Ardėnuose. Čia ir pasiliko iki pat mirties 1729 m. Pamatęs netikusį Touilly didiko elgesį su parapijos valstiečiais, Jeanas Meslier savo pasipiktinimą pareiškė viešai – iš bažnyčios sakyklos. Už tokį elgesį vyskupo išbartas, jis daugiau nebesuteikė progų apie jį kalbėti. Mažo miestelio abatas taip ir būtų nepastebėtas, jei ne jo „Testamentas“, kuriame jis aštriai kritikuoja krikščionių religiją. Jeanas Meslier pagrįstai laikomas bene pirmuoju materialistu, socialistu, netgi komunistu ir anarchistu. Ir, be jokios abejonės, tikruoju ateistu. „Labai džiaugiuosi, kad filosofinio ateizmo genealogija prasideda nuo dvasininko – abato Jeano Meslier, pagaliau pasirodžiusios ateistinės minties šventojo, didvyrio ir kankinio“, – rašo prancūzų filosofas Michelis Onfray.
Jeano Meslier filosofinis testamentas leidžia jį laikyti vienu svarbiausių Švietimo epochos pradininkų. Jis pirmasis imasi propaguoti ateizmą, plėtoja materializmą dar iki atsirandant pačiam terminui ir kloja komunistinio tipo sistemos pamatus.
Skaitytojams siūlau keletą J. Meslier „Katekizmo“ ištraukų:
Klausimas. Kas yra Dievas?
Atsakymas. Dievas yra visa, ko nori kunigai.
K. Kodėl sakoma, kad jis yra dvasia?
A. Kad keltų baimę tiems, kurie yra materialūs.
K. Kodėl jis amžinas?
A. Kad bažnyčios valdžia kuo ilgiau truktų.
K. Kodėl jis nepriklausomas?
A. Nes kunigai niekada nenorėjo nuo ko nors priklausyti.
K. Kodėl begalinis?
A. Nes bažnyčia nori neturėti jokių ribų.
K. Kodėl visur esantis?
K. Kodėl jis viską gali?
A. Jis viską galės tol, kol malonėsime tuo tikėti.
K. Ką reiškia, kai sakoma, kad jis sukūrė viską?
A. Kad jo bijotume ir jam tarnautume kunigų asmenyje.
K. Ar egzistuoja keli Dievai?
A. Ir taip, ir ne! Yra tik vienas Dievas; bet šis vienintelis Dievas yra trys.
K. Kodėl šie trys dieviški asmenys yra visur lygūs?
A. Kad kunigai galėtų tampyti už trijų virvelių.
K. Kokią išvadą galima daryti iš Šventosios Trejybės paslapties?
A. Kad tai tik atnaujinta graikų vizija. Paskaitykite Platoną ir kitus.
K. Ką reiškia Dievo tapsmas žmogumi?
A. Tai reiškia, kad žmogus panoro, kad jį laikytų Dievu.
K. Vadinasi, jis yra ir Dievas, ir žmogus kartu?
A. Į kvailus klausimus nėra atsakymų.
K. Pasakykite savo kredo.
A. Tikiu tik dorybe. Jei Dievas egzistuoja, netikiu, kad jis būtų turėjęs sūnų; kad tas sūnus buvęs nukryžiuotas; kad vieną dieną ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Taip pat netikiu bažnyčios Šventąja Dvasia, dar mažiau – jos neklystamumu. Norėčiau sugebėti save įtikinti kūno prisikėlimu, man patiktų amžinasis gyvenimas.
K. Paaiškinkite pirmuosius žodžius: „Tikiu tik dorybe“?
A. Man atrodo, kad tik dorybė yra vienintelė dievybė verta žmogaus širdies.
K. Kodėl jūs sakote „jei egzistuotų Dievas“?
A. Tai reiškia, kad aš nedrįstu tvirtinti Dievo buvimo; nes žemėje aš matau blogį ir piktavalius, todėl mieliau neigsiu Dievo buvimą, nei iš jo darysiu tironą.
