Vasiliauskaitė Nida „Apie zoofiliją, heteronormatyvumo pagrindą”
teorija

       (Seminaro „Tradicinė lyčių sistema: nuo prisitaikymo iki sabotažo“ pranešimas, perskaitytas alternatyvaus moterų festivalio SABOTAŽAS metu)

       Nors ir turiu pateisinti pavadinimą, pradėsiu ne nuo heteronormatyvumo, ir net ne nuo zoofilijos, o nuo labai bendro klausimo: kokia turėtų būti efektyvi sabotažo strategija? Tarkime, ar vakarykščiai Ladyfest'o filmai “Skalvijoje“ – sabotažas? Kaip į juos reaguotų tipiškai (t.y. patriarchališkai) mąstantis žiūrovas? Ar istorijos apie moteris, kurios imasi “vyriškų darbų“, tik todėl, kad daugiau nėra kam juos atlikti, arba todėl, kad trokšta dar geriau rūpintis savo vyru ir vaikais, nors kiek sutrikdytų darnų tokio žiūrovo sąmonės sraigtelių sukimąsi?

       Manau, kad ne. Priešingai, tik suteptų tuos sraigtelius, dar kartą paliudydamos seną “tiesą“, kad moterų nesugebėjimas būti autonomišku subjektu tebėra “savaime suprantamas“ visame pasaulyje. Gal vienas kitas mūsų hipotetinis žiūrovas ir pagalvos, kad feminizmas nėra jau toks baisus ir absoliučiai nepriimtinas dalykas, bet tik todėl, kad nepajus jokios grėsmės savąjam status quo: tų filmų “feminizmas“ negriauna patriarchalinio supratimo, kas yra “vyras“, o kas – “tik moteris“; priešingai, šiuo supratimu jis ir remiasi (logika tokia: “Duokite moterims daugiau teisių ir laisvių – taip jos labiau padės vyrams, papildys šeimos biudžetą ir geriau auklės vaikus, taigi geriau atliks tradicines 'moters' pareigas“). Jau vien filmų ciklo pavadinimas Why Women Count? (tiesa, lietuviškai išverstas ne taip drastiškai) glosto tradicionalisto ausį: supraskime, moterys nėra visiškas nulis, jos IRGI šį tą reiškia, o, pagaliau, juk ir negražu šitaip skriausti (pvz., apipilti sieros rūgštimi) gyvą padarą – nuo to tik blogiau vyrams ir vaikams (tai jie WHAT REALY COUNT).

       Bet koks klausimas – tai mėginimas primesti kontekstą, įsprausti pašnekovą į rėmus, uždaryti jį į narvelį kaip tokio klausimo adresatą, paversti jį TUO, kas gali būti ŠITAIP klausinėjamas ir turi atsakinėti į TOKIUS klausimus. Atsakymas į klausimą – kad ir koks jis būtų, teigiamas ar neigimas, – tuo pačiu yra sutikimas su klausimo kėlimo būdu, pripažinimas, kad taip klausti GALIMA, kad galima ir reikia į tokį – visiškai teisėtą – klausimą ATSAKYTI. Sabotažu čia būtų neįprastas atsakymas, pažeidžiantis ar sulaužantis pačią klausimo logiką. Užuot klausinėjus Why Women Count? ir ieškojus “svarių“ argumentų (because…1…, 2…, 3…), reikėtų dekonstruoti tokius klausimus keliantį mąstymą, atmesti jį kaip kuriozišką nesusipratimą.

       Iliustracija. Užvakar pusiau oficialiame vakarėlyje prie manęs priėjo žinomas “Atgimimo“ žurnalistas, truputį perdaug išgėręs:

       – Turiu jums klausimą.

       – Prašau, klauskite.

       – Bet aš turiu KLAUSIMĄ (pakartojo reikšminga intonacija).

       – Gerai, – sakau, – turėkite.

