Dauguma suaugusių žmonių atsikelia 6 ar 7 valandą ryto. 8 ar 9 valandą pradeda darbą. Baigia apie 5 valandą po pietų. Namo grįžta apie 6. Ir taip 50 savaičių per metus. Taip tęsiasi maždaug 45 metus.
Dauguma patenkinti turimu darbu, bet iš tikro ne jie patys jį renkasi. Jie gali svajoti, gali studijuoti ir net praktikuotis tam išsvajotam darbui, bet anksčiau ar vėliau daugumai viskas susiklosto visai kitaip. Tada jie ima kas įmanoma ir taip bando suktis. Daugumai reikia išlaikyti šeimas, taigi darbo jiems reikia labiau nei jie yra reikalingi pačiam darbui. Jie yra darbuotojai. Ir kaip dauguma darbuotojų, neturi jokio balso įtakojant tai, kas vyksta jų darbe. Tikslai, paslaugos, artimi ir tolimi įmonės planai yra „ne jų reikalas”, nors tai drąstiškai veikia kiekvieno jų gyvenimą.
Nežiūrint to, kad jie aukoja savo metus kasdieniam verslui, darbuotojai (net tada, kai jie vadinami vadybininkais) dažniausiai tik vykdo įsakymus. Arba nurodymus. Tai gana keistas laisvos visuomenės formavimo būdas. Dauguma žmonių arba visai neturi, arba turi labai mažai įtakos tam, ką jie veikia penkias dienas per savaitę, 45 metus per gyvenimą. Tai visai nepanašu į „gyvenimą, laisvę ir laimės ieškojimą”. Panašu į robotų visuomenę.
Kompensacija už buvimą robotu yra laisvė gyventi savo name, gyventi savo keistą gyvenimą švarioje ir saugioje bendruomenėje, kur vaikai turi šansą tapti laimingesniais ir sveikesniais robotais nei jūs. Bet darbininkai dabar neišgali nusipirkti namo, tik kelios bendruomenės yra švarios ir nei viena jų nėra saugi, o jūsų vaikų perspektyvos yra blogesnės nei jūsų. Galbūt taip yra todėl, kad penkias dienas per savaitę, 45 metus per gyvenimą jūs neturėjote balso, o jums nepalankius sprendimus priiminėjo kiti. Nesu tikras dėl to, kokios laimės mes vaikėmės, bet viena aišku – ši laimė nepriklauso tiems, kurie dirba.
Kita vertus – taip jie sako – tu esi laisvas, ir jei tau nepatinka darbas, gali ieškoti laimės pradėdamas savo verslą ir tapdamas „nepriklausomu” verslininku. Bet tavo nepriklausomybę nulemia tavo kreditinis patikimumas. Kad atsilaikytum konkurencinėje verslo bendruomenėje, į kitus žmones, į savo darbuotojus greitai būsi priverstas žiūrėti kaip į vergus. Mokėsi jiems mažiausią atlygį ir neleisi jiems kištis į verslą, nes taip yra veiksmingiausia ir pelningiausia. Pinigai yra absoliutus standartas. Laisvė, orumas, bendražmogiškas gerbūvis paprasčiausiai nepatenka į svarbiausią formulę.
Galbūt toks šiandienės visuomenės gyvenimo taisyklių nusakymas atrodo per grubus. Tačiau toks radikalumas neatsirado nuo ilgų skaitymo valandų, praleistų patogioje universiteto skaitykloje, vėliau veržliai skleidžiant savo nuomonę alternatyvioje spaudoje. Apie robotus sužinojau pats būdamas robotu. Nuo 18 iki 29 metų amžiaus (atmetus kelis mokymosi metus) dirbau darbus, kuriuos tikėjausi dirbti ir toliau, visą gyvenimą – du metus surinkinėjau tekstus, tris metus surinkinėjau tekstus iš audio įrašų, kelias savaites buvai labai neprofesionalus korektorius, kelis mėnesius dirbau kurjeriu, pusantrų metų – sekretoriumi (taip, sekretoriumi). Tada mečiau nuolatinius darbus, o darbai tapo fiziškai sunkesni – ligoninės sanitaras, dulkių siurblių pardavėjas, padavėjas, vinių kalėjas, cemento maišytojas, tualeto valytojas ir vairuotojas.
