Paulas Hawkenas (g. 1946) – rašytojas, ekonomistas, ekologinių judėjimų aktyvistas, alterglobalistų protestų Sietle dalyvis. Jo knygos išverstos į 27 kalbas ir išleistos 50-yje šalių. Su garsiu ekologu kalbėjosi žurnalistė Rennee Lertzman. Interviu publikuotas knygoje „Mindfulness in the marketplace”.

L.: Šiomis dienomis mes girdime daug kalbant apie „žaliąjį verslą”, tačiau labai sunku numanyti, ar vykstanti reforma iš tiesų yra gili. Ar ji tikra, ar tėra greenwashing, kuomet verslas tik sudaro įspūdį, jog yra atsakingas aplinkos atžvilgiu?

H.: Kai kurie verslininkai mano, kad jei jie nustos tiek daug teršti, pirks perdirbtą popierių, pasodins keletą medžių, sumažins atliekų kiekį ir naudos tik vietinius augalus savo įmonės teritorijai pagražinti, jie taps žaliaisiais. Tokios praktikos yra pagirtinos, tačiau jos nepasiekia pamatinių problemų, – industrinė gamyba toliau nebekontroliuojama, ir, svarbiausia, kad mąstymas, kuriuo siekiama tik ekonominio augimo, yra ir absurdiškas, ir stebėtinai neefektyvus. Šios praktikos taip pat nepaliečia esminių pasaulinio augimo problemų – aplinkos marginalizavimo bei ištisų kultūrų, kaimų ir šeimų sunaikinimo. Kuomet matai po paviršiumi slypinčias problemas, jos veda prie klausimų, kurie neatsiduria korporacijų radaruose: populiacija, moterų teisės, darbuotojų teisės, valdžia, socialinis teisingumas, bendruomenių teisės, tarptautinės prekybos taisyklės, bendra valdžios korupcija. Šios problemos atskleidžia pasaulį, kuris, pažvelgus į jo vertybes, prioritetus ir principus, skendi visiškame chaose.

L.: Realybė, kurią jūs apibūdinote, yra pribloškianti ir ganėtinai niūri.

H.: Žiūrint paviršutiniškai, tai gali skambėti beviltiškai, tačiau taip nėra. Beviltiška bus, jei mes nepažiūrėsime į šias problemas giliau. Mes esame tarsi žmogus, kuris eina pas gydytoją dėl pasunkėjusio kvėpavimo, o sužino, kad nesveika mityba bei judėjimo trūkumas sukėlė diabetą, inkstų ir virškinimo problemas, aukštą kraujospūdį, arterosklerozę, blogą kvapą iš burnos, prastą miegą, nerimą ir psoriazę. Industrinis pasaulis gali būti išgelbėtas, bet tik tuo atveju, jei bus klausomasi daktarų nurodymų ir įgyvendinami tikri pokyčiai. Tabletė čia nepadės, o dauguma versle ieško būtent tabletės. Žinoma, kai kurie išvis nepripažįsta problemos egzistavimo.

Vienas būdų, kaip įveikti žmonių pasipriešinimą, trukdantį pripažinti problemą, yra kalbėtis apie galimybes ir sprendimus. Tada žmonės galės atkreipti dėmesį ir pamatyti tą žalą, kurią padarėme ir vis dar darome. Žmonėms reikia kurti; tai mūsų prigimtis. Dauguma padarytos žalos yra neteisinga linkme nukreiptų ir blogai pritaikytų bei neišmanymu pakurstytų kūrybinių impulsų pasekmė.

L.: Ar pasiekėme tokį tašką, kuomet mūsų supratimas apie verslą yra perkuriamas?

H.: Mes pasiekėme ribą, kuomet turime iš naujo įsivaizduoti/sukurti verslą, nes jame per mažai vaizduotės. Tik pažiūrėkime, kas atsitiko 2000-aisiais, Hagos susitikime, kuriame buvo svarstomi klimato pokyčiai. Keturių korporacinių interesų valdomų valstybių (JAV, Australijos, Kanados ir Japonijos) vyriausybės sugebėjo pakeisti pokalbį apie pasaulio likimą ir ateities energetiką tokiomis koncepcijomis, kaip „apribojimai” ir „mūsų gyvenimo būdo apsauga“. Šios keturios valstybės, kurios veikė kaip kasybos, naftos, dujų ir automobilių pramonių surogatai, sugebėjo sustabdyti aplinkosauginį susitarimą šiam net nepajudėjus iš vietos. Susitikimas aiškiai parodė verslo nesugebėjimą spręsti skubius globalaus gyvenimo klausimus.

