Aldino Felicani – ištikimiausias Sacco ir Vancetti gynėjas
Aldino Felicani (1891-1967) gimė 1891 m. mažame miestelyje netoli Florencijos. Bolonijoje baigė spaustuvininkų mokyklą. Dirbdamas spaustuvėje ir bendraudamas su radikalių laikraščių leidėjais susipažino su libertarizmo idėjomis, kuriomis ir vadovavosi visą tolesnį gyvenimą.
1914 m. kilus grėsmei už politinius įsitikinimus atsidurti kalėjime, pabėgo į JAV. Apsistojo Klyvlende, kur įkūrė du laikraščius, vėliau persikėlė į Niujorką, o galiausiai, priėmęs italų kalba leidžiamo laikraščio „La Notizia” pasiūlymą, atsidūrė Bostone.
1919 m. jis su keliais draugais iš Masačiūsetso planavo leisti laikraštį. Vienas iš draugų buvo B. Vanzetti. Kai tų pačių metų balandį Niujorke Teisingumo departamentas suėmė du anarchistus – Salsedo ir Elia, Vanzetti buvo nusiųstas išsiaiškinti padėties. Gegužės 2 d. jis surengė susitikimą Bostone norėdamas papasakoti ką sužinojo. Kitą dieną Salsedo kūnas buvo rastas ant šaligatvio prie Teisingumo departamento, nukritęs iš 14 aukšto. Masačiūsetse anarchistai nutarė imtis atsargumo priemonių. Gegužės 5 d. Sacco ir Vanzetti buvo suimti Broktone ir apkaltinti žmogžudyste. Turėdamas tinkamą patirtį ir temperamentą, Felicani jau rytojaus dieną įsijungė į Sacco-Vanzetti gynimo komiteto veiklą. Anarchistų laikraštyje „La Notizia” jam buvo suteikti neriboti plotai, skirtas perteikti įvykiams ir skelbti paramos fondo kūrimą. Laikraštis leido Felicani naudoti savo adresą, tad 8 mėnesiams jis tapo gynybos komiteto adresu.
Felicani leido nedidelį itališką laikraštį „L'Agitazione” (Agitacija), kuris penkerius metus iki jo uždarymo 1920 m. buvo oficialus gynybos komiteto leidinys. Tuo metu jis rašė vien apie Sacco-Vanzetti bylą ir išeidavo kas dvi savaites.
Dirbdamas Sacco ir Vanzetti gynimo komiteto spaudos atstovu ir iždininku, Felicani buvo ir tarpininkas tarp revoliucingai bei kovingai nusiteikusių anarchistų ir konservatyvių teisininkų. Jis derino abiejų pusių veiksmus ir palaikė trapią pusiausvyrą, tuo pačiu rūpestingai stengdamasis išlaikyti tiek savo, tiek Sacco ir Valenzetti anarchistinį idealizmą. Nebuvo lengva rasti kelią tarp kovingų darbininkų grupių, įsitikinusių, kad tik ginkluotas proletariatas gali išgelbėti Sacco ir Valenzetti, ir liberalių intelektualų, tikinčių teismo proceso teikiamomis galimybėmis.
Felicani buvo jaunas, užsispyręs, ugningas ir pasitikintis savimi. Bet kartu jis buvo ir nuovokus, gerai suprato šalia esančius žmones. Dar daugiau, jis niekada neabejojo Sacco ir Valenzetti. Todėl pačiu sunkiausiu metu, kai bylos eiga apmirė, kai paramos fondai ištuštėjo, kai įvairių konfliktuojančių pusių spaudimas grasinosi sugriauti visą ilgametį darbą, Felicani išliko tvirtas, nors dažnai, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, visiškai vienišas. Taip jam pavyko išsaugoti dviejų mirčiai nuteistų anarchistų garbę.