Dirbdamas kontoroje supratau, kad turiu tik dvi savaites apmokamų atostogų per metus. Metuose yra 52 savaitės. Net tokiam sąlyginai nepatyrusiam, neišsilavinusiam darbuotojui kaip aš užteko matematikos sugebėjimų suskaičiuoti, kad 2 yra mažiau už 52... Kelis kartus? Dvidešimt šešis. Tai reiškia, kad turėsiu dirbti 26 metus, kad sukaupčiau metus sau. Ir gausiu juos, padalintus į 26 gabaliukus, todėl net nesijaus, kad tai metai. Kitaip tariant, praktiškai aš neturiu savo laiko.
Tarp tų 50 jo valdomo gyvenimo savaičių mano viršininkas paprasčiausiai leido man susikurti laisvės iliuziją, šiek tiek erdvės atgauti kvėpavimą. Mano darbdavys naudoja 26 mano gyvenimo metus už 1 metus, priklausančius man. Ir ką gi aš gaunu už šį milžinišką indėlį? Ką aš gaunu už savo gyvenimą?
Menką pinigų sumą, kurią gali sau leisti darbdavys. Jei pasiseks – sveikatos draudimą. Jei iš tikro pasiseks – į darbdavio „sveikatos” apibrėžimą pateks ir dantys su akimis, galbūt net protas. O tikrai geroje darbo vietoje dar ir šiek tiek pensijos ar „pasidalijimo pelnu”, kad būčiau lojalus, bet ne tam, kad gyvenimas iš esmės keistusi. Ir tai viskas.
Palygink tai su tuo, ką gauna darbdavys. Jei įmonė veikia sėkmingai, jis gauna gyvenimo lygį, viršijantį pačias nerealiausias mano svajones, įskaitant ir tai, ką aš vadinu fantastiška šeimos apsauga, ir galimybę keliauti po pasaulį, kurį aš galiu tik nykiai mėgdžioti perjunginėdamas TV kanalus. Jo gyvenimo lygis būtų neįmanomas be tokių, kaip aš, žmonių darbo, bet darbdavys nemano, kad tai yra reikšmingas faktas. Jis tikrai nemano, kad šis faktas suteikia man teisę į balsą sprendžiant verslo reikalus. Jau nekalbant apie reikšmingą dalinimąsi nuosavybe. O ne! Tai yra jo verslas, todėl jis elgiasi kaip panorėjęs. Jo nuosavybė yra ir mano darbas. Taškas.
Nesakau, kad viršininkai nedirba. Dauguma jų sunkiai dirba ir patiria pasitenkinimą, kad tai, ką jie daro, ima priklausyti jiems. Puiku. Tačiau problema ta, kad jiems priklauso ir tai, ką darau aš. Jei aš ir mano bendradarbiai nedirbtume, tada niekas nepriklausytų niekam. Tad kaip čia išeina, kad tai, ką mes padarome, mums nepriklauso? Kodėl kažkas gali tapti turtingu, kai mes vos suduriame galą su galu? Kodėl kažkas gali, nepasitaręs su mumis, su įmone daryti ką panorėjęs, nors mes atliekame didžiąją darbo dalį ir patiriame skaudžiausias pasekmes nesėkmės atveju?