Verslas savo geriausiu pavidalu gali padaryti nepaprastus dalykus. Pasaulis yra pilnas mažų stebuklų, kuriuos mums dovanoja dizaineriai, inžinieriai ir net prekybininkai. Tačiau bendra komercinė veikla naikina gyvybę Žemėje. Mes visi esame atsakingi, tačiau esame kurstomi modernaus verslo, turinčio daugiau galios, negu pats gali kontroliuoti.

L.: Jūsų paskutinės knygos pavadinimas „Natūralusis kapitalizmas”, parašytos kartu su Amory ir Hunter Lovins, atrodo kaip oksimoronas. Ką tai reiškia?

H.: Tie, kurie nėra skaitę knygos, dažnai galvoja, kad jos pavadinimas yra nuoroda į kitokį kapitalizmą, tačiau iš tiesų joje nėra jokios nuorodos į kapitalizmą apskritai. Ten vystoma „natūralaus kapitalo” idėja, o tai labai svarbus skirtumas.

Terminas „natūralus kapitalas” (natural capital) buvo sugalvotas ekonomisto E. F. Schumacherio knygoje „Maža yra gražu” ir atspindėjo gamtinius išteklius, kuriuos ekonomistai, valdžios ir korporacijos palieka už balanso aktyvo ribų. Gamtiniame kapitale esama gyvybingų, gyvybę palaikančių paslaugų, kurios trykšta iš pačių ekosistemų: apdulkinimas, potvynių prevencija, dirbamos dirvos formavimas, deguonies gamyba, atliekų metabolizmas ir t. t. Kapitalizmas pačiose savo gelmėse yra nenatūrali (negamtinė) sistema, kuri visiškai sugriauna gamtinį ir žmogiškąjį kapitalą dėl to, kad yra susikoncentravusi į kapitalą tradicine prasme: pinigus ir produkcijos vidurkį.

L.: Jei kapitalizmas negali būti „gamtinis”, tuomet kaip verslas gali būti palaikantis ekopusiausvyrą?

H.: Verslas ir kapitalizmas nėra tas pats. Kuomet kalbame apie kapitalizmą, esame visai kitame lygmenyje. Verslas ir įmonės egzistavo dar kelis tūkstantmečius prieš atsirandant kapitalizmui.

Ar kapitalizmas būtinai turi būti išnaudojantis? Pagal jo apibrėžimą ir praktiką, – absoliučiai taip. Ar įmanoma jį restruktūrizuoti ir iš naujo sukurti, kad jis toks nebūtų? Taip, bet tai jau nebebūtų kapitalizmas. Esama nuomonės, kad ekonominė sistema, kuri paisys ekologinių ir žmonių poreikių, sustabdys inovacijas, paskatins nedarbą, per brangiai kainuos ir t. t. Taip teigia tie, kurie neturi vaizduotės, nes jie neturi nė menkiausio supratimo, ką galėtų veikti sistemoje, kuri nebūtų paremta godumu, antipatija ir apgaule. Tam, kad pasikeistų sistema, turi pasikeisti žmonių vertybės.

L.: Ar mūsų planetos likimas priklauso nuo verslo sugebėjimo išmokti pajungti vaizduotę, ar daugiau nuo bendruomenių ir individų pastangų paskatinti įstatymų priėmimą bei sveikas, ekologijai neabejingas praktikas?

H.: Atsakymas nebūtų „vienas kuris”, ar net „abu”, atsakymas būtų – „visi”. Sistemoje turės pasikeisti kiekvienas mazgas. Žmonių visuomenė yra Motinos Žemės posistemė. Keičiantis Žemei, pakeičiamas kiekvienas visuomenės aspektas. Tai vyksta tiesiai mums prieš akis. Daugelis pokyčių sukelia kančią. Tai yra problema, tačiau taip pat ir pradžios taškas galimam įsikišimui, kuomet mes paklausiame: kaip palengvinti šitą kančią?

Kitas būdas pažvelgti į populiaciją – paklausti savęs: kaip sukurti planetą, kuri tikrai maloniai priims kiekvieną naują būtybę? Kaip sukurti planetą, kurioje nekentėtų vaikai? Jei pradėsime nuo to, tuomet atsiras ir akivaizdūs atsakymai. Žinoma, verslas turi keistis, tačiau jei bandysime pradėti nuo čia, įsivelsime į ginčus, kompromisus, taisykles, racionalizavimą, nes verslas juk nėra žmonijos tikslas ir, be abejo, nėra tai, dėl ko gimėme šioje žemėje. Verslas gali tarnauti žmonijai, palengvinti kentėjimą ir puoselėti gyvybę, tačiau tokio verslo pavyzdžių dar labai maža.