       – Tuoj. Prisėskime, – žurnalistas giliai įkvėpė ir prisimerkė. – Ar jums patinka vyrai?

       Aš irgi įkvėpiau: na, ir…? Kas vyksta? Ko iš manęs tikimasi? Atsakymo “Taip“ arba “Ne“? Ir ko čia iš tiesų klausiama? Ką konkrečiai tas žurnalistas nori sužinoti: mano orientaciją, skonį, gyvenimo būdą? Ne, ne tik. Čia, regis, vyksta įdomesni dalykai… Klausimas spraudžia į kampą. Kamantinėjamas subjektas maloniai prašomas rinktis vieną variantą iš (tariamai) jam siūlomų dviejų: 1) “Taip, patinka“ (potekstė: “Aš – normalus/i“ ir “Tegyvuoja normalumas, kuriuo – kaip ir jūs – tikiu visa širdimi!“); 2) “Ne, nepatinka“ (signalas žurnalistui: “Taip taip, kaip ir visos lesbietės, aš nekenčiu vyrų. Jūs teisus: queer tapatybes generuoja nuoskaudos ir neapykanta. Visi nepikti, nenuskriausti – taigi, normalūs – žmonės yra hetero“. Ir vėl “Tegyvuoja normalumas!“). Pasirinkimo iš esmės nėra: klausimo logika iš karto tave meta į nekvestionuojamą “normalumo“ prezumpcijos pasaulį, kuriame turi tik dvi galimybes – tapatintis su “normalumu“ (ir taip jį patvirtinti) arba nesitapatinti ir pasmerkti save “nenormalumui“, vis tiek nepadarant jokios žalos “normaliųjų“ tikėjimui “normalumu“. O atmesti reikėtų pačią “normalumo/nenormalumo“ logiką. Parodyti jos absurdą. Todėl, vietoje atsakymo, paklausiau: “O jums? (patinka vyrai?)“. Nekorektiškasis mano pašnekovas pasimetė ir ėmė gintis: “Kaip tai?? Ką norite tuo pasakyti??“. – Manau, tą patį J. Taip ir išsiskyrėme.      

       Kiekviena tvarka, kiekviena hierarchinė struktūra išlieka neginčijama, sakrali, natūrali ir stabili tol, kol galioja draudimas iš jos juoktis (vergai nedrįsta juoktis ponui į akis, jie neironiški; jei drįstų – vergo/pono santykis subyrėtų akimirksniu, tapatybės pakryptų ir galios balansą prireiktų kurti iš naujo; juokas iš tvarkos ir yra pats fundamentaliausias galios struktūrų griovimo aktas; tai laisvė). Todėl sabotažą aš suprantu kaip visiškai kitokią strategiją nei vakarykščiuose filmuose – ironišką, sarkastišką, agresyvią (o ne nuolankią), imančią (o ne prašančią). Tikras sabotažinis veiksmas turėtų išjuokti, suardyti, apversti patriarchalinę logiką, priversti ją neigti save, sugrūsti zoofilišką (taip, būtent zoofilišką – čia ne klaida) mąstymą atgal į jį sukūrusias galvas. Parengti teroristinį žodyno perrašymo planą ir uzurpuoti galios poziciją: laisvai ir atvirai, be teisinimosi ir be atsiprašinėjimo. Bangladeše, be abejo, jis nepavyktų. Bet mes – mes JAU GALIME. Todėl siūlau sau (ir, tikiuosi, jums) pasilinksminti kabinėjantis prie klasikos ir jos “tradicinių vertybių“ – prie heteronormatyvumo.