Vienintelis siūlomas atsakymas yra tai, kad darbdavys verslą pradėjo savo pinigais, todėl jis ir jo investuotojai sprąndžia viską ir gauna visą naudą. Atsiprašau, bet tai atrodo kiek nelogiškai. Neatsižvelgiama į tai, kad be darbo nieko nevyksta. Ar dėl šios darbo svarbos nereiktų pakeisti formulės „kas ką gauna” į šiek tiek teisingesnę? Nėra jokių abejonių, kad žmonės, įkūrę įmonę ir rizikavę savo pinigais, nusipelno tinkamo atlygio už savo investicijas, bet ar teisinga, kad jie gauna viską? Įmonės veiklai nepakanka vien investicijų ir vadybos. Reikia ir įmonės dirbančiųjų darbo, įgūdžių bei talento. Ar tai nėra investicija? Ar tai nenusipelno tinkamo atlygio, balso, dalinimosi galia?
Žinau, kad tai skamba pernelyg supaprastintai, bet jokia mokykla nemokė manęs ekonomikos ir galios supratimo (galbūt todėl, kad jie nenorėjo, kad aš apie tai sužinočiau), todėl turėjau lėtai aiškintis pats, remdamasis tuo, ką kasdien mačiau aplink save.
O aš mačiau, kad nėra svarbu, kiek ir kaip aš dirbu. Galėjau susilaukti algos pakėlimo, galbūt medicininių privilegijų ar dar kokių privalumų, bet man nebus leista valdyti savo gyvenimo, nebus leista priiminėti esminius sprendimus, nuo kurių priklauso mano gyvenimas. Mano ateitis yra , rankose žmonių, kurių vardų aš dažnai nežinau ir kurių niekada nemačiau. Jų investicijos yra vienintelis faktorius, į kurį rimtai atsižvelgiama. Jie minta mano darbu, mano gyvenimu, bet pasilieka sau visą galią, privilegijas ir pelną.
Lėtai, labai lėtai, priėjau prie esminės išvados – mano darbdaviai vagia mano gyvenimą.
Jei dirbantys darbą žmonės negauna tam tikros produkto dalies ir neturi įtakos verslui – jie apiplėšiami. Ir nė sekundei neabejok, kad tie, kurie tave apiplėšinėja, nežino ką daro. Jie žino, kiek daug iš tavęs jie gauna ir kiek mažai atiduoda. Jie yra vagys. Jie vagia tavo gyvenimą.
Pavyzdžiui, prie konvejerio dirbantis darbininkas neatsakingas už Amerikos autopramonės smukimą. Atsakingi tie, kurie nukentėjo mažiausiai – vadovai ir akcininkai, kurie, pagal „The Los Angeles Times” uždirba nuo 50 iki 500 kartų daugiau nei darbininkas prie konvejerio. Atsakingi jie – dėl nevykusio vadovavimo, tačiau daugiausiai nukenčia darbininkai. Atleidimai iš darbo, įmonių uždarymai, žinoma, yra neišvengiami. Kaip sakoma, kartais atsitinka ir šūdini dalykai. Tačiau nebūtina nuo esminių valdymo sprendimų nušalinti darbininkus.
Esu darbininkas, o ne „veiklos vykdymo išlaidos”. Aš atlieku darbą. Aš esu darbas. Aš esu įmonė. Be manęs ir mano bendradarbių čia būtų tuščia vieta. Aš noriu gauti savo dalį šiame nestabiliame pasaulyje, noriu balso teisės. Ne tik kosmetinio „indėlio”, bet ir reikšmingos galios spręsti ir gerais, ir blogais laikais. Vietos prie stalo, kur priimami sprendimai. Mažiau yra neteisinga. Mažiau yra nemoralu.
Jei jūs, savininkai, vadybininkai ar vyriausybė, man tai draudžiate – jūs renkatės nemoralų kelią ir atliekate nusikaltimą prieš mane. Negi jūs tikitės, kad aš nekovosiu? Negi jūs tikitės, kad mes amžinai būsime pasyvūs, kol jūs turtėsite vogdami mūsų gyvenimus?