L.: Ar galite pateikti puoselėjančio verslo pavyzdžių? Ar tai labiau priklauso nuo to, koks tai yra verslas, ar kaip jis valdomas?

H.: Priklauso nuo abiejų. Tarkim, yra Judy Wick „White Dog“ kavinė Filadelfijoje, yra ir„McDonalds“. Abu yra restoranai, tačiau vienas padeda bendruomenei, o kitas išsiurbia visus jos resursus, už juos mokėdamas varganus atlyginimus. Atskirti juos nereikia didelio mokslo. Širdyje mes atpažįstame gerą verslą, kuomet su juo susiduriame.

Galime savęs paklausti, ar greitas maistas išvis turėtų egzistuoti. Tai yra iš prigimties neekologiška ir destruktyvi industrija, kadangi ji organizuoja maisto grandines  į mažos kainos monokultūras, tuo pačiu žalodama žmonių sveikatą. „Lėtas maistas” arba vietinės virtuvės ir bioūkininkystės atgimimas yra kita šio spektro pusė.

Apskritai, mažiau yra geriau. Yra įmanoma, kad verslas bus ekologiškas plačiame kontekste, tačiau iš tiesų labai nedaugelis tikrai šito pasieks, kadangi prielaidos, kurios palaiko dideles korporacijas, paremtos dominavimu ir galia rinkose prieš kitus. Ekologiškas verslas gali būti vystomas daugeliu būdų, tačiau jie visi turi turėti tam tikrą skaidrumo ir autentiškumo lygmenį, kuris smarkiai kontrastuoja su įvaizdžiu, pateikiamu korporacijų viešųjų ryšių. Didelės institucijos yra labai galingos, bet iš esmės ir labai pažeidžiamos dėl savo dydžio. Jos sukuria įmantrius apgaulės metodus, veikiančius kaip apsaugos priemonė prieš save ir kitus. Tuo tarpu daugelis mažų įmonių pražūva be sąžiningumo.

L.: Daugeliui aplinkosaugininkų darbas su korporacijomis atrodo per daug kompromisinis.

H.: Darbas su korporacijomis netampa per daug kompromisinis, jei lieki ištikimas savo vertybėms ir principams. Jei esi jų pavergtas, tada tai jau kitas dalykas. Davidas Broweris, „Žemės draugų” įkūrėjas, niekuomet nebuvo kritikuotas už darbą ir derybas su korporacijomis tol, kol kita pusė darė tai, kas reikalinga, o tą Davidas labai aiškiai apibrėžė. Tai, kur negali būti kompromisų, yra  teisingumas ir gamta – bioįvairovė, klimatinė integracija, laukinė gamta.

Esama 100 milijonų verslų pasaulyje; 10 000 iš jų yra didelės kompanijos, kurios kontroliuoja žmonijos likimą. Su jomis reikia derėtis visais įmanomais būdais. Jei sėdi Starbucks’e, plūsdamas visas šias blogybes, tuomet tu meluoji. Ir tokiu būdu tu tikrai negali mokyti žmonių.

Taip pat labai svarbu yra skirti korporacijas ir žmones jų viduje. Tie žmonės esame mes: mūsų sesės, dėdės, dukros, tėvai ir kaimynai. Korporacija yra keistas, hibridinis, nei žmogiškas, nei institucinis organizmas, kurio mes gerai nesuprantame, nes jis labai skiriasi nuo visko, ką iki šiol regėjome Žemėje.

 

                    {youtube}N1fiubmOqH4{/youtube}

L.: Kuomet tenka dirbti su žmonėmis, atėjusiais iš tradicinio korporacijų pasaulio, kokias ekologinės pusiausvyros idėjas jiems yra sunkiausia suvokti?

H.: Ekologiškumo esmė yra gebėjimas matyti ryšį tarp žmonių ir gamtos, kaip sistemos, kurioje esama posistemių, tokių kaip komercija. Iš esmės, tai būtų mąstymas sistemomis. Daugelis verslininkų daro pinigus, nes jie turi labai siaurą supratimą. Universalus verslas neišlieka. Verslas klesti dėl menkai apibrėžtos atsakomybės. Tačiau tai mus ir žudo.

