Anarchistai jau seniai suprato vaikų ugdymo ir lavinimo reikšmę. Suvokiame, kad vaiko ugdymo tikslas turėtų būti įvairiapusė asmenybė, o ne kantrus darbininkas, vergas, profesionalus automatas, mokesčius mokantis pilietis ar visada teisus moralistas. Jei sutinkame su prielaida, kad autoritarinė šeima yra tinkama terpė psichologinėms problemoms ir atitinkamoms politinėms nuostatoms atsirasti, vadinasi, reikia, kad anarchistai sukurtų vaikų ugdymo būdus, kurie nežalotų jų psichologiškai, leistų suvokti laisvę ir atsakomybę, lavintų natūralią savireguliaciją. Apie tokiu būdu išugdytą vaiką kalbėsime kaip apie „laisvą vaiką”.

Šioje srityje darbas dar tik pradedamas. Wilhelmas Reichas pateikė trumpą ir gerai sukaltą įvadą į reikalo esmę, kurį galima rasti Maurice Brintono knygoje „The irrational in politics”. Savo knygoje „Children of the future” W. Reichas, remdamasis tyrimais ir darbo klinikoje patirtimi, pateikia daugybę pasiūlymų tėvams, psichologams ir švietimo darbuotojams. Visais šiais pasiūlymais siekiama ištobulinti libertarinius vaikų ugdymo metodus (jis nevartoja žodžio „libertarinis”, bet jo metodai būtent tokie).

Taigi šiame ir kituose skyriuose apibendrinsime pagrindines W. Reicho, o taip pat ir kitų jo paveiktų libertarinių psichologų bei švietėjų – A. S. Neillo ir Alexanderio Loweno – idėjas. Pirmame skyriuje aptarsime teorinius laisvų vaikų ugdymo principus, o kituose susitelksime į praktika ir konkrečius pavyzdžius. Aštuntame skyriuje kalbėsime apie anarchistinį požiūrį į paauglystę.

Šitoks požiūris į vaikų auginimą remiasi įžvalga, kad „Vaikai nėra niekieno nuosavybė – nei tėvų, nei visuomenės. Jie priklauso tik savo paties laisvei ateityje” (Michailas Bakuninas „The political philosophy of Bakunin”, 327 psl.). Tokiu būdu visa tai, kas atsitinka augant, suformuoja vaiko asmenybę ir visuomenę, kurioje jis gyvena. Žmonėms, besidomintiems laisve, iškyla esminis klausimas: „Ar vaikas turi būti laikomas asmenybe, ar ruošiniu, iš kurio pagal pageidavimus ir svajones galima kažką nulipdyti?” (Emma Goldman „Red Emma Speaks“, 107 psl.). Libertarinis vaikų auklėjimas reiškia, kad vaiko asmenybė gerbiama ir lavinama.

Tai itin skiriasi nuo tipiško kapitalistinio (ir individualistinio anarchizmo) požiūrio į vaiką kaip į tėvų nuosavybę. Jei mes sutinkame, kad vaikai yra tėvų nuosavybė, tada netiesiogiai teigiame, kad vaiko formavimosi metai yra vergovė, o tai sunkiai suderinama tiek su laisva visuomene, tiek su vaiko individualumu bei laisve. Keistoka, tačiau kai kurie anarchistai atmeta tokius teiginius. Jie sako, kad „tėvų teisės turi apsiriboti savo vaikų meile ir autoritarine kontrole, kuri neprieštarauja jų moralei, protiniam išsivystymui ir ateities laisvei” (M. Bakuninas, 327 psl.). Priklausymas kam nors, t.y. vergystė, „sukuria visuomenę, kurios visa ateitis priklauso nuo atitinkamo vaikų auklėjimo ir auginimo, ir kuri turi ne tik teisę, bet ir prievolę juos kontroliuoti” (Ibid., 327 psl.).

