Iškart turiu pasiaiškinti: nesu koks Noamo Chomskio nekentėjas ir neraginu jo išmesti ne į istorijos nei į Kariotiškių sąvartyną. Antras dalykas – tai, jog Chomskis ir Marxas čia simbolinės figūros, metaforos, kuriomis man labai paranku perteikti jų perskaitymo Lietuvoje būdus, apskritai Lietuvoje esantį santykį su kairiosiomis idėjomis, bei atskirti tas kairiąsias nuostatas, kurių iškilimą stebiu lietuviškoje neokairėje ir kurias laikau ne perdaug vertingomis mūsų kasdienybei.

       Kodėl Chomskis? Na, Chomskio knygelės pasirodymas lietuviškai gal ir netapo ypatingiausios svarbos kultūriniu-politiniu reiškiniu, apie kurį būtų diskutuojama bent tiek, kiek apie filmą „Boratas“. Tačiau ryškiai pastebiu, kad taip vadinamose padoriose akademinėse draugijose, kuriose kartais atsiduriu, pastaruoju metu Chomskio vardo paminėjimų skaičius ūgtelėjo.

       Pradėsiu nuo entuziastingos jauno autoriaus citatos, Arnoldas Rogoznyjus „Lietuvos Ryte“ 2006.05.11 rašė: „Žmonės į Internetą išsikraustė jau prieš kelerius metus. O dabar jau ir visas verslas baigia kraustytis. Nuo šiol Internetas jau yra natūralus dalykas kiekvienam. (paryškinta mano K.K.) Kaip elektra, kaip šiltas vanduo (...). Nes ateitis yra jau šiandien...“

       Chomskio raštus entuziastingai skaitanti kairė tarsi ragina pritaikyti tą patį modelį: mes jau šiandien, šią minutę esame pati tikriausia pačių tikriausių vartotojų visuomenė, mus visus tampo spazmai nenusipirkus drabužių iš naujos kolekcijos ar mobilaus telefono, ar bet ko kito. Maža to, mes jau esame pati tikriausia globalios visuomenės dalis, todėl svarbiausi dalykai, dėl ko turėtų susirūpinti tie, kas nori būti kairiaisiais yra Irako karas, Guantanamo įlankos kalėjimas, Venesuelos prezidento Chavezo kova su JAV hegemonija Lotynų Amerikoje ir pan.

       Bet problema yra daugiapusiškesnė: tai kas tinka Vilniaus paaugliams ar jauniems intelektualams, ne visuomet tinka Baisogalos paaugliams ir visiškai netinka Pabaisko pensininkams, ypač pastariesiems. Kairieji pasigavo rinkos mąstymą, protinantį, jog reikia atsižvelgti į jaunimą, nes jie ateitis, šitie kvailoki diedukai nepajėgūs jau jokioms revoliucijoms, seno šuns naujų gudrybių neišmokysi. Todėl, jaunime, tu mūsų viltis, skaityk, klausyk ir permanyk, kas yra pagrindinis priešas, tai korporacinis kapitalizmas ir nedorėlės antidemokratiškosios Jungtinės Valstijos.

       Tačiau didžiumai Lietuvos piliečių, nepriklausomai nuo amžiaus, absoliučiai neįdomus karas Irake, o dar labiau jiems neįdomus yra venesuelbaši (visų venesueliečių tėvo) įgaliojimus gavęs Chavezas. O Chomskio raštų prisiskaičiusiųjų esame raginami būtent šiuos dalykus laikyti pagrindinėmis nūdienos problemomis ar džiaugsmais.

       Krypdamas link Marxo, klausiu nuvalkiotos tezės motyvais, kokiu būdu galima keisti pasaulį, užuot aiškinus jį?

