Šį straipsnį paskatino rašyti dvi priežastys. Kaip pirmąją jų galima įvardyti tai, kad prancūzų filosofo Gilleso Deleuze‘o veikalai, kuriais nuo pat septintojo dešimtmečio remiasi ištisos Vakarų autorių – filosofų, publicistų ir, be abejo, socialinių aktyvistų, Lietuvoje dar nėra populiarūs. Konformistiniame posovietiniame horizonte nusistovėjo gana keistas požiūris į filosofiją. Dažnai apsiribojama tiesiog idealistiniu Vakarų filosofų skaitymu, signifikantų žaismu, viskas tarsi lieka užkoduota postmodernistiniame neveiklume, atskira nuo gyvenimo. Negana to, galima sakyti, kad vertybes Lietuvoje kuria Vakarų filosofų kritikuojami objektai – to pavyzdžiu galėtų tapti Jeanas Baudrillardas, kurio knyga tarsi „pastatė“ Vilniuje Akropolį ir „prikūrė“ simuliakrų. Tokia kreiva šiuolaikinės Vakarų filosofijos recepcija yra žlugdanti ir reakcinga.
Antroji priežastis – politinė situacija, susidariusi Lietuvoje kapitalizmo krizės ir dešiniųjų įsigalėjimo akivaizdoje. Deleuze‘o knygos apie Nietzsche skaitymas šį pavasarį, nuslopinus masių aktyvumą ir valdžios sukurtos reakcijos akivaizdoje žygiuojant neonacių paradams leido geriau suprasti aktyvizmo ir reakcijos prigimtį. Tos įžvalgos, tikiuosi, bus naudingos ne tik man, bet ir tiems suvereniems individams, toms laisvosioms masėms, į kurių valios duris jau prisibeldė galia kūrybiškai griauti ir viską perkurti iš naujo.
Pagrindinė Deleuze‘o knygos mintis – Nietzsche‘s genealogijoje viešpatauja to, kas aktyvu ir reakcinga, skirtis. Aktyvumas suvokiamas kaip sugebėjimas ne tik perkainoti esamas vertybes, bet sukurti savas. Pasak Deleuze‘o, Nietzsche kovoja dviem frontais: ne tik su tais, kurie kloja naujus kelius pasenusioms vertybėms ar viską kritikuoja remdamiesi tomis įtvirtintomis vertybėmis, bet ir su tais, kurie tas vertybes kritikuoja kaip „objektyvius faktus“, kaip tai, nuo ko reikia atsispirti, kam reikia rasti „antitezes“ (tokia kritika yra įtvirtinta klasikinės dialektikos, kurią atakuoja Nietzsche). Nietzsche kuria naują genealogijos sampratą, priešišką absoliučioms vertybėms tiek pat, kiek pastarosios priešingos reliatyvioms vertybėms. Genealogijoje esama pradžios arba gimimo, bet jau pačiose vertybių ištakose atsiranda nuotolis tarp kilnumo ir niekingumo, kilnumo ir vulgarumo – tai yra reliatyvumo ir skirtumo (differance) pradas, kurį šiuolaikinė filosofija paveldi iš Nietzsche‘s. Tokia vertybių kritika priimtina Nietzschei – jam kritika yra ne tik skirtimi paremta svetimų vertybių vertės kritika („filosofavimas kūju“), bet ir aktyvus naujų vertybių kūrimas. Kitaip tariant, Nietzsche suvokia kritiką kaip tai, kas aktyvu ir priešina ją reakcinei kritikai, jos kerštingumui ir ressentimentui. O jo genealogiją sudaro šių dviejų jėgų – aktyviosios ir reaktyviosios – santykis su valia galiai arba valia niekiui (pasirinkta aliuzija į vieno mūsų filosofo tekstą).