Pavyzdžiui, mes deginame tropinius miškus ir išnaikiname tradicines vietines kultūras tam, kad aprūpintume pašaru galvijus, kurių mėsa sukelia širdies ligas. Širdies ligų dažnumas privedė prie to, kad auganti biotechnologijų industrija tiria dar likusius atogrąžų miškus, kad rastų naujus komponentus, iš kurių jie gamins organizmus užsikišusių arterijų gydymui. Farmacijos industrija naudojasi poilsiavietėmis Arizonoje su golfo laukais, kad pagirdytų ir pamaitintų gydytojus, kurie yra jų marketingo dalis. Šie pokyliai labai prisideda prie globalinio atšilimo dėl didėjančio anglies dvideginio išmetimo skraidant lėktuvais, važinėjant limuzinais ir golfo automobiliais. Oro kondicionieriai, kurie vėsina pastatus, maitinami „Black Mesa“ elektrininės, kuri teršia orą ir didina susirgimus astma.

L.: Naujausiame „Boston Globe” numeryje apie energetikos krizę  jūs pasakėte, kad mums trūksta ne energijos, o išminties.

H.: Ekologija yra pasaulio matymas širdimi ir suvokimas, kad jo dalys yra neatsiejamos nuo visumos. Dauguma žmonių yra slegiami rūpesčių, nerimo, įtampos ir nesaugumo jausmo. Jiems sunku žiūrėti toliau į ateitį ar giliau į dabartį, nes jie jaučiasi išgąsdinti. Štai iki ko prieita. Kol ekologija nebus susieta su žmonių kančios gelme, tol ji tebus baltojo žmogaus iš Šiaurės judėjimas.

L.: Kaip ekologinis požiūris „susijęs su žmonių kančios gelme”?

H.: Patirties ir žinių fragmentacija yra modernybės požymis ir pirminė neekologiškumo priežastis. Ką žmonės bežino apie vietą, kurioje gyvena? Jų išgyvenimas nepriklauso nuo vietinio mokslo ar artimo ryšio su bioregionu.

Gal padės pavyzdys: Patagonijoje gyveno žmonės, vadinami jamanais (yaman), kuriuos pirmas pastebėjo Fernandas Magelanas (jis juos vadino gyvuliškais). Medžiotojai ir rinkėjai jamanai, gyvenantys viename sudėtingiausių pasaulio klimatų, rojaus ieškotojų buvo sumedžioti beveik iki išnykimo, kol gentyje beliko keli šimtai žmonių. 1870-aisiais anglikonų dvasininkas ir savamokslis leksikografas pradėjo sudarinėti jamanų kalbos žodyną. Šis žodynas, išlikęs iki šių dienų, turi 32 000 žodžių. Palyginimui, japonų kalboje esama 40 000 žodžių, ir tai tik rašomoji kalba. Jamanų kalba turi daugiau veiksmažodžių nei anglų kalba. Tai yra vietos kalba. Joje esama atskirų žodžių apibūdinti žmonių santykiui su vietinėmis gyvybės sistemomis.

Jų kalba net ir šiandien yra vienas iš pasaulio labiausiai stebinančių mokslų. Iš jos mes galime sužinoti apie žmones, kurie kalbėjo kalba, neskirstančia į atskirus dalykus mokslo, savęs, vietos, to, kas šventa, išgyvenimo ir gamtos. Tai nereiškia, kad šios idėjos buvo integruotos, tačiau jamanai niekada nesuskaidė pasaulio į atskiras kategorijas.

Šiandien žmonių išgyvenimas priklauso nuo abstrakcijų, esančių rinkos informacijoje, nuo profesinių įgūdžių, kurie yra visiškai nepriklausomi nuo vietos, nuo monetarinės sistemos srauto ir nuo giminystės ryšių, kurie išbarstyti po visą pasaulį. Diskutuodami apie ekologiją abstrakčiame lygmenyje, mes pamiršime esminį dalyką: žmonės išnaudoja aplinką tam, kad galėtų valdyti kitus žmones. Tad ekologinio praradimo esmė yra žmonių, esančių korporacijų dalimi, pastangos suformuoti dominantinius santykius ir primesti juos kitoms kultūroms bei žmonėms. Ekologijos ir biologijos mokslai yra labai svarbūs, tačiau vilties šaltinis yra teisingumas ir kito žalojimo bei valdymo atsisakymas. Tai prasideda nuo lyčių vaidmenų ir išsiplečia nuo šeimos į bendruomenę, į valdymąs, valdžią ir tarptautinę politiką.

L.: Hierarchinės mūsų institucijų struktūros gali būti išnaudojančios ir despotiškos. Ar organizacinėms struktūroms reikia keistis į kooperatyvus?