Taigi vaikų ugdymas yra visuomeninio ir bendruomeninio proceso dalis, kurio metu vaikai, gerbiami kitų kaip individai, sužino, ką reiškia būti individu. M. Bakunino žodžiais, „tikra laisvė – tai kiekvieno individo savivoka ir jos įgyvendinimas remiantis savigarba ir nuoširdžia pagarba kito laisvei ir savigarbai, o tokia laisvė vaikuose gali atsirasti tik racionaliai lavinant jo protą, charakterį ir valią” (Op. Cit., 327 psl.).

Pradžioje pastebėsime, kad šioje srityje dar reikia nuveikti daug darbų. Todėl į mūsų komentarus reikėtų žiūrėti kaip į paruošiamuosius darbus gilesniems stebėjimams ir tyrimams. Nėra ir negali būti jokios laisvų vaikų ugdymo „taisyklių knygos”, nes taisyklių laikymasis reikštų, kad ignoruojamas kiekvieno vaiko ir jo aplinkos unikalumas, be to, jam reikia ir unikalios tėvų reakcijos. Taigi libertarinio vaikų ugdymo „principai”, apie kuriuos mes kalbėsime, turi būti priimami ne kaip taisyklės, o kaip eksperimentinės hipotezės, kurias tėvai turėtų tikrinti konkrečiomis aplinkybėmis ir darydami asmenines išvadas.

Vaiko ugdymas turėtų remtis švietimo principais. „Reikia laisvai ugdyti ir lavinti įgimtas vaiko savybes ir sugebėjimus. Tik taip galima tikėtis laisvo individo ir, galų gale, laisvos bendruomenės, kur kliūtys ir prievarta žmogaus ugdyme taps neįmanomi” (Goldman, Op. Cit., 115 psl.). Vaiko ugdymui ir lavinimui turi galioti tokie pat principai, jie negali būti atskirti, nes pats gyvenimas yra mokykla, į kurią turi būti žiūrima kaip į „tyrinėjimą ir vystymąsi, o ne kaip į vaiko instinktų ribojimą ir paklusnumo bei disciplinos diegimą” (Martha A. Ackelsberg „Free women of Spain”, 132 psl.).

Laisvo vaiko ugdymui labai svarbus tėvų pavyzdys. Vaikai linkę kopijuoti tėvus, jie daro tai, ką daro, o ne sako jų tėvai. Jei motina ir tėvas meluoja vienas kitam, šaukia, mušasi, greičiausiai ir vaikas elgsis taip pat. Vaiko elgesio manieros neatsiranda iš oro. Jis yra aplink juos esančios aplinkos pasekmė. Vaikai gali būti skatinami tik pavyzdžiu, o ne gąsdinimais ar įsakymais. Laisvo vaiko ugdymui tėvų elgesys gali būti kliūtimi. Todėl tėvai turi suvokti, kad jie turi VEIKTI – jei nori išugdyti laisvus vaikus, jie turi ne tik teisingai kalbėti, bet ir veikti kaip anarchistai.

Liūdnas faktas, kad dauguma šiuolaikinių žmonių prarado gebėjimus užauginti laisvus vaikus, todėl šių gebėjimų atkūrimas bus ilgas, pilnas bandymų ir klaidų. Tai bus pačių tėvų švietimo procesas, kurio metu tikimasi, kad kiekviena sekanti karta mokysis iš prieš tai buvusių kartų klaidų bei pasiekimų, ir tokiu būdu reikalai taisysis. Keičiantis kartoms vis daugiau progresyvių tėvų ugdys vis laisvesnius vaikus, kurie savo ruožtu taps dar progresyvesniais tėvais ir palaipsniui keis masinę psichologiją libertarine kryptymi. Tokie pokyčiai gali įvykti ir labai greit – tai patvirtina įvairių libertariniais principais organizuotų bendruomenių patirtis, ypač Izraelio-Palestinos kibucų, kur visuomenė organizuota libertariniais principais ir vaikai dažnai auginami kolektyviniuose namuose. W. Reichas sako: „Mes supratome, kad negalime peršokti į ateities vaikų pasaulį, galime tikėtis tik iš lėto judėti į priekį ir tikėtis, kad nauji ir sveiki reiškiniai persidengs su senomis struktūromis, palaipsniui jas užslopindami” („Children of the future”, 38-39 psl.).