Aktyvusis pradas Nietzschei pirmiausiai susijęs su džiaugsmingu skirtumų teigimu, su malonumu būti skirtingu, su radikaliu visko, kas gyva, priėmimu, empiriko linksmumu. Šis pradas be jokios abejonės susijęs su senovės graikų dievo Dioniso kultu, tiksliau, su Sokrato dialektikos nepalytėta graikų tragedijos samprata, kurioje apoloniškasis kūrybingumas harmoningai mainosi su dionisiškuoju svaiguliu, virsmu, tapsmu – būtent su tapsmu, su kūrybiniu naikinimu, su žaismu siejama ir nyčiškoji aktyvumo samprata. Filosofas, teigia Nietzsche, yra pats sau įstatymų leidėjas ir viešpats. Kaip rašo Deleuze‘as, „aktyvus kritiko Nietzsches „taip“ jau nuo pat pradžių atrodo priešingas dialektiniam „ne“, teigimas – dialektiniam neigimui, skirtumas – dialektiniam prieštaravimui, džiaugsmas – dialektiko darbui, lengvumas ir šokis – dialektiko atsakomybei“. Empirinis skirtumo, skirties pojūtis Nietzschei atrodo gilesnis ir veiksmingesnis nei dialektinė sunkio dvasia. Deleuze‘as šį aktyvųjį pradą vertiną kaip pozityvų, lygindamas jį su negatyviu reakcijos pradu.
Psichologinė Nietzsche‘s reakcijos formavimosi samprata geriausiai skaitytojui pažįstama iš jo veikalo „Apie moralės genealogiją“. Deleuze‘as išryškina tuos reakcijos bruožus, kuriuos klaidingai suprato daugelis jo tariamų pasekėjų, kurie patys savyje nešiojosi sunkio dvasią. Deleuze‘as tvirtina, kad jei Nietzsche‘s vergas bus suvoktas kaip tas, kurį valdo šeimininkas, nes vergas to nusipelno, jei valia galiai bus suvokiama kaip valia, kuri trokšta ir siekia galios, jei apie amžinąjį grįžimą bus galvojama tik kaip apie to, kas buvo pasikartojimą, ir jei antžmogis bus pripažintas kaip viešpataujančių rasės atstovas – mes niekada iki galo nesuprasime Nietzsches. Tai – reakcinis Nietzsche‘s perskaitymas Tai kas gi yra reakcinės jėgos, kurioms genealogijos raidoje pavyksta nugalėti aktyviąsias, kodėl toms reakcinėms jėgoms pasiduoda žmogus, ir ar iš tiesų džiaugsminga aktyvi jėga nebegali sugrįžti ir užvaldyti visa, kas gyva?
Reakcija pagal Nietzschę – tai nuovargio jėga, nebesugebanti veikti, galinti tik reaguoti į ją užvaldžiusias jėgas. Tik tokia jėga sugeba vietoje teigimo elemento iškelti neigimo elementą. Reakcinga jėga nuneigia visa, kas nėra ji pati – tai jai svetima. Ji paverčia neigimą savo egzistencijos principu. „Jei kiekviena kilni moralė kyla iš savęs teigimo triumfo, vergų moralė nuo pat pradžių taria „Ne“ tam, kas yra „anapus“, kas yra „ne ji“, ir šitas „Ne“ yra jos kūrybinis gestas“ – cituoja Nietzsche‘s tekstą Deleuze‘as.