H.: Manau, kad reikia būti atsargiam bandant pritaikyti tai, kas veikia vienoje kultūroje, visame pasaulyje, tarsi tai būtų panacėja. Galbūt geriau yra prieiti prie to per viešąsias erdves. Jos dažnai apibūdinamos kaip atviri viešos žemės plotai miestuose, bet reikėtų vartoti šį žodį platesne prasme: nuo žaliųjų plotų kaimuose iki kultūros, iki dangaus. Bendrai paėmus, žmonės, kurie organizuodavosi viešose erdvėse, visada sukurdavo teisingesnes sistemas, nei tie, kurie organizuojasi per privačią nuosavybę.

Pripažinimas, kad ištekliai yra mūsų visų, nereiškia, kad tai turi būti kolektyvizuota. Tai reiškia, kad viešųjų erdvių dinamika formuos kultūrą. Mes tai labiau pastebime vietinėse kultūrose. Kultūra, kuri kuria materialinę gerovę už viešųjų erdvių, kaip tai daro industrinės tautos, visada bus sunkiai priversta pripažinti savo ribas. Tokie klausimai, kaip besaikė žuvininkystė ir toksinės atliekos čia, JAV, pamažu vėl suburia bendruomenes, kuomet žmonės pajunta, kad gręsia pavojus jų darbams, pragyvenimui, vaikams.

 

L.: Ar jūs norite pasakyti, kad prastėjant žmonių sveikatai bei ekosistemos būklei, mes esame priversti apsvarstyti viešąsias erdves, kaip vieninteles priemones spręsti sudėtingas problemas, su kuriomis susiduriame? Tačiau vis dar labai daug žmonių atsisako arba nesugeba pripažinti problemų. Tai aišku pažiūrėjus į tai, kaip išaugo visureigių prekyba, kelianti nemenką grėsmę viešosioms erdvėms.

H.: Aš niekuomet neteigčiau, kad esama „vienintelio” sprendimo būdo. Jei mes esame sistemoje, kuri žemina gyvybę žemėje, tuomet kiekvienas sistemos mazgelis reikalauja dėmesio. Tai suteikia pasitikėjimo, nes tai reiškia, kad ūkininkai, mokytojai, tėvai, architektai ir visose kitose srityse dirbantieji turi savo vaidmenį. Mes nekalbame apie pasikeitimą iš viršaus. Mes nekalbame apie charizmatiškus baltuosius vyrus, vedančius į ekologinę revoliuciją. Tai pokytis iš pakraščių.

Jūsų klausime užslėpta mintis, kad esama kažkokio omega požiūrio taško, iš kurio prasidės dideli pokyčiai, tačiau tokia pokyčio koncepcija yra būdinga mąstymui, kuris ir sukūrė dabartinę sistemą. Ir jei mes mąstome apie visureigių savininkus, kaip apie nerūpestingus, nemąstančius viešųjų erdvių užgrobėjus, mes esama dar gilesniame urve, kadangi marginalizuojame ir net demonizuojame kitus žmones. Tai nėra tvirtas pagrindas pokyčiams. Šiame pasaulyje gausu neišmanymo. Gali kaltinti žmones, kurie viską nubloškia atgal į tamsą, arba gali pradėti degti žvakes. Elgiesi klaidingai tik tuomet, jei žinai apie problemą ir vis tiek nieko nedarai.

L.: Labai lengva pakliūti į demonizavimo spąstus. Progresyvus judėjimas yra pilnas tokio blogai-gerai mąstymo: kompanijos yra blogai, kapitalizmas yra blogai, globalizacija yra blogai. Kaip nepakliūti į šiuos spąstus?

H.: Mes galime pažiūrėti į save. Ar mano širdis bloga, ar gera? Tai yra savižinos ir savęs priėmimo klausimas. Niekas nėra juoda arba balta, tad įsitraukimas į polemiką, ar ji būtų kairioji, ar dešinioji, yra šioks toks piktnaudžiavimas. Tikras grassroot pokytis yra šiek tiek netvarkingas, kadangi jis yra visa apimantis. Jame esama radikalumo.

