Tęsinys. Skaityti pradžią

        Kaip laisvas vaikas išmoks nesavanaudiškumo?

Vaiko savireguliacijos priešininkai tvirtina, kad nesavanaudiškumo galima išmokyti tik bausmėmis ir įtikinėjimais. Tačiau tokie įsitikinimai kyla iš netikėjimo prigimtimi ir atitinka vyraujantį požiūrį, kad prigimtis yra tik „žaliava”, iš kurios žmonės pagal savo norus formuoja žmogiškąsias būtybes. Libertarų požiūriu nesavanaudiškumas formuojasi tam tikru laikotarpiu, šis procesas vyksta pasibaigus vaikystei. Iš pradžių vaikai būna egoistai, paprastai iki lytinės brandos pradžios, ir iki to momento neturi gebėjimų susitapatinti su kitais.

„Reikalauti nesavanaudiškumo iš vaiko yra klaidinga. Kiekvienas vaikas yra egoistas ir pasaulis priklauso jam. Kai jis turi obuolį, jo vienintelis noras yra jį suvalgyti. Motina, skatinanti pasidalinti obuoliu su mažuoju broliuku, tik sukels neapykantą broliui. Altruizmas atsiranda vėliau, natūraliai, jei tik vaikas nebuvo mokomas būti nesavanaudžiu. Tikriausiai altruizmas neatsiras niekada, jei vaikas buvo verčiamas būti nesavanaudžiu. Slopindama vaiko savanaudiškumą, motina įtvirtina savanaudiškumą visam laikui.” (Neill, Op. Cit. 250-251 psl.)

Nepatenkinti norai (kaip ir visi „nebaigti reikalai”) toliau gyvuoja pasąmonėje. Taigi per stipriai spaudžiami, „mokomi” būti nesavanaudžiais vaikai nesąmoningai, nors išoriškai ir prisitaikydami prie tėvų poreikių, slopins dalį savo tikrų, savanaudiškų norų, or šie užslopinti vaikiški troškimai pavers žmogų savanaudžiu (greičiausiai ir neurotiku) visam gyvenimui. Dar daugiau: sakyti vaikui, kad tai, ką jis daro, yra „bloga” ar „neteisinga”, yra tas pats, kas mokyti jį neapkęsti savęs. Psichologijoje gerai žinomas dėsnis, kad nemylintys savęs žmonės negali mylėti kitų. Todėl moralinės instrukcijos, nors ir stengiasi išvystyti altruizmą bei meilę kitiems, iš tikro pasiekia visiškai priešingus rezultatus.

„Nesavanaudiško” vaiko (ir suaugusiojo) formavimo pastangos stabdo vaiko asmenybės ir gebėjimo lavinti savo paties gebėjimus (ypač kritinio mąstymo). E. Frommas: „Būti nesavanaudžiu reiškia atsisakyti savo norų prisitaikant prie turinčių autoritetą norų. Be to, tai reiškia: „nemylėk savęs”, „nebūk savimi”, pasišvesk kažkam svarbesniam nei tu pats, išorinei galiai ar jos vidiniam pasireiškimui – „pareigai”. „Nebūk savanaudžiu” tampa vienu galingiausių ideologinių ginklų slopinant gaivališkumą ir laisvą asmenybės vystymąsi. Šio šūkio slegiamas žmogus privalo aukoti viską ir visiškai paklusti, nes vien tarnaudamas kažkam kitam, o ne pačiam asmeniui, jis yra „nesavanaudis” („Man for himself”, 127 psl.)

