Susipažinkite su Laisvojo universiteto (LUNI) lektoriaus Vlado Tupikino pranešimu, kurį jis skaitys 2009 m. gegužės 22 d. per „Juodraščio“ pristatymą.
Vladas Tupikinas gimė 1965 m. Maskvoje, proletarų – graverio ir chemijos pramonės instituto laborantės – šeimoje. Įgijo vidurinį, o vėliau – aukštąjį istoriko išsilavinimą. Gana senais laikais tapo anarchistu, žurnalistu ir truputį – dėstytoju. Nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio – nenuilstantis visuomeninių judėjimų kūrėjas, dirbo daugybėje anarchistinių leidinių – „Obščina“, „Volia“, „Vugluskr“, „Chraniteli radugi“, „Anarchija“, „Utopija“, „Asfalt“, „Evrobutylka“. Nuo 2001 metų – rusiškos „Indymedia“ (ru.indymedia.org) kolektyvo narys.
Daugelio anarchistų, ekologų ir žmogaus teisių gynėjų suvažiavimų bei konferencijų, Europos, Rusijos, buvusių SSRS šalių ir Suomijos socialinių forumų delegatas. V. Tupikino straipsniai spausdinti laikraščiuose „Novaja (ježednevnaja) gazeta“, „Nedelia“, interneto portaluose polit.ru, rockmusic.ru, lenta.ru, dvizh.org. Išleisti keli jo tekstų rinkiniai – „Radio Anarchija“ (Maskva, 2004), „Kodėl kova“ (Voronežas, 2007). Nuo 2006 metų Maskvos ir kitų buvusios SSRS miestų aktyvistams dėsto naująją ir naujausiąją istoriją, kontrkultūros ir visuomeninių judėjimų istoriją.
Nuolat kuria įvairiausiu planus. Įsimylėję visas šio pasaulio merginas, bet jau daugiau nei 10 metų gyvena su viena vardu Utka, už daug ką jai dėkingas ir tuo labai džiaugiasi. Vaikų, galima sakyti, beveik neturi. Dažniausiai užstringa Maskvoje, tačiau mėgsta ir pakeliauti. Kvieskite – Tupikinas būtinai nukris jums ant galvos, o jei pavyks – galbūt įkris ir į pačią širdį.
Салют и Анархия!
Nežinomybės proveržis
Neseniai vienas Baltijos šalių žiniasklaidos redaktorius sustabdė savo korespondentą, kuris su manimi norėjo surengti online konferenciją – jis motyvavo tuo, kad aš neva nežinomas plačiajai auditorijai. Ką gi, mane iš tikro nedaug kas žino.
Visų pirma, nelabai kas žino, kad gimiau Maskvoje 1965-aisiais, iš pradžių augau jos centre, vėliau – pakraštyje, į kurį ištrėmė mano šeimą ryšium su gyvenamųjų sąlygų gerinimu. Vaikystėje manęs nepriėmė į kiemo ledo ritulio komandą, todėl, keletą metų paskaitinėjęs įvairias knygeles, išsirinkau kitą komandą, kurioje žaidžiu iki šiol, – anarchistų ir anarchisčių komandą. Tiesa, žodis „išsirinkau“ čia ne visai tinka – 9-ojo dešimtmečio viduryje tokios komandos dar nebuvo, tad teko ją suburti (žinoma, ją būriau ne vienas, o su draugais bei draugėmis iš istorijos fakulteto).
Iš pradžių ši komanda, kuri vadinosi „Obščina“ („Bendruomenė“), buvo gana lokali, studentiška. Paskui ji žengė žingsnį į miesto ir visos Rusijos (pardon, tuo metu, atrodo, ji buvo visos Sąjungos) sceną ir pasivadino Anarchosindikalistų konfederacija (KAS, Конфедерация анархо-синдикалистов).
Maskva, 1988 m. gegužės 28 d.
Už lango buvo 1989-ieji, antivalstybiniai mitingai Maskvoje įveikė 100 000 žmonių atžymą, o mūsų „Obščina“ – 10 000 egzempliorių. Per daug nesiginčijome dėl to, kas vyksta šalyje – revoliucija ar perestroika, visuomenės pertvarkymuose dalyvavome netgi ne po 16, o po 24 valandas per parą (todėl sapnuose mus aplankydavo nuostabios idėjos, daug geresnės už vidutines, nors ką čia slėpti, pasitaikydavo ir visai pragaištingų). Mums, žinoma, nebuvo aišku, kuo baigsis visos tos visuomeninės permainos, nors ir žinojome ko norime – aišku, anarchijos, viso pasaulio tautų ir atskirų žmonių brolystės (seserystės), kad žmonės kaimyniškai gyventų taikioje visuomenėje be valstybės. Skamba gana abstrakčiai, a? Na, čia aš sutrumpinau, iš tikrųjų KAS turėjo sukūrusi programą visai ateičiai – nuo 1989 metų iki anarchokunizmo įsigalėjimo.
