Jungtinių Valstijų bankų sistema prarado per 3 tūkst. mlrd. JAV dolerių, o Kinijos ekonomikos rodikliai greitai fiksuos nulinį augimą. Dauguma sutinka, kad atsidūrėme situacijoje, po kurios niekas neprimins senųjų laikų. Ar pasibaigus krizei dar sukursime pasaulį, kuriame finansų rinkos yra tarnai, o ne šeimininkai? Tam, kad suvoktume, kuo kapitalizmas taps, apie šią ekonominę sistemą reikia žinoti daugiau. Tai nėra paprasta. Ar šiuo metu jau galime atsakyti į klausimą: kas gali pakeisti kapitalizmą?

„Nepajudinamas“ kapitalizmas

XIX a. Europos monarchijos manė, kad savo priešininkus (romantizmo revoliucionierius) jos sutriuškino Vaterlo mūšio lauke. Monarchai ir imperatoriai labai gerai prisitaikė ir valdė pasaulį. Jų šalininkai teigė, kad monarchijos šaknys yra gamtoje. Tada hierarchija valstybėje visiems atrodė natūrali. Padarius kelis eksperimentus su masine demokratija sutarta, kad ji niekada nepasiteisins. Šiandien į socializmą žiūrimą lygiai taip pat. Eksperimentas nepavyko, nes prieštaravo žmogaus prigimčiai.

Tai, kas nutiko su kariuomene, taip pat gali iliustruoti kapitalizmo ateitį. Nuo visuomenių, kuriose karas žymėdavo socialinį statusą ir prestižą, esame tik per kelias kartas. Karas buvo suvokiamas kaip natūrali tvarka ir pats geriausias būdas spręsti problemas. Šiandien, pamiršus visokius keistumus, kariuomenės tampa vis labiau civilizuotos ir profesionalios. Tarpusavyje susijusios ekonomikos, pasinaudodamos naujausiais mokslo išradimais ir teorijomis, ir toliau kurs didžiulį pelną.

Kaip monarchija nustojo vaidinti kertinį vaidmenį visuomenėse, taip ir kapitalizmas nebedominuos mūsų visuomenėse bei kultūroje. Trumpai tariant, kapitalizmas taps tarnu, o ne šeimininku. Krizė tik pagreitins šį procesą.

Praeities depresijos buvo žiaurios, tačiau tada paraštinės idėjos tapo visuotinai priimtos. Kaip sako Schopenhaueris, taip nutinka su visomis naujomis tiesomis: pradžioje jas išjuokia, tada žiauriai nustumia, dar vėliau priima kaip savaime suprantamas.

Tam, kad suvoktume, kuo kapitalizmas taps, reikia žinoti, kas jis yra. O tai nėra paprasta. Kapitalizmas turi rinkos ekonomikos bruožų, tačiau daugelis tradicinių rinkos ekonomikų nėra kapitalistinės. Kapitalizmo bruožas – prekyba, tačiau prekyba gyvavo šimtmečius iki kapitalizmo. Kapitalizme siekiama kapitalo, tačiau jo siekė tiek Egipto faraonai, tiek nacių diktatoriai.

Prancūzų istorikas Fernandas Braudelis pasiūlė tikriausiai pačią taikliausią kapitalizmo sąvoką. Anot jo, įvairūs sluoksniai – vietinis, regioninis, nacionalinis bei globalus – nuasmeninami iki tokio lygio, kad tampa matomi tik pinigai, atsieti nuo konkretaus kūno.

Kapitalizmas keitėsi. Laisvosios rinkos buvo per daug biurokratizuotos XIX a. Amerikoje ir visiškai suvisuomenintos XX a. Šveicarijoje. Kaip ir prognozavo K. Marxas, kapitalizmas plėtėsi: XIX a. kapitalas vienodai pirko politikus, meno kolekcijas, žemes ir universitetus. Šiuolaikinis kapitalizmas vis dar perka ne tik šviesius protus ir senus meno turtus, tačiau ir programinę įrangą, kosmines keliones.  Šie metodai buvo permesti į sveikatos apsaugą, viešąjį administravimą, labdarą (idėja, kad filantropija gali išsaugoti pasaulį, šios krizės gali ir nepergyventi).

Šiandien perkama ir parduodama viskas: tiek seksas, tiek menas, tiek religija. Net klimato atšilimo reikalai po truputi tampa potencialiu pelno šaltiniu (vyriausybės subsidijuoja aplinkai draugiškų automobilių gamybą, o iš to pelnosi tiek jų pardavinėtojai, tiek investuotojai).

Šiandien yra labai daug spėliojimų, kas bus po kapitalizmo. Atsakymuose pilna utopijų. Viena jų – gyvensime aukso amžiaus ekologiškoje harmonijoje. Įvairius atsakymus siūlo tiek Pasaulio socialinis forumas, tiek visos didžiosios religijos, tiek radikalios subkultūros, tiek tūkstančiai internetinių dienoraščių rašytojų. Ir jų, ir šiuolaikinių antikapitalistų silpnoji pusė yra ta, jog jie neturi nė menkiausio suvokimo, kaip jų vizijos bus įgyvendintos.

Marksistai šiuo požiūriu stipresni: jie netiki šventa kapitalizmo visagalybe ir teigia, kad jis susinaikins pats. K. Marxas teigė, kad technologinis išsivystymas atves prie revoliucijos, kurios metu iš esmės pasikeis darbdavių ir darbininkų padėtis. Šiuo požiūriu kapitalizmas pats sau kasa duobę.