Camilo Berneri – kalėjimai, trėmimai, žūtis nuo stalinistų rankos
Camilo Berneri (1897-1937) – filosofijos profesorius, anarchistas kovotojas, propagandistas ir teoretikas. I-ojo pasaulinio karo veteranas, Florencijos universiteto humanitarinių mokslų profesorius, iki 1926 metų – Italijos anarchistų susivienijimo narys. Priešinosi fašistų valdymui Italijoje, buvo priverstas trauktis į Prancūziją, vėliau kėlėsi į Šveicariją, Vokietiją, Belgiją, Liuksemburgą ir Olandiją. Visose šalyse Berneri buvo kišamas į kalėjimus ir vėliau ištremiamas. Nors ir nuolat sekamas, Berneri parašė kelis antiklerikalinius ir antifašistinius straipsnius.
Kartu su Carlo Rosselli suorganizavo pirmą Italijos savanorių grupę, pasiryžusią kovoti Ispanijos pilietiniame kare prieš F. Franco režimą. Kartu su Ispanijos anarchistais iš Francisco Ascaso kolonos ir italais iš Matteotti bataliono dalyvavo Monte Pelado ir Huesca (Aragone) mūšiuose. Jis stipriai kritikavo „Confederacion Nacional del Trabajo“ narius, įsitraukusius į Liaudies Fronto („Front populaire“) vyriausybę, ir savo abejones išreiškė atviru laišku anarchistui, sveikatos apsaugos ministrui F. Montseny.
Barselonos įvykių metu, kai gegužės 1 d. Ispanijos komunistų partijos būriai (tuo metu vadovaujami J. Stalino) išėjo į gatves norėdami išgaudyti visus įtakingesnius anarchistus, Berneri buvo ištemptas iš savo namų ir nužudytas. Kulkų suvarpytas jo kūnas tą pačią naktį buvo rastas netoli Generalitat de Catalunya būstinės.
Jis buvo vedęs Giovana Berneri ir susilaukė dviejų dukterų – Marie-Louise ir Giliane. Abi jos irgi tapo anarchistėmis.
Severino Di Giovanni – radikalus anarchistas, pasirinkęs bombas, o ne spausdintą žodį
Severino Di Giovanni (1901-1931) gimė Chieti mieste, augo skurde, nuolat jausdamas alkį, kasdien gatvėse matydamas sužalotus kareivius, o tai stipriai veikė jauno žmogaus idealus. Baigė mokytojų kursus ir pradėjo dirbti mokytoju. Pats mokėsi spaustuvininko amato, o laisvalaikiu skaitė Bakuniną, Malatestą, Proudhoną ir E. Reclus. Devyniolikos metų tapo našlaičiu, o sulaukęs dvidešimties jau įsijungė į anarchistinį judėjimą. 1922 m. vedė Teresa Masciulli. Tais pačiais metais į valdžią atėjus Musoliniui, pabėgo į Argentiną, apsistojo netoli Buenos Airių ir netrukus susirado anksčiau pasitraukusius italų anarchistus. Giovanni arčiau prie širdies buvo radikali anarchistų judėjimo Argentinoje frakcija, besiburianti aplink Ramoną Gonzalezą Pachecho, „La Antorcha” laikraštį, Argentinos regiono darbininkų federaciją ir laikraštį „La Protesta”.
Pirmasis jo pasipriešinimo aktas įvyko 25-ųjų karaliaus Victoro Emmanuelio III žengimo į sostą metinių iškilmėse „Colon” teatre. Dalyvaujant prezidentui ir Italijos ambasadoriui fašistui, suskambus Italijos himnui, Severino kartu su bendražygiais ėmė mėtyti atsišaukimus šaukdami „Žudikai, vagys!”. Juodmarškiniai sulaikė juos ir perdavė policijai.
Tačiau netrukus jis jau buvo laisvėje ir įsitraukė į Sacco ir Vanzetti gynybą. Rašė tekstus į įvairią spaudą ir savo paties 1925 m. įsteigtą leidinį „Culmine”, kuris skatino tiesioginį veiksmą ir propagandą. Savo laikraštį jis rengė naktimis, o dieną, remdamas šeimą, dirbo spaustuvėse raidžių surinkėju. „Culmine” tikslus jis apibūdino šitaip:
– skleisti anarchistinius idealus tarp Italijos darbininkų;
– kovoti su pseudorevoliucinių partijų propaganda, kurios naudoja apgaulingą antifašizmą tam, kad laimėtų rinkimus;
– sudominti protestais ir eksproprijacija italus darbininkus Argentinoje;
– palaikyti ryšius ir aktyvų bendradarbiavimą tarp anarchistų grupių, atskirų žmonių ir regioninių anarchistinių judėjimų.