Deja, tam tikros aplinkybės, beje, aiškiai matomos, sutrukdė buvusioje SSRS teritorijoje sukurti anarchokomunizmą (arba socializmą be valstybės). Tačiau anarchistai ir anarchistės nenusimena, nes kuo puikiausiai žino, kaip žlugo socializmas žmogišku veidu, socialinė valstybė, postindustrinis rojus, socialistinė ir liberali demokratija (o „suverenios demokratijos“, kaip žinome, nebūna, tokie propagandiniai konstruktai užgimsta tik Kremliaus kabinetuose). Tiesą sakant, nepavyko niekam, ne tik mums. Todėl mes tęsiame pradėtą darbą, o kodėl gi ne?
Populiarinome anarchijos idėjas savo spaudoje – žurnaluose „Obščina“, „Častnoje lico“ („Privatus asmuo“), „Vugluskr“, „Naperekor“ („Priešingai“), „Utopija“, „Noži i vilki“ („Peiliai ir šakutės“), „Sibirskij trakt“ („Sibiro traktas“), „Avtonom“ („Autonomas“), „Libertarnaja mysl“ („Libertari mintis“), „Priamoje deistvije“ („Tiesioginis veiksma“), „Tryznas Kefiras“ ir „Namerenije“ („Ketinimai“).Populiarinome anarchijos idėjas savo laikraščiuose „Volia“ („Laisvė“), „Novyj svet“ („Naujas pasaulis“), „Čiornoje znamia“ („Juodoji vėliava“), „Čiornaja zvezda“ („Juodoji žvaigždė“), „Solnce“ („Saulė“), „Navinki“ („Naujienos“) ir truputį laikraštyje „Situacija“. Mes populiarinome jas ardomosios medžiagos rinkinyje „Prieš srovę“ ir kažkokiu skysčiu (bet ne skiedikliu!) užpildytame „Eurobutelyje“. Mes populiarinome anarchiją televizijoje, į kurią 9-ojo dešimtmečio pabaigoje įsileisdavo kai kuriuos mūsiškius (tai tęsėsi neilgai), populiarinome ją Irkutsko srities laikraštyje „Sovetskaja molodež“, kuriame dirbo Igoris Podšivalovas, Maskvos profsąjungų laikraštyje „Solidarnost“ ir jaunimo žurnale „Puls-Inform“, Šiauliuose ją populiarino Evaldas Balčiūnas, Petrograde – Piotras Raušas, Krasnodare – Dima Riabininas, Omske – Vasia Starostinas, Tomske – Borisas Bylinas, Cjabarovske – Vitaklijus Blaževičius, žodžiu, visur. KAS skyriai (kartais visiškai nesusiję su Maskvos skyriumi ir nepalaikantys tarpusavio ryšių, o tai nėra gerai) buvo įkurti 62 SSRS miestuose. Buvo manoma, kad organizacijai (vis labiau abejoju, ar KAS galima vadinti tokiu siaubingu žodžiu, kuris man primena Kambodžos „angka“) priklauso daugiau nei 1200 žmonių.
Kai perestroika, kartu su Sovietų Sąjunga, užvertė kanopas, mūsų anarchija irgi susitraukė iki Maskvos vieno kambario butukų dydžio, juose buvo rengiami mūsų seminarai, leidžiami laikraščiai ir mezgėsi meilės. Anarchija susiaurėjo iki Gorkio (Tverės) šaligatvio, kur per baisias rusiškas žiemas anarchopankai dantimis išplėšdavo picos gabalus iš suburžuazėjusių sovietų. Anarchija sutrumpėjo beveik iki naktinio traukinio „Sankt Peterburgas – Maskva“ maršruto (žinoma, dažniau pasitaikantis maršrutas buvo „Maskva – Sankt Peterburgas“, nes Piterio gyventojai, kaip žinome, Maskvoje nesilanko:). Žodžiu, mes turėjome smarkiai padirbėti nagais, kad nenumirtume ir fiziškai, ir idėjiškai.