       Galima surengti antikarinę manifestaciją Irako klausimais, arba Chavezui paremti. Galima nuvažiuoti į Iraką ar Afganistaną ir pakartoti Matrosovo žygdarbį (A. Matrosovas buvo tarybinis kareivis, viename iš Antrojo pasaulinio karo mūšių savo krūtine uždengęs Vermachto kulkosvaidį) – būtų tikrai nuoseklus antikarinis veiksmas. Tiesa, yra Tomas Aleinikovas dalyvavęs antiglobalistinėse manifestacijose Genujoje ir ten sulaikytas policijos – nuoseklus žmogus, ėjo iki galo. Bet ar dėl to Lietuvoje (o ir pasaulyje), banaliai tariant, sumažėjo neteisybės ir priespaudos?

       Marxo skaitymas yra gerokai dėkingesnis. Stengdamiesi atsiriboti nuo tarybinės jo skaitymo tradicijos galime judėti ta kryptim, kuria Lietuvoje dar nebuvo judėta. Blyškiais lietuviško kapitalizmo blyksniais Marxas nebuvo skaitomas, o kai jis buvo skaitomas kapitalizmu net nekvepėjo.

       Štai G. Lukacsas kairiąją poziciją siūlo suprasti ne kaip rinkinį „apreikštųjų tiesų“, bet kaip metodą: tai tiesiog toks požiūris į pasaulį, kuriuo remiantis matome, kaip viena grupė žmonių taiko išspausti devynis prakaitus ir naudą sau iš kitos grupės žmonių. Ar Lietuvoje tikrai tai yra JAV ir transnacionalinės korporacijos?

       Žvilgtelkime į Lietuvą per tokią Marxo raštų skaitymo prizmę. Lietuvoje pastaruoju metu skurdo nemažėja. Esama nemenko kiekio individų, kurie nelabai turi ką prarasti išskyrus savo grandines. Gi užsižaidę teorinėmis sąvokomis, neokairieji pamiršta, kad paprasti žmonės iš kairės tikisi elementaraus socialinio rūpesčio, tam tikrų kairiosiomis laikomų vertybių aktyvaus išpažinimo ir vadovavimosi jomis, pasiūlymų, ką su turimomis grandinėmis daryti, o jų nesulaukę elgiasi įdomiai.

       Gauname kvailoką paradoksą. Lietuvos piliečiams lyg ir reikia kairiųjų vertybių ir jas išpažįstančių asmenų, kairiosiomis vertybėmis užsiiminėjantiems asmenims nereikia Lietuvos piliečių. Kairė rūpinasi ir gina nepilnametę meškutę (kas anaiptol nėra blogai), bet nelabai ką nori girdėti apie mėsininkę Budrevičienę. Kairė sako gelbėkime Lietuvą, su kabutėmis ar be jų, bet nelabai ką gali pasakyti savivaldos rinkimų klausimu. Kairė sako: mūsų visuomenėje klesti vartojimas ir šimtas kitų ydų, tačiau dažniausiai ta diagnozė yra išskaityta iš knygų ir pasidairius pro langą anaiptol nėra akivaizdi. O tuomet jau arti ir hėgelinis problemų sprendimo būdas: kai sakoma, ponai, jūsų teorijos neatitinka faktų, atsakymas būna stulbinančiai paprastas: tuo blogiau faktams.

       Todėl lietuviškos kairės ar neokairės, jei ji nori būti svarbi dar kam nors be jos pačios, laukia rimtas iššūkis. Reikia permąstyti socialinę tikrovę, tokią, kokia ji yra. Tam, manyčiau pagelbėti gali Marxas, žvelgiant į jo raštus kaip į gaires, nurodančios į ką reikėtų atsižvelgti siekiant nustatyti esamo Lietuvoje kapitalizmo būklę: tai susvetimėjimas, ideologijos poveikis, prekės fetišizavimo ir pakeistinės sąmonės laipsnis, ekonominės prievartos pobūdis, galiausiai pačios žmogaus esmės klausimai.

       Aš nesu prieš neokairę, tik manau, kad Think globally act localy reiškia ne tai, jog privalau nueiti patriukšmauti prie vietinės amerikiečių ambasados, o kad spręsti turiu savo aplinkos problemas.

       2007 m.