Jei mūsų gyvenimas ir pasaulis yra okupuota teritorija, o visuose visuomenės lygiuose klesti kova ir konkurencija (nes kai jie įsigali, kiti santykiai nyksta), tada viskas priklauso nuo to, ar mes sugebame surasti būdus, kaip atkurti savo kūrybiškumą, produktyvumą, ir taip suardyti bei pakeisti esamą padėtį. Revoliucija niekada nebus perkama už pinigus. Žinoma, kad mes nesiruošiame „užsidirbti” iš savo darbo ar kapitalo vadinamoje „laisvoje rinkoje“. Iš pradžių turime kurti trumpalaikes (nes niekas neturėtų būti ilgalaikis netvariame pasaulyje) situacijas ir aplinkybes, kuriomis pasinaudoję, trumpam užvaldytume mums nepriklausančius resursus.

Galime pasimokyti iš tų, kurie jau taiko tokius metodus, – bankų plėšikų, sukčiaujančių studentų, moksleivių, kurie pavasarį juoko dėlei praneša apie mokykloje padėtą bombą, darbininkų, kurie nusukinėja darbo laiką ar savo reikmėms naudoja įmonės resursus, kontoros medžiagų grobstytojų, priemiesčių svetimoteriautojų, maistą kniaukiančių virėjų. Su šia vertinga kontrabanda mes, kontrabanditai, galime iš naujo atrasti liaudies meną (folkmeną), kurį galime naudoti kurdami naujas, išlaisvintas erdves ir gelbėdami savo bičiulius bei šiaip žmones iš viso šito nakties košmaro.

Folkmenas (piešiniai ant sienų, markeriai, graffiti, trafaretai, lipdukai, plakatai, miltų klijai, plytos, benzinas ir polistirolis). Folkmenas remiasi kiekvieno individo galimybių (ir „teisių”) keisti savo gyvenamą aplinką atkūrimu. Supratimu, kad pasaulio išvaizda yra kolektyvinis projektas, todėl toks pat kolektyvinis turėtų būti ir jos kūrimas.

Folkloras (pavogtos fotokopijos, brošiūros, zinai, telefoninis ryšys, diskusijų grupės, žodinė tradicija, nepriklausomi žiniasklaidos tinklai). Reikia apgauti masinę žiniasklaidą atkuriant tiesioginius, decentralizuotus ir nehierarchinius ryšius. Atmesti oficialią istoriją (visą Istoriją) objektyvumo prasme, atiduoti pirmenybę mitui, legendai ir istorijų pasakojimui.

Folkmuzika (DIY pankrokas, hiphopas ir techno muzika, piratinis radijas, būgnų ratai, šūksniai ir dainos demonstracijose). Reikia stengtis demistifikuoti muzikanto vaidmenį ir įdiegti supratimą, kad kiekvienas gali kurti įpatingą aplinką, kiekvienas gali nukreipti šalia esančių emocijas į drąsą ar baimę, meilę ar sentimentalumą, įniršį ar neviltį. Vėliau suvokti, kad tą reikia daryti bendradarbiaujant, kitaip rezultatas bus bauginantis ir atstumiantis jovalas. Taip muzikos kūryba taps puikiu žmogiškų santykių pavyzdžiu.

Folkmokslas (skvotavimas, rausimasis šiukšlynuose, sodininkystė, išradimai, „pasidaryk pats“ statyba, santechnika, puošyba, spausdinimas ir remontas). Turi ateiti galas specializacijai, galas ekspertizei, kaip nuosavybei nepritekliaus ekonomikoje. Reikia atmesti elito šventikų kastos diegiamą technologijų dieviškumą ir linijinį „progresą”, kaip vienintelį ir neabejotiną žmogaus istorijos principą. Suvokti, kad kiekvienas gali daryti ką panorėjęs, kad žymiai vertingesnis yra paties vykdomas progresas, o ne pasyvus tau nepavaldaus „progreso” priėmimas ar net rėmimas.

Folkmeilė („Maistas ne bombos“, vietinės ir tarptautinės bendruomenės, komunalinis gyvenimas, bendruomeninės erdvės, atviri santykiai, mylinti draugystė, bendraminčių grupės). Reikia siekti, kad greta mainų sistemos atsirastų savitarpio pagalba ir emocinė parama ne dėl sandorio, o tam, kad galėtume sukurti individualumą ir bendradarbiavimą puoselėjančias bendruomenes.

Folkkaras (demonstracijos, skvotavimas, „Kritinė masė“, „Atsikovok gatves“, „Juodasis blokas“, laukiniai streikai, tarybų posėdžiai, topless federacijos). Kolektyvinės pastangos ginant asmeninę laisvę ir autonomiją, kurios nekelia pavojaus šalia esantiems. Lyderių ir įsakymų (net ir karo, kuris vyksta šiandien) atsisakymas, radikalios demokratijos, decentralizuotos ar bendru sutarimu besiremiančios pasipriešinimo strategijos.