Kasparas Pocius: Laikas kurti laisvąjį universitetą
teorija
      Pastaruoju metu Lietuvoje kilo nemažas sujudimas dėl aukštųjų mokyklų reformos, jos architektų adresu buvo išsakyta nemažai įvairialypės kritikos. Neseniai prie Seimo rinkosi jaunimas, nepatenkintas elitinėmis pretenzijomis atsiduodančiu mokesčiu už studijas. Taip, galima ilgai postringauti apie tai, kad studijų apmokestinimas prieštarauja žmogaus teisių nuostatoms, galima viešai piktintis, bet nuo to mažai kas gali pasikeisti. Visa šiuolaikinė ekonominė ir politinė sistema, grįsta neoliberalizmu ir laisvąja rinka, yra pagrįsta žmogaus teisių nesilaikymu ir atviru jų ignoravimu. Todėl užuot tapęs dar vienu bambekliu, skatinančiu ne tik žmonių nepasitenkinimą, bet ir pasyvumą, panašų į visus įtraukiančią pelkę, siūlau pozityvią laisvojo autonominio universiteto idėją – alternatyvą žalingiems studijų reformos padariniams bei liūdnoms dabartinio universiteto realijoms.
 
      Idėja Lietuvoje steigti laisvąjį universitetą sklando jau seniai. Apie tai mąstėme dar šviesios atminties „Lietuvos“ kino teatre veikiant „Protesto laboratorijai“. Susižavėję prancūzų situacionistais, siūlėme į alternatyvaus socialinio centro viziją patalpinti idėją apie laisvąjį universitetą. Jame bet koks žmogus – jaunas ar senas, dirbantis ar bedarbis, baigęs universitetą ar nebaigęs mokyklos, galėtų klausytis paskaitų filosofijos, politikos, kultūros ir panašiomis temomis ar jas skaityti. Ir dar daugiau. Jis pats galėtų dalintis savomis praktinėmis žiniomis, pvz., kaip ką nors pasigaminti, pataisyti, sukurti. Šio universiteto tikslas – studijos pagal kiekvieno (tiek dėstytojo, tiek studento) poreikį, aktyvesni žmonės, turiningesnis socialinis bendravimas, viešosios erdvės kaip atsvaros laisvajai rinkai ir privatumo kerams atgaivinimas, atspara elitinei, hierarchinei valstybinio universiteto dvasiai.

      Šį pavasarį 1968-ųjų Prancūzijos ir kitų Vakarų šalių jaunimo maištų minėjimai leido ne tik griežtai kritikuoti aukštojo mokslo padėtį Lietuvoje, bet ir galvoti apie alternatyvas. Jaunimo tarpe sklando ir laisvojo universiteto idėja. Mitinguoti, užiminėti universitetus, sukilti prieš struktūras yra sveika, bet toks maištas įmanomas labai trumpą laiką. Sorbonoje „padėtis normalizavosi“ per mėnesį. Kaip atrasti tokią erdvę, kurioje ne tik išsilaikytų maišto dvasia ir socialinis aktyvizmas, bet – svarbiausia – žmonėms būtų sudarytos optimalios sąlygos tobulėti, laisvai dalintis intelektualinėmis ir praktinėmis žiniomis? Tokia erdve galėtų tapti laisvasis autonominis universitetas.

      Tokių universitetų jau yra netoli mūsų. Štai Slovėnijos sostinėje Liublianoje toks Toncis Kuzmanicius, gavęs Vakarų fondų paramą, jau daugiau nei prieš dešimtmetį įsteigė Pankų ir darbininkų universitetą. Tai – nepriklausomas studijų centras, kuriame atsiradęs lankstus studijų modelis leido susiformuoti naujai intelektualų kartai, gebančiai ne tik kilti karjeros laiptais, bet ir kritiškai vertinti padėtį Slovėnijoje bei pasaulyje. Ir lankė šį universitetą tiek studentai, tiek aktyvistai, tiek darbininkai ir žmonės iš gatvės.

      Koks galėtų būti laisvasis universitetas Lietuvoje? Pirmiausiai reikėtų pagalvoti, ko mums visiems reikia iš studijų. Jei ne visiems studentams mielos studijos dėl diplomo ir dėl karjeros, jei jie suinteresuoti tobulėti ir lavintis, o ne tik ruoštis būsimoms prievolėms, tai gal ir dėstytojai miršta iš nuobodulio, bendraudami su miegančiais studentais? Tokiu atveju tikslinga universitetuose steigti bendras neformalias studentų ir dėstytojų asamblėjas – tiesioginės demokratijos užuomazgas universitete. Jų pareiga būtų sutarti dėl abiems pusėms įdomių paskaitų. Ilgainiui tokią studentų ir dėstytojų bendruomenę galėtų papildyti visi, kurie norės apie ką nors papasakoti ar sužinoti. Asamblėjų varikliu turi tapti bendradarbiavimas, tarpusavio pagarba, noras pažinti ir eksperimentuoti. 

      Tokiame laisvame universitete svarbiausias dalykas būtų studijų lankstumas ir įdomumas. Nebūtų jokių egzaminų, jokios studentus drebėti verčiančios disciplinos. Viename laiške iš suinteresuoto tokio universiteto atsiradimu žmogaus atsispindi visa universiteto vizija:
„Pradėti viską nuo rugsėjo 1-osios, kad būtų įdomiau ir kontraversiškiau, kol oras geras ir šiltas, paskaitas daryti šalia universiteto (ir nebūtinai tik centrinių VU rūmų), o vėliau vietos tikrai atsiras – kavinėse ar net privačiuose namuose. Tokiems universitetams labai praverčia mokslinė ir kitokia literatūra, kuria laisvai dalinasi dėstytojai ir studentai. Tokios literatūros savo namuose turime ne tiek mažai. Todėl kiekvienas galėtume sudaryti namų bibliotekų sąrašus ir vėliau naudoti knygas mokslams. Būtina visiems kartu paruošti laisvojo universiteto koncepciją ir pasistengti, kad apie ją žinotų visi - studentai, dėstytojai, moksleiviai, bedarbiai, dirbantieji, pensininkai, neįgalieji – visi mes, nes universitetai ir apskritai švietimas bei lavinimas(is) yra svarbus kiekvienam žmogui.“ Bet svarbiausiai – už savo studijų kokybę atsakome patys, kiekvienas iš mūsų įgauna sprendimų ir siūlymų laisvę.

      Įvairios studentų iniciatyvos turėtų siūlyti užsiėmimus tokiam universitetui. Pvz., būtų praktiniai tekstų skaitymo ir vertimo, kino projektų kūrimo užsiėmimai. Šią idėją būtina skleisti visuomenėje, apie ją reikia viešai diskutuoti. Laisvasis universitetas – pirmasis žingsnis anapus universiteto kaip gamyklos sampratos, jame pasyvumą neišvengiamai keis aktyvumas, elitiškumą – laisvas bendruomeniškumas, o perkamus diplomus – aistra sužinoti.

      2008.05.26

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti