Pastaraisiais metais Lietuvos Parlamentas iniciavo nemažai aktų, orientuotų į valstybinę šeimos politiką. Tai – Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektas, Valstybinė šeimos politikos koncepcija, Paramos šeimai pagrindų įstatymas. Šiais metais – Nacionalinis susitarimas “Šeima” papildo šių į darnią šeimą orientuotų įstatymų seriją. Jis prasideda teiginiu, jog “globalaus pasaulio patirtis parodė, kad šeima modernioje visuomenėje geba adekvačiai atsakyti į iššūkius ir siekti asmens ir visuomenės gėriui svarbių tikslų”. Todėl remdamasi šiuo dokumento teiginiu atlikau lyginamąją šeimos politikos analizę, kurios tiriamieji objektai – dabartinė šeimos politika Lietuvoje ir šeimos politika Vokietijoje nacių režimo laikais.
Visų pirma, būtina paminėti, kad tiek Trečiajame Reiche, tiek Lietuvoje buvo panašios prielaidos kurti į šeimą orientuotus įstatymus: abi valstybės buvo smarkiai sukrėstos ekonominės krizės, abiejų valstybių valdžios organai kėlė nerimą dėl šeimyninio gyvenimo krizės bei ryškaus gimstamumo sumažėjimo.(1) Kaip problemos sprendimas buvo siūlytas gimstamumo skatinimas; Lietuvoje gimstamumo skatinimas įtrauktas į Nacionalinio susitarimo “Šeima” projektą.(2) Raginama turėti didelį skaičių vaikų: pagal atitinkamus LR įstatymus, kuo didesnis vaikų skaičius šeimoje, tuo didesnis ir NPD (neapmokestinamasis pajamų dydis).(3) Lietuvoje Socialinės apsaugos ir darbo ministras R. J. Dagys skatina turėti bent tris vaikus, (4) o nacių Vokietijoje kaip privalomą minimumą skatinta turėti keturis vaikus, o reikalaujama norma buvo šeši vaikai.(5) Nacių Vokietijoje vaikus gimdyti skatinta dėl to, jog valstybei augant, reikėjo ir daugiau karių bei motinų, taip pat ir dėl to, jog turėtas tikslas iškeldinti, germanizuoti ar išnaikinti dalį slavų žemių gyventojų ir ten įkurdinti arijų šeimas. Lietuvoje, matyt, skatinant gimstamumą, norima kompensuoti emigravusių lietuvių skaičių. Deja, vaikų gyvenimo kokybės užtikrinimas abiejose valstybėse nustumiamas į antrą planą.
Valstybinėje socialinėje politikoje keliamas tikslas sugrąžinti tradicinį šeimos modelį. Nacių valstybė buvo lyginama su gyvu organizmu, o šeima – jo pagrindine ir svarbiausia ląstele.(6) Lietuvos atveju, įstatymuose netgi nesivarginama keisti nacių vartotos terminologijos, kadangi Valstybinė šeimos politikos koncepcija taip pat teigia, jog “šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė”.(7) Hitlerio Vokietijoje buvo vykdoma propagandinė kampanija už gausias arijų šeimas: pasakojama apie “didžiųjų vyrų” (Gėtės, Šilerio, Bethoveno) šeimas, mat visi jie buvo kilę iš daugiavaikių šeimų (8), taip pat leidžiamos knygos apie šeimų svarbą nacijai. Netgi vadovėliai skleidė arijų santuokos ir šeimos propagandą: vyresniųjų klasių moksleivių istorijos vadovėlyje buvo atskiras skyrius apie moterų padėtį visuomenėje bei kiekvienai būdingą motinystės instinktą; šiame knygos skyriuje išdėstomi visi nacių šeimos idealai. Jaunesniųjų moksleivių vadovėliuose spausdintos pasakos, poemos, sukurtos pagal nacių šeimos ideologiją. (9) Apie teigiamo visuomenės požiūrio formavimą kalbama ir LR nacionaliniame susitarime “ŠEIMA”. Tačiau to priemone yra ne švietimo sistema, o žiniasklaida.(10) Tiek arijų, tiek, Lietuvos atveju, tradicinės šeimos propagavimas skatina šeimų segregaciją bei į propaguojamąjį modelį neįtelpančiųjų diskriminavimą.