K. Kaip suprasti jūsų žodžius „netikiu, kad jis būtų turėjęs sūnų“?
A. Nes Dievas Tėvas, Dievas Sūnus man atrodo nederama ir juokinga.
K. Kodėl netikite Šventąja Dvasia?
A. Nes toje dievobaimingoje nesąmonėje nematau prasmės.
K. Kodėl jūs sakote: „dar mažiau Bažnyčios neklystamumu“?
A. Nes tas kas apgaudinėja, gali būti apgautas.
K. Kaip suprasti „kūno prisikėlimu“?
A. Noriu pasakyti, kad tai absurdas. Kūno prisikėlimas tėra paspęsti spąstai, tiems, kurie neturi jokios sielos.
K. Atrodo, kad jūs labiau trokštate pomirtinio gyvenimo, nei juo tikite?
A. Nes gerasis visagalis tėvas savo vaikus būtų paleidęs į kiek tik įmanoma geriausią pasaulį.
V. Apie sakramentus apskritai
K. Kas apskritai yra sakramentai?
A. Tai prietarų praktika, kurią sukūrė apgavikai kvailiams valdyti.
K. Kam bažnyčiai reikia tiek ceremonijų teikiant sakramentus?
A. Nes ji pažįsta žmogaus širdį: ji žino, kad žmonėms reikia reginių, o užvaldžius jusles, galima valdyti ir protą.
K. Kas yra krikštas?
A. Tai – brangi vonelė, kurioje maudomas ką tik gimęs kūdikis, jau kaltas dėl didelės nuodėmės, kurią, sako, prieš keletą tūkstančių metų padarė pirmieji jo protėviai.
K. Ar krikštas atleidžia visas nuodėmes?
A. O taip! Apdairus žmogus laukia mirties valandos, kad būtų pakrikštytas, o visą gyvenimą jis gali elgtis ad libitum; krikštas nuplaus jo įsisenėjusias dėmes. Tai − patogu.
K. Ar Krikštas gali būti sutvirtintas?
A. Taip! Jei leisite sau perrėžti gerklę ar pats jas rėšite kitiems, kad tik nebūtų pažeisti ir apsaugoti taikiosios religijos interesai. Tai – krikštas krauju.
Šv. Baltramiejaus žygis buvo krikštas krauju, o šventoji inkvizicija – krikštas ugnimi.
K. Kas yra sutvirtinimas?
A. Tai – tokia dvasinė bažnyčios akoladė, po kurios jūs tampate ištikimas jos karys prieš viską ir visus.
K. Kokios sutvirtinimo sakramento pasekmės?
A. Jos įvairios. Pirmiausia, mes tampame tobulais krikščionimis; tai yra užsispyrusiais ir nepakančiais, griežtais tėvais, grubiais sutuoktiniais ir piliečiais be tėvynės. Be to, ji mums suteikia ne šiaip dvasią, o Šventąją Dvasią, kuri jau nebedaro stebuklų ir nebelanko mūsų liepsnos liežuviais, kaip anais apaštalų laikais; vis tik ji gyvena mumyse incognito. Trečia, mes tampame nejautrūs – ir ne tironų grasinimams, nes nebėra jau persekiojančių krikščionis, bet nejautrūs filosofų, parodžiusių, kad krikščionys patys yra persekiotojai, paniekai.
K. Kas yra šventieji aliejai?
A. Tai – aliejaus ir balzamo mišinys, simbolizuojantis nuoširdumą ir gerumą, kurio turime teisę reikalauti ir iš šį sakramentą teikiančių prelatų.
K. Kodėl suduodama per skruostą?
A. Tai – dar vienas simbolis: įžeidimų ir pykčio, kuriuos turėsime nuryti tarnaudami tiems patiems prelatams. Ne visi jie fenelonai*.
K. Ar šis sakramentas būtinas, kad būtum išganytas?
A. Patys kunigai pripažįsta, kad ne.
K. Kokiu atveju jis priimamas dažniausiai?
A. Kai pradedame abejoti savo tikėjimu. Niekada šio sakramento nereikėjo taip, kaip šiandien, ir niekada dar nebuvo jo taip nepaisoma.
K. Ko reikia priimant šį sakramentą?
A. Didelių tikėjimo atsargų, aklo atsidavimo ir kietakaktiškumo.
K. Kas yra eucharistija?
A. Tai ilga kunigų triukų virtinė.
K. Kaip vadinamas tariamas duonos ir vyno pasikeitimas?
A. Šis triukas vadinasi transubstanciacija, ilgas žodis, darantis įspūdį tamsuoliams.
K. Kaip vyksta ši metamorfozė?
A. Jai įvykti pakanka dviejų ar trijų prastos lotynų kalbos eilučių, kurias iškilmingai ištaria kunigas, be abejo, pats iš to paslapčia kikendamas.