 

                                       

Laisvo vaiko ugdymu ir lavinimu, kitais sąmoningumo kėlimo metodais ir pasipriešinimu dabar esančiai socialinei tvarkai anarchistai tikisi parengti psichologinį pagrindą socialiniam perėjimui nuo autoritarinių prie libertarinių institucijų bei vertybių sistemų. Ir tikrai, pastebima nuosaiki kultūrinė evoliucija laisvės link. Pavyzdžiui, A. S. Neillas rašo: „Egzistuoja lėta slinktis seksualinės ir kitokios laisvės link. Mano vaikystėje moterys ėjo maudytis su ilgomis kojinėmis ir ilgomis suknelėmis. Dabar moterys atidengia ir kojas, ir kūnus. Su kiekviena karta vaikai tampa vis laisvesni. Šiandien tik keli lunatikai kūdikių nykščius tepa aitriuoju pipiru, kad atpratintų nuo čiulpimo. Šiandien tik keliose šalyse vaikai mušami mokyklose” („Summerhill”, 115 psl.).

Dauguma anarchistų tiki, kad posakis „Savi marškiniai arčiau kūno“ tinka ir anarchistinei revoliucijai. Anarchistams auginant savo vaikus kapitalistinėje visuomenėje ar prisidedant prie kitų vaikų lavinimo, jie gali praktiškai taikyti libertarinius principus net neįvykus revoliucijai. Todėl manome, kad libertarinį vaikų ugdymą reikia aptarti detaliau.

Kokie yra pagrindiniai laisvų vaikų ugdymo principai ir pagrindinės šių principų taikymo kliūtys?

Visų pirma aptarkime kliūtis. W. Reichas nurodo, kad didžiausia kliūtis yra blogas daugumos tėvų, psichologų ir švietėjų pasiruošimas bei ydingos jų charakterio savybės. Remdamasis savo klinikine patirtimi, W. Reichas tvirtino, kad praktiškai kiekvienas suaugęs visuomenės narys turi didesnių ar mažesnių psichologinių problemų, kurios somatiškai pasireiškia kaip standūs raumenų „šarvai”, t.y. chroniška raumenų įtampa ir spazmais įvairiose kūno vietose. Viena pagrindinių tokių „šarvų” funkcijų yra sustabdyti malonius pojūčius, kurie patiriami gyvybinei energijai natūraliai tekant per „nešarvuotą” kūną. W. Reichas tvirtino, kad egzistuoja pagrindinė kūno bioenergija – orgonas, adekvati tam, ką Froidas vadino libido. Tai seksualumo bei emocijų energija, suteikianti gyvybę audiniams ir organams. (Reikia pasakyti, kad dauguma anarchistų nesutinka su W. Reicho orgono idėja, kurio realus egzistavimas nebuvo įrodytas. Tačiau „šarvų” idėja, pagal kurią individai hierarchinėje visuomenėje aplink save sukuria psichologines gynybines sienas, priimtina daugeliui anarchistų. Akivaizdu, kad tokios sienos daro poveikį protinei ir fizinei individo būklei, įtakoja jo gebėjimus gyventi laisvą gyvenimą ir patirti malonumą.)

 

                

Tai reiškia, kad malonios šios bioenergijos srovės, jaučiamos atpalaidavus raumenis, turi erotinį ar libidinį pobūdį. Todėl „nešarvuotas” organizmas (kaip ką tik gimęs kūdikis) automatiškai nuolat jaučia malonumą dėl natūralių bioenergetinių procesų kūno viduje – pvz., net kiekvienąkart įkvėpdamas. Toks buvimas pasaulyje režimas paverčia gyvenimą vertingu, o klausimai apie gyvenimo prasmę ar tikslą tampa beprasmiai, nes tokie klausimai gali kilti tik „šarvuotiems” žmonėms, kurie prarado ryšį su kūno pojūčių bioenergetine esme (ji taip iškraipyta, kad iš malonumų šaltinio pavirto į kančios šaltinį). todėl jų galimybės visavertiškai džiaugtis gyvenimu yra ribotos.