Be technologinio išsivystymo kapitalizmą spaudžia ekologinės, globalizacijos bei demografijos problemos. Bandyti tiksliai nupasakoti, kaip šie reiškiniai pakeis ateitį, yra beprasmiška. Visada iškyla galybė variantų. Naujosios technologijos (spartieji interneto tinklai, naujos energetikos sistemos, mažai teršiantys fabrikai, atviro kodo programos) pradeda vaidinti vis svaresnį vaidmenį: kiekvienas šis segmentas kapitalizmą pertvarko taip, jog tarnas tampa šeimininku.

Šiuolaikinės ekonomikos paradoksai

Viena šiuolaikinės ekonomikos ypatybė yra ta, jog kapitalas nėra susijęs su kokia nors konkrečia ekonomika. Dauguma naujųjų mokslinių idėjų gimsta vyriausybėse, o ne rinkose. Finansinės rinkos kapitalą išsuka taip stipriai, jog negalime nustatyti jo kontūrų. Ir iki šios krizės buvo bandymų apriboti kapitalo keliones. Tokiu būdu norėta užtikrinti ir didesnį skaidrumą. Tai daryta tiek dėl praktinių, tiek dėl moralinių sumetimų.

Antra įdomybė ta, kad labdarai skirta kapitalo dalis (Didžiojoje Britanijoje tai 50 mlrd. svarų sterlingų) dažnai nepasiekia savo tikslų, o tik toliau didina dividendus. Billas Gatesas neseniai buvo prispaustas dėl to, kad jo finansuojami projektai dažnai pasisuka į priešingą pusę nei norėta. Ateityje bus rodama daugiau pagarbos alternatyvioms ir stabilesnėms valiutoms.

Vartojimas yra antroji sritis, kurią reikia pertvarkyti. Šalys, kurių skolos didžiausios, pavyzdžiui, Amerikoje ir D. Britanijoje, vartojimo paprasčiausia bus mažiau. Ironiška, kad tiek daug pastangų dedama, kad susitvarkytume su recesija (apkerpami PVM, finansinės injekcijos), tačiau šios priemonės padarys daugiau žalos nei naudos.

Jau šiuo metu pradėta kovoti su masiniu vartojimu (lėtas maisto gaminimas, buities paprastumas ir pan.) jau rodo, kad vis daugiau žmonių suvokia šio reiškinio neigiamas puses. Šiuos naujus vartojimo įpročius papildo ir nauji ekonominiai sprendimai. Pavyzdžiui, ekonominę paramą dažnai suvokiame kaip slaugos ir bendravimo priedą. Tačiau tinklo technologijos padeda organizuoti ir burti įvairias subkultūras: tai leidžia jiems pirkti bendras prekes. Pavyzdžiui, 20 tūkst. fanų D. Britanijoje jau valdo vieną futbolo klubą. Didieji pokyčiai prasideda būtent nuo tokių mažų žingsnelių.

Šiuo metu žinios taip pat yra pusiaukelėje tarp kapitalizmo ir naujų alternatyvų. Dar prieš dešimtmetį vyriausybės visokiais būdais bandė apsaugoti intelektualinę nuosavybę. Tačiau šiuo metu internete gali rasti begalę atvirojo kodo programų. Tai rodo, kad tradicinės autorinės teisės blanksta prieš „Creative Commons“ – nepelno siekiančias autorinių teisių licenzijas. Šiuo požiūriu wikipedia.org tapo tikru postkapitalizmo simboliu.

Trečia, galime pastebėti tam tikrus pokyčius darbo sektoriuje. Kooperatyų arba darbuotojų valdomos įmonės šiuo metu klesti. Žmonės dirba ne vien dėl pinigų, bet ir dėl malonumo. Valstybės krizės metu pradėjo daug aktyviau reikštis. Visgi kai kurios svarbiausios saugumo garantijos pamirštamos.

Šiuolaikinė biologija bei socialiniai mokslai įrodė tai, kad žmonės yra socialiniai gyvūnai, o jų laimė, savigarba ir vertės jausmas priklauso tik nuo aplinkinių. Nėra įgimtos priešpriešos tarp kapitalizmo ir komunos. Mes išmokome, kad šios jungtys nėra automatinės. Visuomenės, kurios didžiąją dalį savo pelno investuoja bandydamos įtikinti, kad individualus vartojimas yra geriausias gyvenimo kelias, galiausia užmoka labai brangiai.  

XIX a. pabaigoje vyriausybės pradėjo rūpintis žmonių apsauga. Bandyta apsaugoti nuo skurdo senatvėje, padėti ligos ir nedarbo atveju. Šiuo požiūriu Kinija vis dar bando prisivyti Vakarus. Ji supranta, kad būtina sukurti realią gerovės valstybę, kurioje Komunistų partija, jeigu ji vis dar bus valdžioje, būtų užuovėja nuo kapitalizmo ekscesų, tad sveikatos apsaugos vaidmuo dar augs.

Šiandien aišku, kad esami atsakingi už savo sveikatą bei gyvenimo trukmę. Tad save drausti atrodo visai natūralu. Tačiau patirtis parodė, kaip sudėtinga sukurti ilgalaikį, patikimą bei sąžiningą sveikatos draudimą.

Žinoma, niekas nežino, kokiu keliu pasuksime į ateitį. Yra daugybė galimų socialinių modelių. Istorija moko, kad kritiniu atveju pasirenkami tik keli variantai, susiję su technologijomis, vertybėmis bei galios struktūromis.

Geoffas Mulganas yra Londono Verslo mokyklos bei Melburno universiteto profesorius. Anksčiau jis buvo vyriausiasis D. Britanijos premjero Tony`io Blairo patarėjas politikos klausimais, taip pat kurį laiką konsultavo dabartinį Britanijos premjerą Gordoną Browną.

Pagal žurnale „Prospect“ publikuotą straipsnį parengė Juozapas Paškauskas