K. Duona yra kūnas, o vynas yra kraujas?
A. Dievas visa savo esybe yra ir viename, ir kitame; ir netgi jų dalelėje. Dėl aiškumo pateiksiu pavyzdį. Jei kunigui laikant mišias, diena pasitaiko vėjuota, net lengvutis vėjelis, į orą pakėlęs dieviškosios tešlos trupinėlius, paskleidžia tiek Dievų, kad net lojantis ar museles gaudantis dievobaimingos parapijietės šunytis ta pačia proga priima komuniją kartu su šeimininke ir jos dvasininku.
K. Kokios šio sakramento pasekmės?
A. Atsakydamas į šį klausimą aš pacituosiu taiklius nuolankaus kapucino žodžius. Jis buvo Ispanijos karalienės kapelionas. Iš aukšto į jį žiūrinčiam rūmų dvariškiui, mūsų kapucinas su šventu naivumu išdrožė: Žinokite, kad jūsų karalienė kasdien klūpo prie mano kojų, o savo rankose aš laikau jūsų Dievą.
K. Kaip pasirengti Dievo-duonos priėmimui?
A. Svarbu yra keli dalykai; vieni susiję su siela, kiti – kūnu. Pirma: būtina kvailai tikėti ir išpažinti nuodėmes verbuotojui. Na, o antra: negalima valgyti namuose keptos duonos; kad nepašlytų tikėjimas, reikia užsimerkti ir praryti Dievą jo nekramtant. Amžiną jam atilsį Žakas Klėmanas** – tarsi Judita – dar Dievui nenudžiūvus ant lūpų, apsiginklavęs durklu, nužudė savąjį Karalių net nesudrebėjęs.
K. Kokį nusikaltimą daro tie, kurie priima komuniją, turėdami mirtiną nuodėmę?
A. Tūkstantį kartų baisesnę šventvagystę nei vargšelio Anri nužudymas ar tėvažudystė.
K. Kas yra mišių aukojimas?
K. Kam jos buvo sukurtos?
A. Kad nuolat mums primintų, jog kadaise žydai nukankino fanatiką. Geriau jį būtų nusiuntę ganyti avių, kurių Ganytoju save taip dažnai vadino, ar kiaulių bandos, kurią tas apsėstasis išgąsdino ir paskandino.
K. Kaip dvasiškai pasirengti dalyvauti šiame aukojime?
A. Klausantis Šv. Mišių galima sau galvoti apie tai, kad vieną dieną išvysime besimeldžiantį žmogų tik su apatiniais, sėdintį ant naktinio puodo – mat jis ką tik suvokė, kokią dievybę jam teks suvirškinti.
K. Kas yra penitentas?
A. Iš visų sakramentų, kuriuos sumanė bažnyčia, šis yra jos politinis šedevras. Galima jį apibūdinti taip: menas prakalbinti kvailį.
K. Iš kelių dalių jis susideda?
A. Trijų: gailesčio, nuodėmių išpažinimo ir atsilyginimo. Didžiausią spaudimą kunigai daro dėl dviejų pastarųjų.
K. Kas yra gailestis?
A. Tai apsimestinis pasibjaurėjimas padaryta nuodėme ir nebylus pasižadėjimas vėl ją padaryti.
K. Kas yra nuodėmių išpažinimas?
A. Tai – gėdinga duoklė, kurią pasiima bažnyčia, pasinaudodama nuolankia patiklių žmonių sąmone, kad, tik sužinojusi jų paslaptis, galėtų daryti ką tinkama.
K. Ar būtina išpažinti visas nuodėmes?
A. Tikrai. O jei vieną imtume ir praleistume?..
K. Ar privaloma išpažinti lengvąsias nuodėmes?
A. Tai nėra visiškai privaloma, bet tai labai naudinga... kunigams. Taip jie geriau pažįsta namus ir gali imtis jiems reikalingų veiksmų.