Toks „nesavanaudiškumas” idealiai tinka „tipiškų piliečių” ir savanorių vergų, dirbančių už atlygį. kūrimui. Jis itin nepalankus anarchistų ar tiesiog besilavinančių asmenybių formavimui. Nenuostabu, kad M. Bakuninas sveikino maišto poreikį ir matė jame žmogaus progreso esmę! E. Frommas pastebi, kad savanaudiškumas ir savimeilė „yra toli gražu ne tas pats, greičiau visiškai priešingi dalykai”, kad „savanaudžiai žmonės negali mylėti kitų... ir savęs” (Op. Cit. 131 psl.) Individai, nemylintys nei savęs, nei kitų, bus labiau linkę atsiduoti hierarchijai, nei tie, kurie myli save ir rūpinasi savo bei kitų gerove. Taigi prieštaringa kapitalizmo prigimtis su prieštaringomis aliuzijomis į savanaudiškumą ir nesavanaudiškumą gali būti suprantama kaip fenomenas, besiremiantis meilės sau pačiam trūkumu. Trūkumu, kuris skatinamas vaikystėje. Libertarai apie tai turėtų žinoti ir su tuo kovoti.

 Iš tikro, suaugusiųjų potraukis „mokyti vaikus nesavanaudiškumo” dažnai tėra suaugusiųjų galios poreikio išraiška. Kai tik tėvams kyla noras primesti savo nurodymus vaikams, jie turėtų paklausti savęs, ar šis impulsas neatsiranda iš savanaudiškumo ir noro tapti galingu. Kultūrinė aplinka stipriai sąlygoja mus galios prieš kitus ieškojimui. Kas galėtų būti patogiau už po ranka esantį mažą, silpną žmogutį, kuris negali pasipriešinti tavo galios troškimui?

Vietoje to, kad dalintų nurodymus, libertarai tiki natūraliu socialinio elgesio vystymusi, kuris prasidės po to, kai kitų žmonių nuomonė taps svarbi pačiam vaikui. „Kiekvienas siekia geros šalia esančių žmonių nuomonės apie save. Jei tik kokios nors kitos išorinės jėgos neverčia vaiko elgtis asocialiai, jis natūraliai nori elgtis taip, kad į jį būtų žvelgiama palankiai, bet šis palankaus vertinimo noras atsiranda tik tam tikru jo gyvenimo momentu. Tėvų ir mokytojų pastangos dirbtinai pagreitinti šį procesą daro vaikui nepataisomą žalą.” (Neill, Op. Cit. 256 psl.)

Todėl tėvai turi leisti vaikui būti „savanaudžiu”, „nesidalinti” ir vaikystės metu laisvai pasiduoti savo vaikiškiems interesams. O kai šie interesai kertasi su socialiniais interesais (pvz., kaimynų nuomone), pirmenybė turėtų būti atiduodama asmeniniams interesams. Visi tarpasmeniniai interesų konfliktai turėtų būti tapti kilnumo ir atsižvelgimo į kitų nuomonę pamokomis. Tik tokiu būdu vaikas išlavins savo asmenybę. Taip elgdamiesi jie pradės suprasti kitas asmenybes, tai bus pirmasis žingsnis lavinant tarpusavio pagarba besiremiančias etines nuostatas.

Ar tai, ką jūs vadinate „libertariniu vaikų ugdymu”, nėra tik kitas vaikų gadinimo būdas?

Ne. Šis kaltinimas nepaiso skirtumų tarp laisvės ir jos apribojimų. Laisvo vaiko auklėjimas nereiškia, kad leisime jam mus trypti, nereiškia, kad niekada nesakysime „ne”. Tiesa, kad laisvi vaikai niekada nebaudžiami, neveikiami neracionalių autoritetų ar moralinių įtikinėjimų, bet jie nėra „laisvi” pažeisti kitų teises. „Disciplinuotoje šeimoje vaikai neturi teisių. Apleistoje šeimoje vaikai turi visas teises. Teisingoje šeimoje vaikai ir suaugę turi lygias teises. Leisti vaikui viską daryti pagal save, bet kitų sąskaita, yra blogai pačiam vaikui, o blogas vaikas yra ir blogas pilietis.” (Neill, “Summerhill”, 107, 167 psl.)