 

                

Auklėtojams ir švietėjams svarbu suprasti, kaip kūdikyje susiformuoja „šarvai”. W. Reichas pastebi, kad vaikai mokomi sustabdyti spontanišką gyvybės energijos tekėjimą savo kūnu, kai pasiduoda galingoms, malonumą neigiančioms moralės dogmoms. Kartu jie mokomi nepaisyti daugelio kūniškų pojūčių. Veikiami Edipo konflikto patriarchalinėje šeimoje, tėvai paprastai riboja gyvybinės vaikų energijos išraiškas ir imasi griežtų drausminių nuobaudų. Todėl visi erotiniai jausmai tampa blogi, gyvuliški ir pan., o jų suvokimas pradeda kelti nerimą, kuris savo ruožtu, kartu su kitomis blogybėmis, sukelia nuolatinę raumenų įtampą kaip gynybą nuo tokių pojūčių ir su tuo susijusio nerimo. Pavyzdžiui, negilus kvėpavimas mažina emocijoms ir jauduliui prieinamą gyvybinės energijos kiekį, o pilvo ir dubens raumenų įtempimas sumažina seksualinius pojūčius. Kai ši įtampa tampa chroniška, ji pradedama slėpti ir sluoksnis po sluoksnio kaupiasi organizme. Dėl to žmogus netrukus pradeda jausti vidinę tuštumą, savo „mirtingumą” ir, nieko nuostabaus, – praranda gyvenimo džiaugsmą.

 

                

O tie, kuriems nepavyksta susikurti šių jausmus bei pojūčius slopinančių fizinių ir psichologinių „šarvų”, dažnai išmoksta juos tiesiog iškraipyti, todėl tokius vaikus nuolat užplūsta nemalonūs pojūčiai ir jausmai.

Raumenų „šarvų” poveikis aiškiausiai pasireiškia nugaros skausmais ir įvairiomis kvėpavimo problemomis. W. Reichas ištyrė, kad „normalus” mūsų visuomenės vyras ar moteris negali net giliai (naudodamas pilvą ir krūtinę) ir natūraliai įkvėpti – dauguma žmonių varžo savo kvėpavimą nesąmoningai įtempdami įvairius raumenis. Kadangi natūrali reakcija į bet kokį kvėpavimo varžymą yra nerimas, žmonės, augantys represinėje kultūroje, yra pažymėti nuolatinio nerimo jausmo. Ginantis nuo tokio nerimo, susiformuoja kiti raumenų „šarvų” sluoksniai, kurie dar labiau suvaržo kvėpavimą, ir taip toliau. Kitaip tariant, Maxas Stirneris buvo teisus tiesiogine prasme sakydamas, kad mūsų autoritarinėje visuomenėje, kurioje vyrauja gyvenimą neigianti aplinka, besiremianti bausmėmis, gąsdinimais ir baimėmis, žmogus net negali laisvai įkvėpti.

Žinoma, seksualinė vaikų gyvenimo energijos išraiška nėra vienintelis tėvų slopinamas reiškinys. Slopinama, pavyzdžiui, natūrali vaikų vokalinė raiška (riksmai, spiegimas, verksmas ir pan.) ir natūralus kūno judrumas. Reichas pastebi: „Maži vaikai pereina energingą raumenų, padedančių išgauti balsą, lavinimo fazę. Kūdikių patiriamas džiaugsmas išgaunant garsius garsus (verksmo ir riksmo garsus, įvairių garsų moduliavimą) daugelio tėvų laikomas patologine agresija. Todėl vaikams liepiama netriukšmauti, laikytis „ramiai” ir pan. Balso aparato raumenų veikla ribojama ir nuolatos patiria įtampą, o vaikas tampa ramus, „gerai išauklėtas” ir užsisklendęs. Tokio poveikio pasekmės netrukus pasireiškia valgymo sutrikimais, bendra apatija, veido blyškumu ir pan. Dėl tos pačios priežasties pasireiškia kalbos sutrikimai ir kalbos vystymosi sulėtėjimas. Suaugusiems žmonėms dėl to atsiranda gerklės spazmai ar automatiniai raumenų trūkčiojimai, kurie palydimi atitinkamų agresyviais impulsų, keliaujančių į galvą ir kaklą” (Op. Cit., 128 psl.).