K. Kas yra atsilyginimas?
A. Tai atlygis Dievui, tai yra jo kunigams už artimiesiems padarytą neteisybę.
K. Kas yra atleidimo sakramentas?
A. Tai žodinis išpirkimas, gelbėjantis jus nuo amžinosios bausmės kitame gyvenime, bet – atkreipkite į tai dėmesį – neatleidžiantis nuo laikinojo atsilyginimo šiame gyvenime. O to kaip ir laukia jūsų dvasininkas.
K. Ką reikia daryti atgailaujant?
A. Aklai ir smulkmeniškai paklusti viskam, ką sako nuodėmklausys; elgtis, reikalui esant, kaip nuolankioji Kadier ir palaimintasis tėvas Žiraras*** ... Paskaitykite garsiąsias bylas ir t. t.
K. Kas yra atleidimas?
A. Tai – papildomas bažnyčios pasipelnymo šaltinis; tai šventas kamšalas, kurį galima nusipirkti, kad užčiauptumėte kurtinančius ir įkyrius sąžinės šauksmus. N. B. Tik nesupainiokite Popiežiaus indulgencijų su filosofine indulgencija.
K. Kas bažnyčiai suteikė galią teikti atleidimo sakramentus?
A. Galią jai suteikė prievarta ir žmonių tamsumas.
K. Ką reikia daryti, kad gautum atleidimą?
A. Reikia daryti viską, ką liepia bažnyčia; tai yra pripildyti jos skrynias, bučiuoti kunigo batus, o kartais ir blogiau, ir t. t.
XII. Apie ligonių patepimą ir viatiką
K. Kokia tai ceremonija?
A. Tai išradingas kunigų sugalvotas būdas užvaldyti sergantįjį paskutinėmis jo valandomis ir, pasinaudojus jo dvasios pažeidžiamumu, gauti, ko tik geidžia.
K. Koks jos tikslas?
A. Išgąsdinti mirštantįjį, dar labiau jį susargdinti ir priversti jį į testamentą įtraukti sąlygas, kurios ne visada patinka našlėms ir našlaičiams. Kunigai taip pat sako, kad šis sakramentas kūnui grąžina sveikatą; bet, kadangi patepimą gavę ligoniai beveik niekada neatsigauna, bažnyčia apdairai priduria: jei sveikata yra reikalinga ligoniui išgyti; taigi, viską taip apsukusi, Bažnyčia už nieką neatsako.
XIII. Apie šventimų sakramentą
K. Kas tai yra šventimų sakramentas?
A. Tai – visų blogiausias sakramentas; iš jo randasi vieni už kitus baisesni dvasiniai tironai. Būtent jis suteikia teisę patiems piktavališkiausiems žmonėms viską nebaudžiamai daryti Dangaus vardan.
K. Kaip tokia galia atėjo iki mūsų?
A. Deja, aš nežinau; galbūt todėl, kad visais laikais žemėje buvo kvailių ir apsukruolių. Mus gąsdina, kad šis despotizmas – toks baisus, kiek ir šventas – truks per amžių amžius, per omnia saecula saeculorum. Čia netinka atsakyti: Amen.
K. Ko reikia priimant šį sakramentą?
A. Yra keturi esminiai reikalavimai, kad būtum įšventintas. Štai jie: begėdiškumas, veidmainiškumas, tamsumas ir akmeninė širdis.
K. Kas yra santuoka?
A. Šis klausimas mane visada verčia šypsotis, kai išgirstu peršantis dvidešimtmetį patarnautoją penkiolikmetei mergaitei.
K. Kas yra santuokos sakramentas?
A. Tai – gana keista teisė, kurią seniai pasigviešė ir laikosi įsikibę kunigai, kad galėtų kontroliuoti jiems uždraustus malonumus. Tai rodo, kad kunigai nori kištis visur. O kad jie pasitenkintų tik sutuoktinių lovos palaiminimu, betgi už tai dar prašo dešimtinės!
K. Ar pakanka būti pakrikštytam ir tikėti, kad būtum išganytas?
A. Ne. Dar reikia laikytis Dievo, o ypač bažnyčios įsakymų.
K. Kokie yra Dievo įsakymai?
A. Išskyrus pirmuosius tris, kurie Mozės rūpesčiu buvo išguldyti dekalogo pradžioje, nes susiję su kunigais, likę septyni tėra paprasti įstatymai, moralės elementai, išraižyti kiekvieno žmogaus širdyje. Taigi seniausiajam ir gudriausiajam iš trijų apsišaukėlių nebuvo jokio reikalo ropštis į aukštą kalną, kad Dievo pirštui vedžiojant juos išrašytų ant senų plokščių.