Mes nežinojome, į kurią pusę judėti su savąja anarchija, bet vis tiek stūmėme ją pirmyn: įsidarbinau laikraštyje „Novaja ježednevnaja gazeta“ ir išskleidžiau propagandos vėliavą jo priedo „Lotynų kvartalas“ puslapiuose. O „Chraniteli radugi“ („Vaivorykštės saugotojai“) tuo metu stūmė anarchiją praktikoje – ekologinių protestų stovyklų palapinėse. Jie stūmė anarchiją taip sėkmingai, kad man pačiam teko vykti į jų palapinių stovyklą ir tapti jų spaudos atstovu, o vėliau kartu su Alisa, Maksu, Olga, kita Olga ir Levu įkurti jų Maskvos skyrių. Rengėme protestus prieš atomines elektrines ir prieš kelių tiesimą draustiniuose, trukdėme iškirsti parkus ir kabarojomės su transparantais ant ministerijų stogų, blokavome automagistrales ir žaidėme drambliais netoli zoologijos sodų...
Maskva, 2009 m. „Išeik į gatvę, grąžink sau miestą!“
Beprotiški ir nuostabūs Ostaženkos skvoto laikai... Gyvenome kartu su amerikiečiu Paša, nedraugiškais hipiais ir tyliais, beveik nepastebimais gruzinais – šaukšto ir šakutės darbininkais. Tie laikai užsibaigė taip pat beprotiškai, tačiau ne taip nuostabiai – kai kurie nuolatiniai skvoto gyventojai buvo nužudyti, kai kurie išprotėjo, kai kurie tarpusavyje mirtinai susipyko. Anarchija dėl to, žinoma, niekuo dėta. Visas blogis kyla iš anarchijos trūkumo, iš meilės, draugystės ir geranoriškumo stokos, juk šias žmogaus savybes, tiesą sakant, ir įkūnija anarchija.
Nė trupučio nesuvokėme, kaip užsiimti politika, kuri nesiektų užimti valdžios ir ją išlaikyti savo rankose (t.y. neišmanėme anarchistinės politikos). Todėl politinę veiklą vykdėme pačiais įvairiausiais būdais: kol Jelcinas dar tik veržėsi į valdžią, anarchistai jau reikalavo jį kanonizuoti ir paskelbti oficialiu Rusijos Federacijos šventuoju. Piliečiams buvo siūloma pasirašyti tokią peticiją, skirtą patriarchui Aleksejui II (piliečiai pasirašinėjo 1990 m. balandžio 1-ąją). Kai į vienvaldystės sostą veržėsi Putinas, mes reikalavome, kad būtų pagimdytas sosto paveldėtojas ir rengėme VPRF – Vienintelės partijos Rusijos Federacijoje – prezentacijas (2000 m. balandžio 1-ąją žmonėms mumis tikėjo ir tyliai liejo apmaudą į kumštį).
Beje, atėjus Putinui, viskas apskritai smarkiai sugriežtėjo ir surimtėjo. 1994 m. gruodį prasidėjus Pirmajam Čečėnijos karui, jau pirmąją karo dieną Maskvos Puškino aikštėje susirinko du tūkstantinis protesto mitingas. 1999-aisiais paskelbus antrąjį, Maskvos inteligentija, visi mokytieji ir pažymėtieji tylėjo lyg vandens į burną prisisėmę, kol Olia ir Petia, du anarchistai, to vandens nesudrumstė tiesiogine šio žodžio prasme – 1999-ųjų gruodį, Grozno šturmo dieną, jie specialiai susėdo į balą priešais Maskvos merijos pastatą. Mat anarchistų protesto mitingą OMON’as išvaikė po pusantros minutės, o jie liko paskutiniai, kurie netilpo į mentų vežimą. Tad savo protestą, neviltį, pyktį ir nepaklusnumą jie galėjo išreikšti tik tokiu būdu: atsisėsti ant asfalto ten, kur stovėjo, o stovėjo jie didelėje baloje, apsupti mentų. Nuo šio ryžtingo poelgio ir prasidėjo visi vėlesni protestai prieš Antrąjį Čečėnijos karą – ir anarchistiniai, ir kairuoliški, ir liberalūs.