1926 m. gegužės 16 d., praėjus kelioms valandoms po mirties nuosprendžio Sacco ir Vanzetti, Giovani susprogdino bombą prie JAV ambasados Buenos Airėse ir sugriovė visą pastato fasadą. Kitą dieną Argentinos prezidentas Alvearas įsakė policijai atlikti kelias įtariamųjų kratas ir kreipėsi į Italijos ambasadą prašydamas pagalbos nustatant įtariamuosius. Ši iškart nurodė į Giovanni. Jis buvo suimtas ir kankinamas 5 dienas, bet parodymų nedavė, tad trūkstant įrodymų, buvo paleistas.
Sacco ir Vanzetti bausmės vykdymą atidėjus iki rugpjūčio 23 d., anarchistai ir toliau tesė kovą už jų išlaisvinimą. Birželio 21 d. JAV ambasada konservatyviame laikraštyje „La Nacion” išspausdino straipsnį, kuriame abu anarchistus pavadino nusikaltėliais. Sekančią dieną Giovanni su dviem draugais susprogdino Vašingtono statulą Palermo mieste, o po kelių valandų sprogo bomba svarbiausiame Fordo gamyklos ceche.
Supratęs, kad sprogdinimuose dalyvavo anarchistai, rugpjūčio 15 d. E. Santjago, Federalinės policijos pareigūnas, atsakingas už tyrimą, pareiškė, kad viskas kontroliuojama ir joks pasaulio anarchistas jo nenugalės. Kitą dieną jam vos pavyko išvengti mirties – išėjus nusipirkti cigarečių, sprogo jo namas.
1927 m. rugpjūčio 23 d. Sacco ir Vanzetti buvo įvykdyta mirties bausmė. Buenos Airėse, kaip ir daugelyje kitų sostinių, buvo paskelbtas visuotinis streikas. Po kelių duenų Giovanni gavo Sacco našlės laišką, kuriame ji dėkojo už atliktą darbą ir pranešė, kad tabako fabriko „Combinados” direktorius pasiūlė jai sutartį gaminant „Sacco & Vanzetti” cigaretes. Lapkričio 26 d., kaip ir rekėjo tikėtis, Giovanni su draugais susprogdino „Combinados” tabako parduotuvę. Ir toliau buvo tęsiama antiamerikietiška teroro kampanija: gruodžio 24 d. nuo sprogimų stipriai nukentėjo „Citybank” ir „Bank of Boston”, žuvo 2 žmonės, 23 buvo sužeisti.
1928 m. pradžioje liberalus laikraštis „L'Italia del Popolo” paskelbė, kad Italijos konsulas yra fašistuojančių policijos veikėjų rėmėjas ir informatorius. Sužinoję, kad konsulas lankysis naujame konsulate, Giovanni su broliais Scarfo 1928 m. gegužės 23 d. susprogdino bombą Italijos konsulate. 9 žmonės žuvo, 34 buvo sužeisti. Tuo metu tai buvo daugiausiai aukų nusinešęs bombos sprogimas Argentinos istorijoje. Antifašistai pastebėjo, kad konsulato darbuotojų laidotuvės vyko pagal „fašistines laidotuvių apeigas”.
Tą pačią dieną Giovanni pabandė susprogdinti La Boca miesto fašistų komiteto prezidentui B. Mastronardi priklausančią vaistinę, tačiau bombą atsitiktinai nukenksmino fašisto sūnus. Po bandymo susprogdinti katedrą, katalikų bažnyčia Giovanni paskelbė „šėtoniškiausiu iš kada nors žemėje gyvenusių žmonių”.