K. Pasakykite tuos įsakymus eiliuotai prancūzų kalba.
A. Jūs labai atlaidus, kad vadinate juos eilėmis. Tai tik prastai surimuota proza.
K. Ką reiškia tikėti Dievu?
A. Tai nuolankus atsidavimas visa kam, ką bažnyčia sakosi gavusi iš Dievo per apreiškimą.
K. Kaip apsireiškė Dievas?
A. Per šventuosius raštus – daugiau nei įtartinas palikimas, per abejotinas tradicijas jis apsireiškė neklystantiems kunigams, nors jie tik žmonės.
K. Kaip nusidedame tikėjimui?
A. Keturiais būdais: protaudami, drįsdami abejoti, likdami neutralūs ar nešališki, būdami pakantūs.
K. Kas tai yra viltis Dieve?
A. Maitinimasis tuščiais pažadais.
K. Kaip nusidedame vilčiai Dieve?
A. Nepasitikėdami ir, galbūt, ne be reikalo, Dievo apvaizda – ir gėrio, ir blogio kūrėja, sukelianti lietų ir nugiedrinanti dangų.
K. Kas yra meilė Dievui?
A. Tai yra neįmanomas dalykas. Kaip gi galima mylėti tą, kurio nepažįsti, niekada nesi matęs ir kurio bijai?
K. Kaip nusidedame meilei Dievui?
A. Į širdį neįsileisdami tirono, kuris leidžia veikti antraeilėms priežastims, kuris bet kurią sekundę gali pasiųsti mane į nebūtį, kaip žemės drebėjimas Lisabonoje ir t. t.
K. Ar privalome mylėti savo artimą?
A. Teologine prasme, tai privaloma tiek, kiek nekenkia kunigų interesams, nes būtent jie yra geriausi draugai, artimiausi giminaičiai, didžiausi vargšai ir t. t.
K. Kas yra Dievo adoracija?
A. Tai šliaužiojimas prie jo įgaliotinių kojų.
K. Ar galima melstis šventiesiems?
A. Kodėl ne? Argi ne viską gauname iš vyskupo? Juk mums atiteko jo, ar jo generalvikaro moteris.
K. Kaip turime kreiptis į šventuosius?
A. Dosniai apkraudami jų altorius, kuriuos nukrausto kunigai.
K. Ar melsdamiesi šventiesiems neįžeisime Jėzaus Kristaus?
A. Visai ne. Jie puikiai sutaria tarpusavyje.
K. Ar galima garbinti šventąsias relikvijas?
A. Galima, ypač jums. Tik pirmiausia patartina jas prabangiai aptaisyti.
K. Ar garbindami paveikslus nusidedame?
A. Ne daugiau, nei nusidėjo nelaimėliai kitatikiai, kurie buvo laikomi stabmeldžiais. Jei mes ir būsime išganyti, tai tik dėl tos pačios priežasties, dėl kurios juos smerkiame.
K. Kas yra sekmadienis?
A. Tą dieną Visagalis, vienu ypu galintis sukurti tūkstančius pasaulių, ilsėjosi, nes buvo nuvargęs šešetą dienų kurpdamas mūsų varganą nedidelę planetą. Dar, sako, jie triūsė trise.
K. Kodėl bažnyčia liepia švęsti sekmadienį?
K. Kaip reikia švęsti sekmadienį?
A. Tinginiauti, vograuti prasta lotynų kalba, kurios niekas nesupranta, įmesti kiek į klebono aukų lėkštę ir snausti per pamokslą ar skaitymą.
K. Kas daro nuodėmę ir nešvenčia sekmadienio?
A. Visi, kieno klausa per gera, kad ištvertų giedojimą; tie, kurie pernelyg išmintingi, kad klausytųsi šventų pro nosį kalbančio kapucino postringavimų; ir dar tie, kurie manosi tuščiai praleidę dieną, jei nenuveikia nieko naudinga.
