Daug žmonių sutiks, kad anarchistinis principas „iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius“ yra graži idėja. Savivaldą turinti visuomenė, kur kiekvienas žmogus gali išreikšti savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti reikalus, yra brangus idealas. Žmonės gali mielai linksėti pagal Johno Lennono dainos „Imagine“ žodžius, bet paskui jie papurtys galvą ir pasakys, kad tokių idėjų „realiame pasaulyje“ įgyvendinti niekada nepasiseks. Jums tikriausiai pasakys, kad žmonės yra iš prigimties godūs egoistai, ir gražios idėjos greitai baigsis chaosu.

       Tačiau XX amžiuje paprastiems darbo žmonėms buvo pavykę perimti viską į savo rankas ir priversti tai funkcionuoti. Turbūt jokia visuomenė nebuvo labiau priartėjusi prie visišką savivaldą turinčios anarchistinės visuomenės modelio, nei didelė respublikonų valdoma Ispanijos teritorija Ispanijos pilietinio karo metu.

       Per kelis metus žemės ūkyje ir fabrikuose dirbę valstiečiai ir darbininkai įrodė, kad anarchizmas toli gražu nėra chaosas, o efektyvus, patrauklus ir vertas realizuoti visuomenės tvarkymo modelis.

       Šiose pastabose apie milžinišką socialinę revoliuciją Ispanijoje remiamasi Gastono Levalio veikalu „Kolektyvai Ispanijos pilietiniame kare“. Levalis buvo prancūzų anarchistas, ištremtas iš šalies už tai, kad priešinosi tarnybai pirmajame pasauliniame kare ir praleidęs daug metų tremtyje Ispanijoje ir Lotynų Amerikoje.

       Jis 1936 metais grįžo, kad dokumentuotų revoliucijos socialinę ir ekonominę organizaciją. Jis suvokė šių pokyčių svarbą ir stengėsi juos įamžinti.

       Žemės kolektyvizacijos mastai neturėjo precedentų. Šiame procese tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavo nuo 5 iki 7 milijonų gyventojų. Kolektyvizacijos apogėjuje Aragone buvo keturi šimtai, Levante – septyni, o Kastilijoje – trys šimtai kolektyvų. Žinoma, daugeliui sunku patikėti, kad tiek daug žmonių (bežemių ir pasiturinčių) savanoriškai sutiko sudaryti kolektyvus.


        Prievartinė kolektyvizacija?

       Beveik visi Ispanijos pilietinio karo istorikai kaltina anarchosindikalistinės profsąjungos CNT būrius (kolonas) vykdžius kolektyvizaciją ginklo pagalba. Ironiška, kad apie tai pradėjo kalbėti Ispanijos komunistų partija, bet tai kaip gryną pinigą priima ir dauguma minėto karo istorikų.


       Tokie teiginiai gali gimti tik ignoruojant faktus. CNT buvo iš esmės darbininkų profsąjunga, veikusi daugiausiai Barselonoje ir Madride. Didelėse teritorijose, tokiose kaip Kastilija ir Aragonas, šios profsąjungos narių buvo visiškai mažai. Pavyzdžiui, Aragone, Navaroje ir Riochoje – teritorijose, kuriose buvo kolektyvizuota didžioji žemės dalis, iš viso buvo 34 tūkst. CNT narių.

       Karinės CNT kolonos iškart išvyko į frontą ir beveik nebedalyvavo kolektyvuose. Kaip pabrėžia Levalis, „jos liko vykdomos socialinės transformacijos nuošalėje“. Vėliau Durutti ir kiti karo vadai nusiuntė kai kuriuos žmones į kaimą, bet ne ginkluotus būrius, o gerus organizatorius.

       Pagaliau visose kolektyvizuotose teritorijose buvo daug „individualistų“, kuriems buvo leista likti prisirišusiems prie savo žemės. Jie ne tik nebuvo varginami įsakymais prisijungti, bet dargi galėdavo pasinaudoti daugeliu paslaugų, kurias nemokamai garantavo kolektyvai. Nors jų skaičius vis mažėjo, bet jie liko reikšminga mažuma. To nebūtų buvę, jei kolektyvizacija būtų buvusi prievartinė.


        Geresnis gyvenimas visiems

       Kad būtų paskirstytos atsargos, buvo įvestas normavimas ir pašalpos šeimoms. Ispanijoje esant žemo lygio žemės ūkiui ir dar vykstant karui nebuvo įmanoma iškart peršokti į komunistinį paskirstymą (t.y. nemokamos prekės visiems). Tačiau pragyvenimo lygis kilo, labai padaugėjo nemokamų socialinių paslaugų.