Tikras pokytis yra tarsi budistinė praktika; tai yra domėjimosis tuo, kas aplink tave: tavo namu, bendruomene, drabužiais, maistu, kalba, gyvenimo būdu, pragyvenimo šaltiniu.Tai gali būti stimuliuojama ir pagerinta per pokyčius valdžioje, įstatymuose, lyderystėje, aš labai palaikau politinį aktyvumą bei pilietines iniciatyvas. Tačiau gyventi ekologišką gyvenimo būdą visų pirma yra ne kolektyvinio ar politinio, o asmeninio pasirinkimo klausimas. Aš niekuomet nežinojau jokio kito efektyvaus būdo keisti aplinką, nei pradėti nuo mažų pokyčių ir, anot Gandhi, būti tais pokyčiais, kuriuos nori matyti. Kuomet aš ir daugelis kitų pradėjome organiško maisto judėjimą šešiasdešimtaisiais, mes neprašėme niekieno leidimo, nedarėme apklausos ir negavome nurodymų iš USDA. Mes auginome maistą, sandėliavome jį, pakavome ir valgėme. Tikri pokyčiai, vykstantys pasaulyje, dažnai yra nepastebimi.

 

                    {youtube}UGDXnoamGuI{/youtube}

L.: Ar mes galime išmokyti žmones suvokti tas sistemas, apie kurias jūs kalbate?

H.: Nemanau, kad galima ką nors išmokyti, ypač verslo žmones. Galima tik pristatyti ir įkūnyti idėjas. Aš bandau padėti žmonėms suprasti, kad pradėjus vertinti ir saugoti mūsų natūraliojo kapitalo išteklius, galime sulaukti tikro proveržio procesuose, gamyboje ir dizaine. Žmonės juda galimybių link. Kai tik jie pamato, kad įmanoma pagerinti gyvenimo kokybę naudojant ženkliai mažiau „gyvybės”, jie tikrai apsidžiaugia. Ne tik verslininkai, bet ir studentai, miestai, ministerijos, kitos institucijos. Kai „Natūralusis kapitalizmas” buvo išleistas Kinijoje, Šanchajaus meras nupirko 700 kopijų kiekvienam miesto administraciniam departamentui.

L.: Jūs sakote, kad mums reikia naujų „mentalinių modelių” ir žemėlapių. Kodėl?

H.: Pakitę mentaliniai modeliai arba žemėlapiai leidžia mums surasti didžiausios įtakos taškus. Dana Meadows puikiai parodė, kur reikia įsikišti į sistemą, kad gautume daugiausiai naudos. Plaukimas pasroviui, žinoma, yra mažiausiai efektyvus.

Žmonės dažnai net nežino turį mentalinius modelius. Jungtinėse Valstijose mes manome, kad XXI amžiaus kapitalizmas yra nulemtas kaip natūralios gamtos dalis, Dievo pasireiškimas kvestionuojamas tik kvailių ir griovėjų. Mes nematome, jog dabartinė ekonominė sistema yra pastatyta aukštyn kojomis ir atvirkščia. Mes dalyvaujame sistemoje, kuri tarnauja mažumai ir išnaudoja, prispaudžia bei slopina daugumą. Mes gyvename pasaulyje, kuriame nuoširdus darbas, taikumas ir taupumas yra baudžiami, o godumas, tuštybė ir prievarta gerbiami. Mes baksnojame pirštais į farmacininkus, internetą ir higieną, kaip įrodymus, kad Vakarų civilizacija yra teisingame kelyje, ignoruodami, kad esame globalaus gyvybės holokausto liudytojai.

Vienas būdų atpažinti žmones, turinčius tvirtą ideologinį pamatą, yra panaudoti senąjį mentalinį modelį, kuomet pripažįstamas etikečių klijavimas siekiant sumenkinti ar pažeminti kitus. „Kairysis” yra viena tų etikečių. „Žaliasis” yra kita, o „socialistas” – dar kita. Aš manau, kad dominuojantis ekonominis modelis uzurpuoja kalbą ir prasmes, anuliuodamas viziją, argumentus ir suvokimą. Kaip sako Eduardo Galleano, gali pagalvoti, kad Darwinas parašė savo knygas norėdamas pašlovinti laukinį kapitalizmą. Mes suprantame Darwino raštus per prizmę, kurią mums perdavė ir sustiprino dominuojančios institucijos. Dalyvaujame žmogaus prigimties sumenkinimo ir kultūros naikinimo procese dėl pinigų, nes esame akli. Korporacinio kapitalizmo sistema yra fabrikatas, žmogaus proto išradimas, plonytis šydas, daugeliui atrodantis labai tvirtas.

L.: Jūsų knygoje „Kita ekonomika”, parašytoje 1983-iais, rašėte, kad mes neturime ekonominių ir aplinkosauginių problemų, tik dizaino problemas. Kodėl „dizaino”?