Jau minėjome, kad aktyvusis ir pasyvusis pradas kovoja dėl valios galiai. Tokios jėgų dinamikos akivaizdoje ne valia suvokiama kaip galios troškimas, bet pati galia – kaip valios troškimas. Galia siekia įsikūnyti kieno nors jėgoje ir intensyviai ieško tų, kurie gali ją priimti (dėl to Nietzsche performuluoja pagrindinį istorinį klausimą – vietoj „kas?“ ima klausti „kuris?“). Aristoteliniais terminais tai reikštų potencijos troškimą aktualizuotis tam tikrų jėgų pavidalu. Iš šio požiūrio taško nesunku suprasti, kaip džiūgaujantį, aktyvų, teigiantį pradą įveikia reakcinė jėga: pirmiausiai tai įvyksta valią galiai, o kartu – ir pasaulio teigimą atmetančio žmogaus - vergo dėka. Iš „moralės genealogijos“ prisimename, kaip gimsta moralė, kaip tai, kas gera ir prasta, virsta gėriu ir blogiu, kaip teigimas virsta resentimentu ir nešvaria sąžine. Bet yra ir kitas vergų moralės aspektas, kurį perima didieji dialektikai, ypač Hegelis: galia imama suvokti ne kaip valia galiai, bet kaip galios reprezentacija. Vergas ne tik niekina tai, ką mėgsta ponas – vergas trokšta pono pripažinimo. Deleuze‘as teigia: „Vergas suvokia galią tik kaip pripažinimo objektą, , tai, dėl ko reikia varžytis ir konkuruoti, ir todėl savo kovos pabaigoje ją paverčia paprasčiausiai priklausoma nuo jau egzistuojančių vertybių pritaikymo“. Hegelio siūlomas pono portretas – tai to paties vergo susapnuotas savęs paties, vergo, kuriam nusišypsojo sėkmė, atvaizdas. Siaura moralė ir etika, kaip žinia, toleruoja tik tai, kas įprasta vergui, kas jam neprieštarauja – taip ekstensyviai kuriamos normos, negailestingai plakami tie, kurie „nusikalsta“ vergų moralei. O tai – absoliuti ir esminė prieštara aktyviosios jėgos pasitikėjimui savimi, savęs teigimui, galimybei protėjiškai keistis, džiugesiui dėl reliatyvumo ir „tolerantiškam“ pirmenybės teikimui skirtumams. Tai – tiek nyčiškosios religijos kritikos, bet ir aktyvios valdžios kritikos pagrindas: vergų moralė ir reakcinga pasaulėžiūra leidžia kurtis reprezentacinės tokių pat vergų valdžios struktūroms. Bet apie tai vėliau.
Galios valiai siekiančių jėgų santykį Nietzsche matuoja ne tik kokybiniais, bet ir kiekybiniais matais – aktyvios jėgos, kokios jos bebūtų pozityvios, kaip bepuoselėtų skirtumus, savo kiekiu nusileidžia reakcinėms vergų moralės jėgoms. Reakcinės jėgos net savo paklusnumu tirpdo aktyviąsias jėgas, jas varžo. Genealogija yra skirtumų, kuriuose įsikūnijęs kilnumas, menas. Tačiau, kaip teigia Deleuze‘as, genealogiją aukštyn kojom apverčia evoliucija, kurią Nietzsche kartais suvokia kaip dialektinių prieštaravimų, kartais kaip pelnu ir interesais grindžiamo gyvenimo plėtotę. Vergo sąmonė pažaboja kilmingą pasąmonę. Vergai, vieni iš tų, kuriems, nepaisant jų skirtingumo ir moralinio bjaurumo, leido egzistuoti kilmingieji, taigi, tie patys vergai, sukyla prieš skirtingumą ir pasirenka verčiau resentimento akivaizdoje atsigręžti prieš save pačius, nei laisvai priimti skirtumus. Užuot sekę kilniųjų pėdsakais ir į savo mąstymą priėmę visa tai, kas gyva ir tikra, vergai tenkinasi vertinimais, komentarais ir interpretacijomis.
Reakcinės jėgos triumfuoja, aktyviosios apskritai išnyksta. Bet netgi nugalėjus ir sunaikinus aktyviąsias jėgas, reakcinėms jėgoms nepavyksta tapti aktyviomis. Jos kuriasi ardydamos aktyviąsias jėgas – atskirdamos pastarąsias nuo to, ką jos gali padaryti. Taip reakcinės jėgos pasisavina aktyviąsias, nukreipia jas nebe į valią galiai, bet į galią niekiui, į išorę nukreiptą agresyvumą pakeičia mazochizmas. Jėgas, kurios kadaise buvo aktyvios, išsekina ir užvaldo moralinis resentimentas („tu esi kaltas“), nešvari sąžinė („aš esu kaltas“), asketinis idealas ir troškimas užuot ugdžius valią galiai nihilistiškai naikinti save.