Tarp tėvų ir vaikų valios neišvengiamai iškils konfliktai, todėl teisingiausias būdas juos spręsti būtų ieškoti kokių nors kompromisinių sprendimų. Sprendžiant tokius konfliktus būtų nesveika pasinaudoti savo autoritarine drausme arba suteikti vaikui visišką socialinę laisvę be jokių apribojimų. Libertarų psichologai teigia, kad vaikui nedaroma jokia žala primygtinai reikalaujant gerbti kitų asmenų laisves. Priešingai, žala neišvengiama, kai pasitelkiamas moralizmas, t. y. vartojamos tokios sąvokos, kaip „blogas”, „bjaurus”, ar “purvinas”, kurios skatina kaltės jausmą.

Todėl nereikėtų kalbėti, kad laisvi vaikai daro ką tik nori. Laisvė reiškia darymą to, kas tik patinka, kol tokie veiksmai nepradeda pažeisti kitų žmonių laisvių. Todėl yra didelis skirtumas tarp draudimo mėtyti akmenis į kitus ir liepimo mokytis geometrijos. Akmenų mėtymas pažeidžia kitų teises, o geometrijos mokymasis yra vien tik vaiko reikalas. Tas pats galioja ir verčiant vaiką valgyti su šakute, o ne pirštais, sakyti „prašom” ir „ačiū”, susitvarkyti kambarį ir pan. Prastos manieros ir netvarka gali erzinti suaugusius, bet tai nepažeidžia jų teisių. Kas nors gali pasakyti, kad suaugusieji turi „teisę” vengti susierzinimo, kurį sukelia vaiko veiksmai, bet tai būtų tik priedanga autoritarizmui, atimant visą turinį iš vaiko teisių idėjos.

Kaip jau minėta, visiškos laisvės vaikui suteikimas nereiškia, kad jiems bus leidžiama sukelti pavojų savo fizinei sveikatai. Pavyzdžiui, sergančiam vaikui nėra reikalo leisti rinktis: eiti į kiemą ar gerti paskirtus vaistus. Tas pats galioja ir išsekusiam bei pervargusiam vaikui, kai akivaizdu, kad jam reikia miego. Tokios būtino autoritariškumo formos puikiai dera su idėja, kad vaikas turi gauti tiek atsakomybės, kiek jis gali pakelti pagal savo amžių. Tik tokiu būdu vaikas išsiugdys pasitikėjimą savimi. Be to, tėvams itin svarbu suprasti savo pačių motyvus sprendžiant, kiek atsakomybės duoti vaikui. Pvz., perkant vaikams drabužius, tėvai dažniausiai rūpinasi, kad jų mažasis Tomukas gali pasirinkti rūbus, kurie netinkamai atspindės jų socialinę padėtį.

Kalbant apie tuos, kurie „discipliną” šeimoje tapatina su „klusnumu”, reikia pasakyti, kad klusnumas dažniausiai reikalingas suaugusiųjų galios poreikiui patenkinti, Savireguliacija reiškia, kad su vaikais nežaidžiami tokie galios žaidimai. Jokių pakeltu balsu sakomų frazių „Tu darysi taip, kaip aš noriu, nes kitaip...“!

Nors libertarų šeimose ir nėra šio iracionalaus bei siekiančio valdyti autoritarizmo, vis dar išlieka tam tikra autoritarizmo rūšis, kurią būtų galima pavadinti suaugusiųjų apsauga, rūpesčiu, atsakomybe ir primygtiniu reikalavimu laikytis žmogaus teisių. „Toks autoritetas kartais reikalauja paklusnumo, o kartais pats paklūsta. Galiu pasakyti savo dukrai: „Negali neštis to purvo ir vandens į mūsų svetainę”. Tai yra tas pats, jei ji pasakytų: „Tėti, išeik iš mano kambario. Nenoriu, kad tu čia būtum”. Ir šiam norui aš, žinoma, paklusiu be jokių prieštaravimų.” (Neill, Op. Cit. 156 psl.) Todėl, libertarų namuose bus „tvarka”, bet ji saugos kiekvieno šeimos nario asmenines teises. 