K. Ko iš mūsų reikalauja kiti Dievo įsakymai?
A. Būtų neteisinga, jei manyčiau, kad žmogaus vaikus reikia mokyti to, ką gimstant duoda gamta.
{youtube}Uuc-aPHsrYo{/youtube}
XVI. Apie bažnyčios įsakymus
K. Ar bažnyčia gali duoti įsakymus?
A. Jei tik randasi pakankamai tuo tikinčių kvailių.
K. Kiek yra bažnyčios įsakymų?
K. Kokias šventes yra nustačius bažnyčia?
A. Šventės yra dviejų rūšių. Vienos – susiję su paslaptimis, jos yra svarbiausios ir absurdiškiausios, kitų tikslas – Mergelės ir šventųjų garbinimas, jos – pelningiausios ir gausiausios.
K. Kas yra šventasis?
A. Žmogus, nustojęs juo būti, kad nekankintų jo ir kitų.
K. Ką mums liepia antrasis įsakymas?
A. Dalyvauti visose mišiose ir dieną, ir naktį; tai yra rūpestingai tupinėti aplink kunigus.
K. O trečiasis?
A. Atlikti išpažintį. Kūno švara reikia rūpintis kasdien, sielą nuskaistinti pakanka viso labo vieno karto per metus.
K. Kokia bažnyčios bausmė laukia tų, kurie nesilaiko ketvirtojo įsakymo?
A. Jiems draudžiama įeiti į šventovę ir būti palaidotiems joje po mirties.
K. Ką mums liepia penktasis ir šeštasis įsakymai?
A. Valgyti daugiau, bet rečiau arba vėliau ir geriau rinktis kepsnį, nei paprastą sriubą.
K. Kam buvo nustatytas pasninkas ir susilaikymas?
A. Iš visų spėlionių, ši gali būti priimtiniausia. Pirmaisiais bažnyčios amžiais vienas toks vyskupas galėjo pelnytis tik iš tvenkinių, taigi jis nurodė valgyti žuvį visoje vyskupijoje.
K. Kas yra gimtoji nuodėmė?
K. Kokios yra didžiosios nuodėmės?
A. Kai aplink tiek pavyzdžių, nereikia apibrėžimų. Atsakysiu, kad didžioji nuodėmė yra filosofija, iš kurios kyla trys mirtinos nuodėmės, kurias bažnyčia vis dar atsisako atleisti: netikėjimas, pironizmas ir pakantumas.
K. Kas yra filosofijos oponentė?
A. Teologija. Ją taip pat galima suskirstyti į tris šakas: išankstinių nuostatų meilė, tikėjimas žodžiais ir fanatizmas.
K. Kaip bažnyčiai kilo septynių pagrindinių mirtinų nuodėmių mintis?
A. Iš jos pačios aplinkos. Iš tikrųjų nerasite nieko, tuščiagarbiškesnio už kapuciną, gobšesnio už seną kunigą, labiau mėgstančio prabangą nei karminas, didesnio pavyduolio už jauną kunigą, didesnio smaližiaus už vienuolę, piktesnio už popiežių ir didesnio tinginio nei kanauninkas.
XVIII. Apie žmogaus būvį po mirties
K. Kas nutinka žmogui po mirties?
A. Nesvarbu, kas jam nutinka; jis laimingas ištrūkęs iš kunigų nagų.
K. Kokią dovaną Dievas žada teisuoliams?
A. Jie galės sužinoti, ar jis panašus į savo vietininkus žemėje.
K. Ar visi teisuoliai po mirties sutiks Dievą?
A. Ne. Tik tie, kuriems teko laimė prieš mirtį pamatyti nuodėmklausį.
K. Kas yra teisuolis?
A. Tai – geras krikščionis, kurio artimieji pasirūpino, kad būtų sumokėta klebonui už dalyvavimą jo laidotuvių procesijoje, nepamiršo po žvakide pakišti nustatytos kainos už viatiko suteikimą, davė arbatpinigių varpininkams, nuo kurių skalambijimo kaimynams plyšo galva, ir sumokėjo žemėmis jį užvertusiems apaštaliniams nešikams.
K. Kodėl meldžiamasi už mirusiuosius?
K. Kas yra skaistykla?
A. Tai židinys, ant kurios verda ganytojo puodynė, o jį kursto jo avelės.
K. Kokia bausmė laukia nusidėjėlių?
A. Jų kūnas dega liepsnose, siela taip pat. Taip, taip, ir siela. Taip teigia monsinjoro... įsakymu surašytas katekizmas. Aš esu tik kopijuotojas.