H.: Naudoju terminą „dizainas”, kadangi jis praslysta pro korporacijų gynybas. Ojibway gentis gamino „sapnų gaudykles”, kurios praleisdavo gerus sapnus ir sugaudavo blogus. Versle esama priešingo prietaiso, tokio, kuris atskiria gerus sapnus ir įleidžia blogus. Geras dizainas yra toks, kuris leidžia pasireikšti vaizduotei, džiaugsmui ir inovacijoms. Daugelis žmonių, jei tik turi pasirinkimo galimybę, juda gero dizaino ir naujų galimybių link. Dizaine nesama ideologijos, todėl jis nematomas kaip grėsmė.

Sakydamas, kad mes turime dizaino problemą, tenorėjau savaip išreikšti mintį, kad esama problemos mūsų matyme – jei mes, kaip visuomenė, galėtume pakeisti būdą, kuriuo suvokiame pasaulį, sprendimai pakopomis atsirastų. Ir jie atsirado. Esama nuostabių žmonių, turinčių radikalių ir elegantiškų sprendimų. Kyla klausimas, kodėl esant tiek sprendimo būdų, mes esame dar labiau destruktyvūs, nei prieš dešimtį metų?

L.: Tai atrodo ne tik tragiška, bet ir ironiška.

H.: Ironiška todėl, kad mes turime visas priemones, kad galėtume pakeisti kiekvieną ekonomikos sektorių, nuo ūkio, iki sveikatos, energetikos, tačiau mūsų pastangos yra blokuojamos korporacijų oligarchų, kurie turi visas galias šioje šalyje bei pasaulyje. Esame tokie sustingę, apmarinti, kad daugelis amerikiečių nesuvokia, jog per paskutinius prezidento rinkimus mes regėjome rūmuose sėkmingai patalpinamą marionetę diktatorių, globojamą turtingos politinės klikos.

L.: Ar jus neramina, kad korporacijos užsikabina žodį „ekopusiausvyra” ir užsiliūliuoja, manydamos, kad yra neabejingos ekologijai?

H.: Pirmiausia leiskite man pasakyti kai ką apie terminą „ekopusiausvyra”: tai ne pats geriausias terminas. Ir net jei toks būtų, tai nuobodi koncepcija. Mums reikia atkurti pasaulį, o ne išlaikyti pusiausvyrą. Taip, daugelis korporacijų, kaip ir sakote, naudojasi šiuo žodžiu bandydamos sudaryti teisingumo įspūdį. Toms korporacijoms būti „žaliosiomis” reiškia nesikeisti. Prisimenu, kaip klausiausi „DuPont“ atstovo kalbant, kaip jie pradeda naują resursinį produktyvumą, pristatydami visureigių dengimą pudra. Aišku, medžiagų ir energijos sąnaudos buvo sumažintos 75 procentais. Tačiau būtent tokiomis akimirkomis aš suprantu, kaip giliai sugedęs yra mūsų mąstymas.

Neseniai garsi aplinkosauginė organizacija paprašė manęs kreiptis į jų rėmėjus. Pristatydamas mane, organizacijos direktorius pranešė, kad aš pranešiu „gerąsias” korporacinės ekologijos naujienas. Buvau labai nustebintas ir, deja, turėjau sugėdinti renginio šeimininką pasakydamas, kad kai kalbame apie dideles tarptautines kompanijas, nėra labai daug gerų naujienų.

Tikros geros naujienos yra tos, kad šioje šalyje yra kokie 7000 mažų įmonių, kurių esminė gyvavimo priežastis yra sukurti humanišką ir ekologišką ekonomiką. Kai kurios nevyriausybinės organizacijos labai apsidžiaugia, kai Williamas Clay’us Fordas kalba apie planus padaryti „Ford Motor Company“ žaliąja, tačiau tikrasis darbas vyksta paraštėse, kur nedaug apyvartinių lėšų turintis verslas tikrai vykdo pokyčius. Aš mąsčiau parašyti ploną knygą, pavadinimu „Korporacinė ekologinė pusiausvyra”. Kaip ir „Natūralusis kapitalizmas”, pavadinimas iš pažiūros yra oksimoronas. Knygos tikslas būtų aprašyti, kaip turėtų iš tikrųjų atrodyti korporacinė ekopusiausvyra. Tai labai skirtųsi nuo to, kas dabar yra laikoma „žaliosiomis” korporacijomis. Nežinau, ar kuri tarptautinė kompanija galėtų pasiekti tikros ekopusiausvyros, tačiau mes bent jau galėtume susigrąžinti kalbą.

L.: Jei terminas „ekopusiausvyra” nebeturi jokios reikšmės, kodėl jo visai neatsikračius?