       Sąvoka „heteronormatyvumas“ (įvesta Queer studies teoretiko Michaelio Warnerio 1991 metais) žymi diskursus, ideologijas, idėjas, praktikas, socialines normas ir kultūrines reprezentacijas, kurie padeda išlaikyti heteroseksualumą ir heteroseksualią kultūrą privilegijuota, normalizuota ir, svarbiausia, natūralizuota. Heteronormatyvumo pagrindas – idėja, kad „heteroseksualumas“ (plačiąja prasme) yra natūralus, normalus ir geresnis už bet kokį kitą santykių būdą. O ją (idėją), savo ruožtu, grindžia tariamas truizmas “priešingybės traukia“ (prieš porą šimtmečių pakeitęs antikinę savaime suprantamybę “panašus patinka panašiam“ – kuri iki tol buvo nė kiek ne mažiau savaime suprantama, o „priešingybės“ tik stūmė, bet ne traukė). Dar tiksliau, „priešingybių“ seksualiniame lygmenyje apskritai nebuvo (sąvoka „priešinga lytis“ – vėlyvas modernybės išradimas; pasak istoriko Thomo Laqueur, iki 17 – 18 aa sensu stricto tebuvo viena lytis, nes „vyras“ ir „moteris“ laikyti to paties žmogaus tipo variacijomis, o ne kažkuo iš esmės skirtingu, atvirkščiu ar priešingu).

       Variacijos, be abejo, nebuvo lygiavertės – „vyras“ nuo „moters“ skyrėsi tobulumo laipsniu (Aristoteliui moteris – netobulas vyras). Kadangi „žmogus“ pirmiausia reiškė „vyrą“ (tai iki šiol patvirtina daugelio kalbų gramatika), moters statusas suvoktas kaip tam tikru mastu subžmogiškas, nevisai žmogiškas, o gal net – priklausomai nuo konkrečių mąstytojų, jų tikslų ir aplinkybių – visai nežmogiškas. Moteris – kažkas pakeliui į žmogų, gal ir ne gyvūnas (nors... ne vienam klasikui šis klausimas kėlė rimtų abejonių), bet dar ir ne žmogus. Bent jau netobulas žmogus. Riba tarp vyro ir moters istoriškai labai artima ribai tarp žmogaus ir gyvūno. Klasikinei aristoteliškai tradicijai žmogus – racionalus gyvūnas (animal rationale, gyvūnas, turintis išskirtinę savybę – gebėjimą būti racionaliu, mąstyti), o moters racionalumas – mažų mažiausiai įtartinas, vadinasi... Jeigu tavęs tame pasaulyje nepripažįsta racionaliu subjektu, tai reiškia tik viena – tau nepripažįsta žmogaus statuso (tokia ir šiandien dar girdimų samprotavimų apie „moterišką logiką“ kilmė, kuriuos tipiška lietuvė laiko beveik komplimentu, o tipiškas lietuvis nesivaržo gana draugiškai dalinti).

       Heteronormatyvumo tada dar nebuvo: moteriai derėjo mylėti vyrą ir jo klausyti todėl, kad jis tobulas (o kiekviena būtis, kalbant Aristotelio žargonu, „iš prigimties“ siekia gėrio), tačiau tobulam (vyrui) mylėti netobulą (moterį) anaiptol nebuvo filosofiškai ir krikščioniškai neproblemiška (greičiau, tai atleistina ir, reprodukciniais sumetimais, pateisintina, bet garbės nedaranti silpnybė, kurios, jei tik įmanoma, derėtų vengti). Vėliau, išradus „priešingybes“ ir jų „natūralią trauką“ – kitaip tariant, išradus heteronormatyvumą – kategorijon “vyras“ dar aiškiau pateko tai, kas specifiškai žmogiška (racionalumas, protas, logika, kultūra), o moteriai liko visa kita (emocijos, kūnas, instinktai, gamta). Jie tapo vienas kito inversijomis, o inversyvumas imtas suvokti kaip seksualinio geismo ir meilės causa efficiens, veikiančioji priežastis. „Priešingybės“ esą tiesiog mechaniškai traukia viena kitą: jų priešingumas ir yra trauka. Tad heteronormatyvumas negalimas be seksizmo (galimas seksizmas be heteronormatyvumo ir kitos jo pusės, homofobijos, bet homofobija ir heteronormatyvumas be seksizmo – ne; sunaikint homofobiją – dar nereiškia sunaikint seksizmą, bet sunaikinus seksizmą homofobijos neliktų).