W. Reichas padaro išvadą: „Klinikinė patirtis rodo, kad mažiems vaikams reikia leisti išsirėkti, kai riksmai kelia malonius pojūčius. Kai kuriems tėvams tai gali atrodyti nepriimtina, bet lavinimo klausimai turi būti spręndžiami vadovaujantis vaiko, o ne suaugusių interesais” (Ibid.).

Raumenų „šarvai” ne tik marina gyvybinius kūno srautus, bet ir sukelia nerimą dėl sieloje kylančių antisocialių, žiaurių ir iškreiptų impulsų, kuriuos W. Reichas vadina antriniais. Prie jų priskiriami, pvz., naikinimo, sadizmo, godumo, galios troškimo, grubumo impulsai, prievartos poreikis ir pan. Šie antriniai impulsai natūraliai atsiranda iš pirminių impulsų (sekso, fizinio aktyvumo, balso raiškos) ir su jais susijusių malonių pojūčių slopinimo. Antriniai impulsai išsivysto susiformavus raumenų „šarvams”, kai asmuo praranda ryšį su savo bioenergetine esme ir visais kitais emociniais poreikiais. Vienintelės emocijos, gebančios prasimušti pro storą ir kietą raumenų „šarvų” sieną, yra iškrypusios, šiurkščios ir mechaninės. Todėl „šarvuotam” žmogui bandant išreikšti savo meilę, jo emocijos sutrupinamos į „šarvų” sieną ir pasireiškia iškreipta forma – pvz., impulsu sukelti mylimam žmogui skausmą (sadizmas). Kitaip tariant, tokiam žmogui siekiant kontroliuoti antrinius impulsus, reikalinga griežta moralė (t.y. elgesys pagal iš anksto nustatytas taisykles), kuri, savu ruožtu, irgi kuria antrinius impulsus. Tokiu būdu autoritarinis auklėjimas pats save pateisina.

„Psichoanalitikai nesugebėjo atskirti natūralių pirminių ir iškreiptų antrinių žmogaus impulsų. Jie ir toliau naikina kūdikio prigimtį, stengdamiesi išguiti „mažą grubų gyvuliuką”. Jie visiškai nepastebi to fakto, kad natūralios prigimties slopinimas kuria antrinius – iškreiptus ir grubius – impulsus, vadinamus žmogaus prigimtimi. Šie dirbtiniai kultūriniai dariniai savu ruožtu sąlygoja griežtą moralę ir grubių įstatymų reikalingumą” (Ibid., 17-18 psl.).

Tačiau moralizmas niekada neįsigilina į antrinių impulsų esmę ir dažniausiai tik didina įtampą dėl nusikaltimo ir kaltės jausmo. Tikrasis sprendimas būtų leisti vaikams patiems susikurti tai, ką W. Reichas vadina natūralia savireguliacija. Tokia savireguliacija gali būti sukurta tik sukeliant gaivališką natūralių gyvenimo impulsų raišką ir apsaugant vaikus nuo bausmių, prievartos, gąsdinimo, moralizavimo, įtikinėjimų, nemeilės apraiškų ir pan. Sisteminis empatinių vaiko savybių vystymas yra geriausia socializavimosi ir žalingos kitiems veiklos ribojimo priemonė.” (Op. Cit., 103 psl.).

Pagal A. S. Neillo, nuo pat gimimo laisvi vaikai, kuriems nereikėjo taikytis prie tėvų norų, savaime išmoksta būti švarūs ir išlavina tokias socialines savybes, kaip mandagumas, sveikas protas, domėjimasis mokymusi, pagarba kitiems ir pan. Jei vaikui tokias savybes imama „ugdyti“ per prievartą ir pradedama auklėti autoritariniais metodais, jis užsiaugina „šarvus” ir tampa, kaip teigia W. Reichas, biopatu, t.y. praranda ryšį su savo gyvybiška esme ir nebegali išsiugdyti savireguliacijos. Tada darosi vis sunkiau ir sunkiau formuoti naujo visuomenės nario gyvenimo stilių. O kai išsivysto antriniai impulsai, tėvų autoritarizmas tampa būtinybe.