       Paplitusi pašalpa šeimai 15 proc. pakėlė namų ūkio pajamas. Visos paslaugos – elektra, dujos, labai išaugusi sveikatos apsauga, galimybės šviestis ir pramogauti – tapo nemokamos. Taip pragyvenimo lygis pakilo 50 – 100 proc.

       Labai pakilo darbo produktyvumas ir efektyvumas. Kai kuriose teritorijose kolektyvizacija leido įdiegti stambius projektus. Kai kur produkcijos lygis pakilo 66 procentais. Tai įrodo, kaip privatus žemės naudojimas nusmukdė ūkį ir kaip galima jį prikelti kolektyvinėmis pastangomis. Privatūs savininkai, suinteresuoti pigiu darbu ir nenorintys „eikvoti pinigų“ technikai, negalėjo svajoti apie inovacijas žemės tyrimuose, javų ir bulvių sėklos gerinime. Tuo tarpu dauguma gyventojų skurdo ir mirė iš bado. Tuo tarpu Federacijos gyvavimo metu kolektyvai įprato dalintis maistu, technika su skurdesniais kraštais. Kolektyvai taip pat savanoriškai aprūpino didžiuosius miestus (tai nepanašu į situaciją Rusijoje, kur pilietinio karo metu miestui iš kaimo grobdami produktus bolševikai įveikė tarpusavio solidarumą tarp valstiečių ir darbininkų). Taip pat buvo siunčiamos atsargos frontui.

       Požiūris į ūkininkus „individualistus“ įdomiai kontrastavo su prievartine Stalino kolektyvizacija ketvirtajame dešimtmetyje. Individualistai liko dirbti savo žemę, nors kolektyvams buvo neuždrausta teikti jiems pagalbą, ir dauguma kolektyvų tą pagalbą teikė. Bet jiems buvo uždrausta samdyti darbininkus, ir jie prarado paveldėjimo teisę. Daug individualistų prisijungė prie kolektyvų neverčiami, tik paakinti pavyzdžių.

       Kai kur veikė išties komunistinė sistema. Hueskos provincijoje esančiame Navalio kolektyve galėjai nueiti į parduotuvę ir neužmokėjęs pasiimti ko panorėjęs. Tačiau kai kur to dar nebuvo įmanoma pasiekti, ir kasdienybe virto maisto normavimas.

       Gamybos kolektyvizacijos pasiekimai buvo tokie dideli, jog nustebino ir užsienio stebėtojus, tokius kaip anglų rašytoją George'ą Orwellą. Barselonoje buvo kolektyvizuoti trys tūkstančiai įmonių. Visose tokiose įmonėse visuotinis susirinkimas rinkdavo vadovaujančias tarybas, į kurias galima buvo kreiptis kilus rūpesčiams. Visų pagrindinių paslaugų kokybė buvo pagerinta. Visų kategorijų darbininkai gaudavo vienodas algas, pakilo bendras atlyginimų vidurkis.

       Gyvenimo pagerėjimas matėsi ir Barselonos susisiekimo sistemoje. Pagrindinė transporto priemonė šiame mieste yra tramvajus. Po penkių dienų, kai fašistai buvo išvyti iš miesto, tramvajus kontroliavo darbininkai. Tramvajų depas buvo papildytas šimtu sutvarkytų tramvajų. Buvo sukurta nauja saugumo ir šviesoforų, automatinio įspėjimo apie gedimus sistema, sutvarkyti keliai ir bėgiai. Keleivių padaugėjo nuo 183,543,516 iki 233,557,506, o bilietų kainos buvo žemos. Pasakykite tai kam nors, kas mano, kad darbininkai per kvaili, kad savo darbams vadovautų patys!

       Ispanijos revoliucija įrodė, kad jei yra galimybių, darbininkai ir valstiečiai patys gali tvarkytis daug geriau nei tada, kai juos valdo bosai. Eliminavus pelno motyvą ir neiškraipant technologijų pritaikymo, prisidėjusiųjų prie revoliucijos gyvenimas žymiai pagerėjo.

       Darbininkų savivalda ir žemės ūkio kolektyvai nesužlugo dėl to, jog prasilenkė su žmogaus prigimtimi. Jie buvo sunaikinti fašistų atakų fronte ir komunistų tankų užnugaryje. Anarchizmas kaip visuomenės organizavimosi modelis susidūrė su istoriniais išbandymais ir pranyko pasiekęs pergalę.

      „Workers Solidarity Movement“

      Parengė ir išvertė Kasparas Pocius