Nors abiejų valstybių šeimos politika orientuota į tradicinę šeimą, požiūriai į vienišas motinas šiek tiek skiriasi. Trečiojo Reicho socialinė politika buvo nukreipta į rūpinimąsi vienišomis motinomis, nes motinystė laikyta “didžiausiu ir vertingiausiu pasiekimu tarnaujant tautai”; įstatymiškai nebuvo kuriamas skirtumas tarp netekėjusių ir ištekėjusių motinų. (11) Beveik analogiškai LR Valstybinė šeimos politikos koncepcija vertina motinystę: “Valstybė išskirtinai pripažįsta, kad moteris, gimdydama vaikus ir rūpindamasi šeimos namais, suteikia valstybei tokią paramą, be kurios bendroji gerovė negalėtų būti pasiekta.” (12) Lietuvos įstatymai, kalbantys apie motinystę, skirtingai nei nacių, orientuoti ne į tarnystę tautai, o į tarnystę valstybei, tačiau šeima vis dėlto yra pateikiama kaip “tautos gerovės ir išlikimo garantas”. (13) LR įstatymai, kitaip nei hitlerinės Vokietijos, sukuria skirtumą tarp netekėjusių ir ištekėjusių motinų, mat sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai) yra vadinami šeima, o vaikai, neturintys ar pasibaigus santuokai netekę tėvo ar motinos, bei juos auginantis tėvas ar motina yra vadinami nepilna šeima. (14) Nors Trečiajame Reiche vienišos motinos remtos, vis tiek buvo stengiamasi padėti įvykti vienišos motinos santuokai su vaiko tėvu. (15)
Abejose valstybėse taip pat keltas klausimas dėl dirbančių motinų. Hitlerio valstybėje į dirbančias ištekėjusias moteris buvo žiūrima neigiamai, jos suvokiamos kaip keliančios grėsmę svarbiam tėvo-maitintojo vaidmeniui. Netgi jei moterų įsidarbinimas buvo būtinas, norint išmaitinti ir aprengti gausią šeimą, nacių lyderiai tai laikė pavojumi santuokai ir šeimai. (16) Lietuvoje išleistas Paramos šeimai pagrindų įstatymas taip pat pasisako už tai, jog moteris “dėl ekonominių nepriteklių nebūtų verčiama dirbti ir tuo pačiu apleisti savo atsakomybę už rūpinimąsi šeimos namais.” (17)
Be abejonės, šeimos politika abejose valstybėse skyrėsi ir dėl Trečiojo Reicho “arijų rasės” iškėlimo. Čia galime lyginti požiūrius į abortą. Lietuvoje patvirtintas Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektas gerokai apriboja moterų teisę nutraukti nėštumą. Nacių Vokietijoje arijų rasės moterims nėštumą nutraukti buvo draudžiama, tačiau nearijų rasės moterims ar arijų rasės moterims, galinčioms perduoti vaikams genetiškai paveldimas ligas, buvo atliekami priverstiniai abortai. (18)
Palyginus šiuos kelis šeimos politikos aspektus Trečiajame Reiche ir Lietuvoje, randame daugybę panašumų tiek unikalioje terminologijoje, tiek veiklos kryptyse. Trečiajame Reiche vykdyta šeimos politika, deja, neatnešė norimų rezultatų, o tik sumažino žmonių norą savanoriškai kurti šeimas dėl baimės neatitikti keliamų aukštų reikalavimų šeimai. (19) Todėl prieš įgyvendinant, kaip teigiama, istoriniais pavyzdžiais besiremiančią panašią šeimos politikos programą Lietuvoje, tiek politikams, tiek piliečiams derėtų pasidomėti tokių programų sukūrimo priežastimis bei rezultatais istorijoje; taip pat politikai, iniciavę nagrinėtus įstatymus bei įstatymų projektus, turėtų pagrįsti juose naudotus argumentus apie siūlomos šeimos politikos sėkmės istorinius pavyzdžius, nes be konkrečių faktų, dokumentuose skelbti teiginiai yra visiškai nepatikimi ir menkaverčiai. Galiausiai, Lietuvai, save vadinančią demokratine valstybe, leidžiant įstatymus reikėtų vengti tokio akivaizdaus diktatūrinių režimų skleistų idealų kopijavimo, o vadovautis demokratijos idėjomis, nepamirštant žmogaus teisių bei LR Konstitucijos laiduojamų asmens laisvės, lygybės bei valstybės nesikišimo į privatų asmens gyvenimą, kas yra pažeidžiama visuose aptartuose dokumentuose.
________________
(2) LR Nacionalinis susitarimas ŠEIMA, 2009.
(3) Lietuvos Respublikos Paramos Šeimai Pagrindų Įstatymas. Projektas, 4 str. 2 punkt. 2007
(4) Žr išnašą nr.1.
(5) Lisa Pine “Nazi family policy 1933-1945”, 1997. P. 98.
(6) Lisa Pine “Nazi family policy 1933-1945”, 1997. P. 7, 8.
(7) LR Valstybinė šeimos politikos koncepcija, 1 str. 8 punkt., 2008.
(8) Žr. išnašą nr.4.
(9) Lisa Pine “Nazi family policy 1933-1945”, 1997. P.69, 70.
(10) LR Nacionalinis susitarimas ŠEIMA, 4 punkt., 2009.
(11) Lisa Pine “Nazi family policy 1933-1945”, 1997. P.25, 26.
(12) Žr. išnašą nr.6.
(13) LR Valstybinė šeimos politikos koncepcija, 1 str. 8 punkt., 2008.
(14) LR Valstybinė šeimos politikos koncepcija, 1 str. 6 punkt., 2008.
(15) Lisa Pine “Nazi family policy 1933-1945”, 1997. P.26.
(16) Lisa Pine “Nazi family policy 1933-1945”, 1997. P.21.
(17) Lietuvos Respublikos Paramos Šeimai Pagrindų Įstatymas. Projektas, 2 str. 4 punkt. 2007.
(18) Bill Rolston, Anna Eggert “Abortion in the new Europe”, 1994. P. 114.
(19) Lisa Pine “Nazi family policy 1933-1945”, 1997. P.184.