W. Reichas sako: „Šis glaudus tarpusavio ryšys tarp biopatiško elgesio ir autoritarinių kontrpriemonių, atrodo, yra automatiškas. Savireguliacija neturi įtakos emocijoms, kurios kyla ne tiesiogiai iš gyvybiškos esmės, bet praeina pro storą ir kietą sieną. Dar daugiau, susidaro įspūdis, kad antriniai impulsai nesuderinami su savireguliacinėmis egzistavimo sąlygomis. Antrinių impulsų veikiami vaikai prašyte prašosi griežtos disciplinos iš švietėjų ar tėvų. Viskas atrodo taip, lyg vaikas su vyraujančia antrinių impulsų struktūra be disciplinuojančios tvarkos net negalėtų gyventi. Sveiko vaiko savireguliacija gali būti lyginama su gamtoje vykstančiais savireguliacijos procesais. Tokiu atveju vaikas, neturėdamas laisvės rinktis ir judėti, net neišgyventų. Jis negalėtų priimti disciplinos lygiai taip pat, kaip „šarvuotas” vaikas negali priimti laisvės.”

Šis daugelyje žmonių automatiškai susiformuojantis laisvės netoleravimas ir iš jo kylanti „šarvų” atsiradimo problema anarchistams yra pati svarbiausia. W. Reichas apibendrina, kad tėvams neslopinant natūralumo, antriniai impulsai neišsivysto, todėl atkrenta juos slopinančio autoritarizmo būtinybė. „Tai, ką jūs taip beviltiškai ir tuščiai bandote pasiekti naudodami prievartą ir įtikinėjimus, jau yra ką tik gimusiame ir pasiruošusiame gyventi kūdikyje. Leiskite jam vystytis pagal gamtos dėsnius ir atitinkamai pakeiskite institucijas” (Ibid., 47 psl.).

Savo knygoje „Fear of life” Alexanderis Lowenas pastebi, kad dėl neišspręsto vidinio Edipo konflikto tėvai ypač stengiasi slopinti savo vaikų gyvybinę energiją, pasireiškiančią per seksualumą. Todėl, norėdami išauginti psichologiškai sveiką vaiką, tėvai turi pažinti save ir suprasti, kaip šeimos santykiuose atsiranda Edipo konfliktas, pavyduliavimo sukelta konkurencija ir, kiek įmanoma, išsivaduoti iš neurotinių „šarvų” formų. Sunkumai, su kuriais susiduria norintys pažinti ir save pertvarkyti tėvai, savaime aišku, yra dar viena kliūtis ugdant save reguliuojančius vaikus.

 

                 

Tačiau didžiausia kliūtis atsiranda, kai „šarvai” ir kiti iškraipantys mechanizmai sukuriami ypač anksti, beveik nuo gimimo. W. Reichas pabrėžia, kad atsiradus pirmiems „šarvų” požymiams, pradeda nykti kūdikio savireguliacijos galios. „Šarvams” plečiantis, jos nuolat silpnėja ir, jei vaikas nori išgyventi esamoje aplinkoje, jo savireguliacijos galios turi būti pakeistos prievartiniais moraliniais principais”. (Ibid., 44-45 psl.). Taigi tėvams siekiant nuo pat pradžių apsaugoti savo vaikus nuo „šarvų“ susiformavimo, labai svarbu įsigilinti į „šarvų” bei kitokių slopinimo mechanizmų formas. Kai kurie praktiniai pavyzdžiai bus aptarti kitame skyriuje.

Galiausiai W. Reichas įspėja apie įvairių ugdymo idėjų naudojimo pavojų. „Vaikų ugdymas negali būti mišinys iš šiek tiek savireguliacijos su trupučiu moralinių reikalavimų. Arba mes tikime vaiko prigimtimi, iš esmės padoria ir savireguliuojančia, arba ne. Jei netikime, tėra vienas kelias – treniravimo ir prievartos kelias. Labai svarbu suvokti faktą, kad šie du ugdymo būdai visiškai nesuderinami.” (Ibid., 46 psl.)

Visas tekstas anglų kalba: www.infoshop.org