Kaip triumfuoja reakcinės jėgos, Deleuze‘o knygoje save klausia Nietzsche ir atsako: valioje niekiui, įgytoje vergišku pasyvumu pasižyminčiai reakcijai „susibičiuliavus“ su neigimu, kuriuo tapo į save nukreiptas aktyvumas. Tokią bičiulystę, padiktuotą resentimento, Nietzsche vadina nihilizmu. Vergo sąmonė, iš pradžių privertusi žmogų paklusti tam „kuris ir siela ir kūnu panašus į mus tapo“, vėliau sukyla prieš tikėjimą, ir vergas tampa Žmogumi. Reakcija yra panaši į ligą – ligotas žmogus praranda daug kūno galių, yra atskirtas nuo to, ką gali padaryti, bet ir gulėdamas ligos patale bando sau įrodinėti atradęs naujų jėgų, nors tai iš tiesų iliuzija. Budizmo atveju, pasak Nietzsche‘s, nihilistinė, tikinti ir save pasmerkusi, pažeminusi vergo sąmonė tūno pasyvaus asketizmo liūne. Tuo tarpu krikščionybė, vedama vergų moralės, eina nihilistinės savinaikos keliu iki galo.
Pažvelkime į tai šiek tiek kitokiu, nūnai populiariu žvilgsniu. Deleuze‘o knygoje kalbama apie skolą. Aktyvi jėga yra skolinga veiksmų. Aktyvieji kaltina save dėl to, ko nespėja nuveikti, padaryti. Tuo tarpu reakcinga jėga paverčia tą skolą skola dievybei, Valstybei, reakcinėms instancijoms. Toji skola dėl paties vergo mažumo, silpnumo, niekingumo tampa nebeišmokama. Pesimistiškai suvoktas aktyviosios jėgos siekis veikti įgauna „kaltės“ ir „pareigos“ prasmę. Krikščionybėje „atpirkimo“ sąvoka, pasak Deleuze‘o, dar labiau pagilina kaltės jausmą, tai Nietzsche vadina krikščionybės genialumo požymiu: pats Dievas išmoka už žmones skolą, mirdamas ant kryžiaus, bet būtent taip žmonėms įskiepijamas amžinos kaltės jausmas.
(Beje, čia reikia daryti išlygą – nepaisant visko, pats Deleuze teigia, jog dėl ressentimento išsikerojimo ir krikščioniškos moralės gimimo atsakingas ne fariziejiškos kultūros stabus griovęs Jėzus, bet šventasis Paulius, užvaldęs jo mirtį ir pavertęs krikščionybę moralės, valios niekiui, mirties kultūra.)
Dievo mirtis, Deleuze‘o lūpomis sako Nietzsche, išreiškia valią niekiui. Bet apskritai gyvenimo paniekinimas – tai reakcingo gyvenimo pašlovinimas. Kartu su Kristumi ant kryžiaus miršta Senojo Įstatymo Dievas, savo nepermaldaujamu įstatymu kėlęs resentimento moralės pasekėjų baimę, o iš kapo prisikelia tas, kuris mirė už mūsų kaltes – ir mūsų sąžinės tapo nešvariomis. Mūsų didysis Kreditorius už mūsų kaltes atima savo Sūnui gyvybę, tai jis padaro iš meilės mums, o mes, nevertieji, tampame moraliai prasiskolinę visam gyvenimui. Mes atnaujiname savo kančią, kaltindami save dėl skolos. Dievo meilės dėka gyvenimas tampa reakcingu, reakcija – prisikėlimo turinys. Todėl krikščionybė mus moko mylėti reakcingą gyvenimą – apkaltintą ir įskolintą.
Tačiau Dievas yra miręs, ir vergas triumfuoja dėl to, kad pasaulio sostas liko tuščias. Vietoj Dievo į aukštybes iškeliamas Žmogus, vergas, kuriam nusišypsojo sėkmė. Tas vergas sukūrė savo transcendentinį pasaulį, paremtą abstrakčiomis vertybėmis, kadangi taip ir neišmoko pervertinti „amžinųjų“ vertybių. Nuodėmė jam virto klaida, kaltė – pareiga, skola, užsikrauta paties žmogaus, tiksliau, jo nešvarios sąžinės, paklūstančios sudievintai, nuolatos fetišizuojamai valdžios galiai. Vergas tapo ego - subjektu, moralės ir tariamos valdžios atskirtu nuo gamtos. Tokį subjektą Nietzsche pagrįstai vadino „Žemės odos liga“. Paveldėdamas sostą ego lieka vergu, garbinančiu savo atspindį viešųjų ryšių jūroje ir kartu nesugebančiu iš principo pervertinti vertybių.