Giovanni polinkis į propagandą veiksmu anarchistų bendruomenėje sukėlė aštrius ginčus. Kai kurie anarchistų lyderiai teigė, kad tokie veiksmai nėra veiksmingi, skatina karinę prievartą ir fašistinių jėgų pergalę. Anarchistų žurnalai „La Antorcha” ir „La Protesta” irgi kritikavo Giovanni metodus. O Giovanni savo ruožtu kritikavo juos savo leidinyje „Culmine”. Žodžių karas plėtėsi, kol 1929 m. spalio 25 d. kažkas nužudė E. L. Arango, vieną iš „La Protesta” redaktorių. Pradžioje buvo įtariami tai pačiai profsąjungai priklausiusi kepėjų grupė, tačiau vėliau, nors tai niekada nebuvo įrodyta, pagrindiniais įtariamaisiais tapo Giovanni ir jo grupė.
„La Protesta” tuojau pat pasmerkė Italijos konsulato sprogdinimus. Jokio efekto. Po trijų dienų susprogdintas Mussolinio slaptosios policijos nario C. Afeltra namas. Anarchistai jį kaltino dėl radikalių anarchistų ir antifašistų grupių narių kankinimo.
1928 m. gruodžio mėn. Argentinoje lankėsi JAV prezidentas H. Hooveris. Giovanni ruošėsi susprogdinti jo traukinį, bet sprogmenis ant bėgių turėjęs padėti A. Scarfo buvo sulaikytas policijos. Ši nesėkmė paskatino Giovanni nutraukti sprogdinimus ir susikoncentruoti į savo leidinį „Culmine”.
Po 1930 m. įvykusio karinio perversmo Giovanni pradėjo planuoti savo bičiulio A. Scarfo išlaisvinimą. Reikėjo pinigų papirkti kalėjimo prižiūrėtojus. 1930 m. spalio 2 d. jis užpuolė „Obras Sanitarias de la Nacion” ir susišlavė didžiausią grobį to meto Argentinoje – 286 000 pesų. Tačiau planuotas išlaisvinimas taip niekada ir neįvyko.
Su savo žmona Teresa Giovanni susilaukė trijų vaikų, tačiau 1927 m. ją paliko ir pradėjo meilės intrigą su 15-mete A. Josefina. Ji dėl akių ištekėjo už anarchisto S. Astolfi, bet ir toliau palaikė ryšius su Giovanni. Giovanni ilgą laiką dirbo su E. Reclus raštais. Policija bandė suimti jį spaustuvėje, bet po susišaudymo, kurio metu vienas policininkas buvo nukautas, o kitas – sužeistas, Giovanni ištrūko.
Po 1931 m. vasarį įvykusio susišaudymo Giovanni buvo rimtai sužeistas ir suimtas kartu su Josefina ir Paulino Scarfo. Dar du anarchistai buvo nušauti. Karinė chunta Giovanni sulaikymą paskelbė kaip naujo režimo pergalę ir tuoj pat surengė karinį tribunolą. Giovanni sumaniai gynė jo paties pasirinktas gynėjas, leitenentas J. C. Franco, kuris kalbėjo apie nepriklausomą teisinį tyrimą ir tvirtino, kad Giovanni buvo kankinamas policijoje. Bet viskas buvo beviltiška. Įrodymų buvo daugiau nei reikia. Giovanni ir Paulino Scarfo buvo pasmerkti myriop, o Josefina dėl savo amžiaus buvo paleista.
Kelios valandos prieš mirtį Giovanni paprašė pasaldintos kavos. Paragavęs gražino sakydamas: „Prašiau su daug cukraus... Tiek to, gal kitą kartą.” Severino Di Giovanni buvo sušaudytas 1931 m. sausio 1 d. Jis šaukė „Evviva l'Anarchia!” („Tegyvuoja anarchija!“), kai į jo kūna susmigo mažiausiai aštuonios 7,65 mm kulkos. Po paskutinio atsisveikinimo buvo sušaudytas ir Paulino Scarfo. Giovanni kūnas buvo slapčia palaidotas La Chacaritoje, bet jau kitą dieną kapą puošė gėlės.