Ir, savaime suprantama, mes visai nežinojome, kaip kovoti prieš fašizmą, kurio vis daugėjo valstybės politikoje ir bonhedų gatvės gaujose. Todėl anarchistinių pažiūrų vaikinai ir merginos susigalvojo savo antifašizmą: pankai skutosi irokėzus, protinguoliai auginosi raumenis, žodžiu, anarchistai ir anarchistės ėmė priešintis ir peštis, nes aplink vykstantys įvykiai reikalavo, kad jie pasiduotų, nulenktų galvas ir susitaikytų. Pernelyg rimta, bet paminėti reikia: nuo fašistų rankos žuvę Timūras Kačiarava ir Ilja Borodajenka buvo sąmoningi anarchistai, nacistų nužudytas hardkorininkas Aleksandras Riuchinas, skeiteris Stanislavas Korepanovas ir pankas Aleksejus Krylovas priklausė anarchizmui artimoms subkultūroms, po dešimties peilio smūgių nukraujavęs antirasistinis skinhedas Fiodoras Filatovas bičiuliavosi su anarchistais, tiesiu šūviu į pakaušį nušautas advokatas Stanislavas Markelovas gynė anarchistus teismuose jau nuo pat 9-ojo dešimtmečio. Anarchistė ir žurnalistė Anastasija Baburova ne tik rašė apie šio pasaulio neteisybes, ne tik vartė antifašistines brošiūras bei anarchistinius žurnalus, bet ir išmoko peštis. Ji bandė sulaikyti Staso Markelovo žudiką plikomis rankomis... Ir gavo kulką į galvą.
2009 m. vasario 1 d. Vladas Tupikinas kalba S. Markelovo ir A. Baburovos atminimo mitinge
Kas galėtų žinoti, ką daryti toliau po visos melo ir prievartos virtinės, lydinčios šiuolaikinę Rusiją? Po išpuolių prieš valdžios ir kapitalo atžvilgiu kritiškai nusiteikusius visuomenės aktyvistus bei žurnalistus, po žmogžudysčių, po laikraščių uždarymo, po milicijos atakų prieš kultūrinius renginius, po daugybės sufabrikuotų baudžiamųjų bylų? Savaime aišku, mes nežinome, kas bus ateityje, tačiau ir toliau spurdame – visų eksperimentatorių pykčiui.
Asmeniškai aš, Vladas Tupikinas, aišku, niekam nežinomas, tačiau tikrai nepavyks sudaryti vaizdo, kad niekam nežinomas ir anarchistų judėjimas, kuriam priklausau jau daugiau nei 20 metų. Anarchizmo tikrai nepavyks nutylėti, jei neužsimerksite ir neužsikimšite ausų, jei liksite sąžiningi prieš save ir istoriją.
Ar turi šis judėjimas ateitį? Kokios anarchizmo perspektyvos ne tik Rusijoje ir buvusiose sovietinėse šalyse, bet ir Europoje bei visame pasaulyje?
Šiandien Rusijos anarchistai įsijungia į beveik visus šalyje vykstančius socialinius protestus: darbininkų streikus, studentų ir dėstytojų akcijas prieš švietimo sudarkymą, ekologų kampanijas prieš atominę energiją ir chemijos pramonę, gyventojų bandymu sutrukdyti vadinamajai „ištisinei statybai“ (kai trijų devynaukščių kieme vietoje skvero ir vaikų žaidimo aikštelės pastatomi dar trys namai, tik jau 25-aukščiai). Jie lengvai prie jų prisijungia, nes jie (mes!) ne tik išsiugdė šviesų solidarumo jausmą, bet ir patys yra (esame!) darbininkai, studentai, dėstytojai, galų gale šio pasaulio gyventojai, norintys įkvėpti tyro oro.
Kaip tik tokioje veiklos formų ir kovos frontų įvairovėje ir matau didžiausią anarchizmo perspektyvą. Reikia tik išsiveržti iš subkultūros geto, į kurį save uždarė daugelis mūsų draugų ir draugių buvusios Sovietų Sąjungos miestuose. Tapti atviru pasauliui, jį savimi apglėbti, gyventi ryškiaspalvį gyvenimą... Laikytis senas gero šūkio: „Mes negalime įvykdyti revoliucijos. Mes patys esame revoliucija.“
Norėdami neprarasti perspektyvų (ir savo, ir viso pasaulio), norėdami patys tapti revoliucija, norėdami jau šiandien sukurti anarchistinę visuomenę, mes ir tariamės čia, Vilniuje, 2009-ųjų gegužės 22-ąją, nuo 7 valandos vakaro. Žinoma, apie tai mes kalbame nuolat, visur ir visada. Ši vieta – tai tik viena iš erdvės ir laiko susikirtimo taškų.
Žinoma, nubrėžti anarchizmo perspektyvas – ne vieno Vlado Tupikino, niekam nežinomo žmogaus, reikalas. Tai mūsų visų tikslas ir uždavinys (jei norite – žaidimas, tačiau rimtas), šlovingo mūsų judėjimo siekis. Būtent į mus žvelgia visas pasaulis. Jo ateitis priklauso mums – tiems, kurie lems savo gyvenimą – gyventi vergovėje arba laisvėje.
Visa tai, ką pasakiau, mes visi gerai žinome.
Vilnius, Žvėrynas, 2009 m. gegužės 20 d.