K. Kodėl yra žegnojamasi?
A. Tai bendrystės ženklas, krikščionių karo šūkis. Per Šv. Baltramiejaus žudynes jis leido atskirti gailestinguosius katalikus, pamaldžiai žudančius savo bendrapiliečius protestantus.
XX. Apie Tėve mūsų ir angelo pasveikinimą
K. Kas yra sekmadienio malda?
A. Tai – malda, kurios autorius tikrai ne filosofas, be to ir skonio gerokai jam trūko.
K. Pasakykite „Tėve mūsų“.
A. Aš geriau perskaitysiu. Mano užsispyrusi atmintis niekada neįstengė jos visos įsiminti...
K. Kodėl sakote „Tėve mūsų“?
A. Tiesą sakant, nežinau, juolab Dievas nesielgia su mumis kaip su savo vaikais.
K. Kodėl sakote „kuris esi danguje“?
A. Taip sakau, nes taip parašyta; jau seniai šiuose keliolikoje žodžių aš mačiau didelį nenuoseklumą ir netgi aiškų prieštaravimą. Argi Dievas yra ne visur esantis?
K. Paaiškinkite eilutę „teesie šventas tavo vardas“.
A. Tai ne taip paprasta, nes nelabai suvokiu, kaip atomas gali šlovinti ir šventinti Dievą.
K. Paaiškinkite eilutę „teateinie tavo karalystė“.
A. Tiesą sakant, pats laikas Viešpačiui pasirodyti, jo liokajai jau pradeda įkyrėti.
K. O šie žodžiai: „teesie tavo valia“ ir t. t.
A. Jos juokingos. Katalikai yra pirmieji, kuriems į galvą atėjo mintis vieninteliam Viešpačiui pasakyti, kad jie nori jam paklusti.
K. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien.
A. Jei būčiau tėvas, pabarčiau savo vaikus, jei jie man primintų mano pareigas ir sakytų širdį žeidžiančią maldą.
K. Kodėl sakote „atleisk mums mūsų kaltes“?
A. Taip sakau, nes jūs prašėte. Žmogus negali labiau papiktinti Dievo, ar jam suteikti malonumo. Be to, argi tam, kad būtų teisingas ir gailestingas, Dievui reikia priminti jo teisingumą ir mielaširdingumą?
K. Paaiškinkite eilutę „kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“.
A. Aš kaskart imu drebėti, kai išgirstu šias eilutes tariant kunigą. Deja, kas su mumis būtų, jei Dievas nebūtų atlaidesnis už savo tarnus?
K. Ir neleisk mūsų gundyti.
A. Šią eilutę labai pikta sakyti, nes tai – tikras piktžodžiavimas. Kad Dievas leistų gundyti? Negi Dievas išvien su šėtonu? Gal ir galima taip pamanyti, jei spręstume iš jo vietininko žemėje.
K. Bet gelbėk mus nuo pikto...
K. Kas yra angelo pasveikinimas?
A. Tai – trumpas hebrajų madrigalas, kurį nuo savo viešpaties Šv. Dvasios angelas Gabrielius perdavė Mergelei Marijai, dailidės Juozapo moteriai. Jei būčiau motina, vengčiau jo mokyti, o ypač aiškinti jo prasmę savo dukterims.
* François de Salignac de La Mothe-Fénelon (1651–1715) prancūzų dvasininkas, teologas ir rašytojas.
** Žakas Klėmanas (Jacques Clément) (1567–1589) vienuolis dominikonas nužudęs Prancūzijos karalių Anri III (Henri) 1589 m. rugpjūčio 1 d. Ž. Klėmanas buvo fanatiškas vienuolis, prisidėjęs prie Katalikų lygos, kuri tikėjosi „išžudyti visus eretikus“. Jam priskiriama garsioji anagrama „Mane sukūrė pragaras“.
*** Žanas Baptistas Žiraras (Jean-Baptiste Girard) vienuolis jėzuitas, apkaltinęs savo parapijietę Marie-Catherine Cadiere raganavimu, paleistuvavimu... Byla (1731 m.) sukėlė didelį atgarsį Prancūzijoje ir Europoje, netgi suskaldė parlamentą.
Parengė Valdas
llgbt.blogspot.com, 2009 03 26