       Dabar pats laikas paklausti, o kuo čia dėta zoofilija? Tikrai, ar atsitiktinumas tai, kad kasdienės sąmonės lygmenyje zoofilija – pirmas heteronormatyvistų-seksistų argumentas, pirma asociacija, kuri ateina jiems į galvą susidūrus su gėjais (visi žinome tą nuginkluojančią logiką: „Jei šiandien leiskime ramiai gyventi homoseksualams, tai kas mūsų laukia rytoj? Tuoj savo teises pareikš zoofilai, nekrofilai, etc. O tada – galas civilizacijai!“). Galima pamanyti, kad čia tiesiog įpykęs žmogus vardija visus jam žinomus „iškrypimus“, jų „baisėjimo“ tvarka, ir nesureikšminti šių samprotavimų. Tačiau atrodo, kad homoseksualumo ir zoofilijos ryšys jo sąmonėje yra kur kas labiau tiesioginis: patys homoseksualūs santykiai kasdieniuose pašnekiuose neretai kažkokiu nesuvokiamu pagrindu prilyginami zoofilijai (supraskime: subjektą „žmogumi“ daro tik trauka „priešingai“ lyčiai; visi, kas tos „natūralios“ traukos nejaučia – nežmonės). Sakau „nesuvokiamu“, nes – atsižvelgiant į ką tik minėtą istorinį „priešingybių“ ir jų traukos „natūralumo“ supratimą – kur kas įdomiau būtų susirūpinti heteronormatyvios seksistinės galvosenos ištakomis ir paklausti, ar ji – tiesiog tam tikro mąstymo produktas (t.y. ar heteronormatyvumą ir seksizmą generuoja tam tikra logika, grįsta metafizinėm ir religinėm prielaidom), ar gal, verčiau, reikėtų kalbėti apie specifinį geismą? Ar į neracionalią, gamtinę, subžmogišką būtybę, esančią anapus logikos, kultūros ir politikos (tai yra į moterį, kaip ją suvokia patriarchalinė heteronormatyvi sąmonė) nukreiptas geismas negalėtų ir neturėtų teisėtai vadintis zoofiliniu? Ar zoofilija nėra tikrasis vardas tos erotikos rūšies, kurios būtina sąlyga – partnerio nežmogiškumas? Juk heteroseksistinis santykis yra ne kas kita, kaip patriarchalinių gender tapatybių pasitvirtinimas statant moterį „į vietą“ (kuri visada žemiau ją statančio žmogaus). Ar zoofilija nėra slaptas tos sąmonės variklis? Tada agresyvi reakcija į kitokius (į homoseksualus) tikriausiai būtų psichologinė projekcija?

       Pamėgdžiojant išjuokti heteronormatyvaus diskuso retoriką, nukreipti jo baimes prieš jį patį – gal taip išeitų visai nebloga sabotažinė akcija? Kodėl mums nesužaidus jų žaidimo savaip? Perkelkime jų logiką ir žodyną į savo kontekstą, pasiūlykime jiems veidrodį, kuriame jie gautų progą išvysti, kad didžiosios siaubo figūros (Zoofilo) veidas yra jų pačių. Perrašykime homoPHOBIA kaip zooPHYLIA (linksmos klaidingos asociacijos: žmonės, nesimokę klasikinių kalbų, savoką “homofobija“ dažnai klaidingai supranta ne kaip “to paties baimę“, o kaip “žmogaus baimę“ ir leiskime homofobui pagaliau pasijusti tuo, kuo jis ir yra – zoofilu.

       2007.05.11