Deleuze‘o Nietzsche: valia veikti
Deleuze‘o knygoje Nietzsche pagaliau atskleidžia ne fašistinę, bet greičiau antifašistinę savo prigimtį – taip Deleuze‘as „taiso kelius“ savo brandžiausio kūrybinio laikotarpio darbams – „Kapitalizmo ir šizofrenijos“ dvitomiui, kurio pirmosios dalies „Antioidipas“ įžangoje Michelis Foucault rašys, jog tai – įvadas į nefašistinį gyvenimo būdą. O kas yra fašizmas, jei ne reakcija par excellence – tolerancijos ribas peržengiančio skirtumų teigimo pakeitimas juodašimtišku nihilizmu, valios galiai atsižadėjimas dėl, kaip pasakytų psichoanalitikas, analinio (tvarka paremto) ryšio su Sociumu, Valstybe, patriarchalinėmis galios institucijomis. Ką jis gimdo, jei ne ressentimento klausimus („ko nepadarytum dėl Dievo ir Tėvynės? Kodėl tu to nepadarei?“) ir nešvarios sąmonės atsakymus („buvau sūnus palaidūnas, bet kaipgi galiu atsižadėti tavęs, Tėvyne?“).
Galima projektuoti šituos klausimus į šių dienų horizontą ir prisiminti tą atsitraukimo, kaltės jausmą, kurį jautė aktyviosios jėgos, išdrįsusios pakelti kumščius prieš naujai išsirinktus viešpačius. Tereikėjo įsiveržti reakcionierius gluminančiai realybei – akmenų krušai į Parlamento langus – ir euforiją pakeitė ressentimento dejonės. Kaltieji turi būti nubausti. Sukilti negalima paklusti. Neardyti tvarkos. Nerengti nesankcionuotų veiksmų. Nešaudyti guminėmis kulkomis, šaudyti tikromis.
Galios ranka perrikiavo apkaltintas aktyvias jėgas, ir aktyvizmas virto reakcija. Kovo 11-ąją valdžios sankcionuotas fašistinis paradas praėjo ramiai, nepaisant nesuprantamos kvailų žurnalistų reakcijos ir saujelės „žydrų“, kurių veiksmų vis dar negali pamiršti mūsų reakcinė istorinė sąmonė, kuri apskritai negali pamiršti nieko, kas ją sužeidė, įžeidė. Mūsų reakcingam mąstymui vienintelė valios galiai apraiška atrodo esąs pripažinimas, dalyvavimas valdžios reprezentacijų žaidime, svetimame aktyviam gyvenimui ir veiklai.
Nihilizmo viršūne, kaip žinia, tampa šiuolaikinis kapitalizmas, atsisakęs vėberiškojo asketinio idealo ir iškėlęs vartojimu pagrįstą pelną aukščiau už gamybos, kūrybos procesą. Ir dabar, pasaulinės bankų ir korporacijų krizės akivaizdoje vienintelis Nietzsche‘s vertas šūkis yra „Mes nemokėsime už jūsų krizę“. Mes nedirbsime tam, kad padengtume bankininkų ir jiems įsiskolinusių valstybių nuostolius. Mes neturime jaustis skolingi – tai valios argumentas. Kaip Deleuze‘o lūpomis teigia Nietzsche, baigtinis žmonijos rūšinės veiklos rezultatas – ne atsakingas ar moralus, bet laisvas, virš moralės viešpataujantis žmogus, suverenus individas.
Valia galiai kaip valia veikti šiandien aktyviausia socialiniuose judėjimuose, kuriančiuose alternatyvas nusidėvėjusiam kapitalo ir reakcinės valdžios mechanizmui. Veiksmas jungia žmones į tinklus, kovojančius už socialinį teisingumą, bet tas veiksmas bus sėkmingas tik tada, kai tuose tinkluose bet kokie siauri homofobiški, rasistiniai įsitikinimai užleis vietą skirtumų teigimui ir tarpusavio pagalbai. Tik tokiu būdu galima atverti erdvę aktyviai pasaulėžiūrai, kurioje ne atrajojamos senos, o kuriamos naujos vertybės, kurias lengva žaidimo tvarka pritaikyti prie laiko ir prie mūsų visų gyvenimo.
„Šiaurės Atėnai“, 2009.05.16.