Laisvų vaikų ugdymas nereiškia, kad jiems bus duodama daugybė žaislų, pinigų ir pan. W. Reicho sekėjai tvirtina, kad vaikas neturi gauti visko, ko jis nori, kad geriau duoti mažiau, nei per daug. Šiandieniniai tėvai, nuolat bombarduojami reklaminių pasiūlymų, dažniausiai duoda vaikams daug daugiau nei reikia, todėl vaikai nustoja vertinti dovanas ir retai vertina savo turimus dauktus. Tas pats galioja pinigams. Jei jų gaunama per daug, tai gali pakenkti vaiko kūrybiškumui ir žaidimams. Jei vaikas negauna daug žaislų, jis patirs džiaugsmą gamindamasis žaislus iš parankinių medžiagų. Psichologai pastebi, kad tėvai, duodantys per daug dovanų, tokiu būdu bando kompensuoti meilės savo vaikams trūkumą.

Atlygis vaikams yra mažiau pavojingas nei bausmė, bet ir jis gali pakenkti vaiko moralei. Taip yra visų pirma todėl, kad atlygis nėra reikalingas ir, kaip įrodė keletas psichologinių studijų, dažnai mažina kūrybiškumą ir motyvaciją. Kūrybiški žmonės dirba dėl kūrybos malonumo. Finansinis suinteresuotumas nėra esminis (būtinas) kūrybiniam procesui. Antra, atlygis perteikia klaidingą žinią, kad neverta daryti veiksmą, už kurį galima susilaukti atlygio, vien dėl malonumo, susijusio su gamybos ir kūrybos veikla. Ir, trečia, atlygis stiprina blogiausias konkurencinės sistemos puses ir veda prie požiūrio, kad visuomenei reikalingai veiklai žmones motyvuoja vien pinigai.

Čia tik keli pasvarstymai apie laisvų ir „sugadintų” vaikų auklėjimą. Iš tikro vaikus tiesiogiai gadina bausmės ir drausmė namuose, kai griaunama vaikystės laimė ir kuriamos iškreiptos asmenybės. Suaugusios drausminio auklėjimo aukos kentės nuo vieno ar kelių antisocialių antrinių impulsų, tokių kaip sadizmas, griovimo poreikis, godumas, seksualinės perversijos, paslėptas įniršis ir baimė. Pasąmoninis tokių impulsų egzistavimas sukelia nerimą, nuo kurio ginamasi įtemptų raumenų, „šarvų” sluoksniais, o tai žmogų paverčia nelanksčiu, susierzinusiu, kandžiu ir jaučiančiu vidinę tuštumą. Tokiomis sąlygomis žmogus lengvai pasiduoda kapitalistiniam mitui apie supervartojimą, žadantį, kad pinigai ir įsigyti daiktai leis jam užpildyti vidinę tuštumą.

Neurotiškai „šarvuotas” žmogus linkęs ieškoti atpirkimo ožio, kuriam galėtų suversti kaltę dėl savo paties nerimo ir susierzinimo, ant kurio galima būtų išlieti visą savo įniršį. Reakcingi politikai puikiai žino, kaip panaudoti valdančio elito interesams tarnaujančią propagandą ir nukreipti tokius impulsus prieš mažumas ar „priešiškas tautas”. Pagarba autoritetams ir drausminio ugdymo sukelti sadistiniai impulsai paprastai sukuria paklusnią/autoritarinę asmenybę, kuri aklai paklūsta viršininko įsakymams šeimoje, valstybinėje biurokratijoje ar korporacijoje. Tokiu būdu „tradicinė” (autoritarinė, drausminga, patriarchalinė) šeima yra būtinas autoritarinės civilizacijos pagrindas, perduodantis atitinkamas socialines blogybes iš kartos į kartą. Irvingas Staubas savo knygoje „Blogio šaknys” kalbėdamasis su SS kariškiais, bandė išsiaiškinti, kaip tariamai „normalūs” žmonės galėjo daryti tokius negailestingus smurto veiksmus. Jis atskleidė, kad jie dažniausiai buvo kilę iš autoritarinių ir disciplinuotų šeimų.

Straipsnyje panaudoti Scotto G. Brookso piešiniai

2009 05 22