Luigi Lucheni – Austrijos imperatorės žudikas
Luigi Lucheni (1873-1910) – Italijos anarchistas, 1898 m. nužudęs Austrijos imperatorę Elizabeth. Lucheni tikėjo veiksmo propaganda – filosofija, remiančia idėjų sklaidą per tiesioginį veiksmą. Gimė Paryžiuje, augo našlaičių namuose, iki įstojant į Italijos armiją dirbo atsitiktinius darbus. Po sėkmingos tarnybos emigravo į Šveicariją. Ten susidomėjo anarchistinėmis idėjomis.
Lucheni ieškojo savo aukos iš elito, vargšus engiančios aukščiausios klasės, ir nesuko galvos dėl to, kas bus tas žmogus. Savo dienoraštyje Lucheni rašė: „Norėčiau ką nors nugalabyti, bet tai turėtų būti svarbus žmogus, kad viskas pakliūtų į laikraščius”. Pradžioje jis sugalvojo nužudyti Orleano kunigaikštį Filipą, bet pasikeitus jo kelionių maršrutui ir į miestą atvykus imperatorei Elizabeth, jis pakeitė savo planus. Elizabeth keliavo su keliais sargybiniais, nes buvo populiari tarp gyventojų. 1898 m. rugsėjo 10 d. lipant į garlaivį Ženevoje, Lucheni nudūrė ją išaštrinta dilde. Nesuprasdama, kad ją ką tik sužeidė, Elizabeth pašoko ant kojų ir įlipo į laivą, bet po kiek laiko mirė. Teisme 25 metų Lucheni atvirai prisipažino įvykdęs nusikaltimą ir buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Po to, kai jo memuarus konfiskavo kalėjimio sargai, 1910 m. spalio 19 d. jis buvo rastas savo kameroje pasikoręs diržu. Akivaizdi savižudybė.
Sante Geronimo Caserio – kepėjas, nudūręs Prancūzijos prezidentą
Sante Geronimo Caserio (1873-1894) – Italijos anarchistas, gimė Motta Visconti, Lombardijoje, neturtingoje šeimoje. Buvo jauniausias iš šešių vaikų. Vaikystėje pasižymėjo dailiais bruožais ir buvo labai pageidaujamas religinėse procesijose. 14 metų pateko pas Milano kepėją. Tuo metu jo gyvenimas tekėjo ramiai, buvo nuosaikiai religingas.
1892 m. susipažino su anarchistais ir turėdamas laisvo laiko skaitė anarchistinę literatūrą, lankėsi susitikimuose. Į policijos akiratį pakliuvo dėl aistringų kalbų. Šeima buvo įspėta, kad jei jis nesiliaus ir neatsisakys pavojingos gyvenimo krypties, atsidurs kalėjime. Po kelių mėnesių taip ir įvyko, kai jis buvo sulaikytas beplatinant anarchistinius atsišaukimus Milano priemiesčiuose.
Atsėdėjęs 5 mėnesius kalėjime, jis pasitraukė į Šveicariją. Gavo darbą kepykloje. Po ginčo su savininku buvo atleistas, o už dalį gautų pinigų nusipirko durklą, kuriuo 1894 m. nudūrė Prancūzijos prezidentą Francoise Carnotą. Teisme Caserio taip nupasakojo žmogžudystę:
„Išgirdau „Marselietę”, šūksnius „Viva Carnot!” ir pamačiau raitelius. Supratau, kad išmušė mano valanda, ir susikaupiau. Pamatęs prezidento karietą, išsitraukiau durklą. Kai karieta važiavo pro mane, užšokau ant karietos laiptelio ir laikydamasis kaire ranka už karietos, dešine ranka įsmeigiau durklą į prezidento krūtinę.”
1894 m. rugpjūčio 16 d. 5 val. ryto Casero buvo giljotinuotas. Stovėdamas prieš giljotiną jis šūktelėjo: „Coraggio compagni – evviva l'anarchia!” („Drąsiau draugai – tegyvuoja anarchija!“).