H.: Kalba yra sukuriama kultūros. Neįmanoma to atmesti. Šiandien aiškumas, kuriuo mes apibūdiname savo santykį su gyvenimu, yra sumenkęs. Aplinkosauginės ir socialinio teisingumo siekiančios organizacijos bando praplėsti žodyną, kad sukurtų platesnį žmonijos galimybių pojūtį. Milanas Kundera sakė, kad „žmogaus kova prieš galią yra atminties kova prieš užmarštį.” Tai taip pat yra kalbos kova prieš pastangas ją nutildyti, inteligentiškumo kova prieš skambias frazes, humaniškos elgsenos – prieš korporacijų viešųjų ryšių biurų konvulsyvų melą.

 

                    {youtube}cN36NpkA8Fw{/youtube}

L.: Ar matote prasidėjusius antiglobalizacijos protestus kaip šios kovos dalį?

H.: Protestai vadinami „antiglobalistiniais”, tačiau, mano manymu, jie apima kai ką daugiau, nei nurodo terminas. Pastaruosius dešimt metų vis didėja pasaulinis maištas, kurio kulminacija buvo labiausiai regima protestuose prieš Pasaulio Prekybos Organizaciją Sietle. Mažai pastebėtas ir plačiai ignoruotas žiniasklaidos, žinovų jis buvo vaizduojamas kaip paprasčiausias globalizacijos progreso atmetimas. Toli gražu. Tai yra pasipriešinimas viešųjų erdvių korporatizavimui, pasipriešinimas vis labiau prarandamam suverenitetui, orumui, apsisprendimo teisei. Tai nėra mažumų skundai, iškelti marginalinių visuomenės segmentų. Tai yra esminiai klausimai, kurie nulems mūsų ateitį. Tai, ką mes regime, gali būti ne kas kita, o pirmoji globali revoliucija, kylantis pasaulietinis judėjimas, kuris privers kiekvieną tarptautinę organizaciją ir valstybių valdžią keistis arba žūti.

Žodžiai „sukilimas” ir „revoliucija” gali skambėti bauginančiai dėl panašumo į marksistinį praeities žargoną. Tačiau tai, kas skiria šią revoliuciją nuo marksistinės-leninistinės ir kitokių protofašistinių judėjimų, yra centralizuotos lyderystės, vienos ideologijos, hierarchinės organizacijos formos nebuvimas. Tai visiškai naujas ir visiškai kitoks socialinis judėjimas. Jokia institucija ir valdžia nėra jam pasiruošusi. Jis yra platus, gilus ir greitai augantis. Jame dalyvauja šeimos iš Indijos, motinos iš JAV, ūkininkai iš Prancūzijos, bežemiai iš Brazilijos, vargšai iš Bolivijos, zapatistai iš Čiapaso, gentys Centrinėje Amerikoje, namų šeimininkės Japonijoje, sėdintys medžiuose šiaurės Kalifornijoje. Judėjimui nereikia daug pinigų, jis auga atkampiose vietovėse taip pat, kaip ir pagrindiniuose populiacijos centruose. Jo herojai yra ūkininkai, batsiuviai, poetai. Jo geriausiai žinomi šaukliai yra spalvoti žmonės iš pasaulio Pietų.

L.: Kada jūs supratote, kad korporatizavimas tapo vienu esminių politinių mūsų eros klausimų? Ar tai jums paaiškėjo PPO protestuose Sietle ar gerokai prieš tai?

H.: Korporatizavimas buvo labai aiškus Vietnamo karo metu. Tai buvo konfliktas, kurio metu mūsų užsienio politika buvo kontroliuojama karinio-industrinio komplekso, visai kaip numatė Eisenhoweris. Manau, kad korporatizacija buvo esminis politinis klausimas dar nuo konkistadorų laikų. Korporacijos buvo sukurtos pelno siekiančių komercinių „organizmų” tam, kad įgalintų Naujojo Pasaulio tyrinėjimus ir galėtų riboti savo atsakomybę, taip bandant apsaugoti savo šeimas. Atsiminkite, kad Amerikos kolonijos sukilo ne prieš išprotėjusio Karaliaus Džordžo tironiją, bet prieš jo privilegijuotų korporacijų valdymą. Iš esmės Amerika buvo sukurta tam, kad užbaigtų korporacinį išnaudojimą. Kad tapome tuo, ko bijojome tapti, yra ironiška, tai nesukeltų didelio istorinio susidomėjimo, jei ne faktas, kad pati korporacijų veikla šiandien grasina pačiai gyvybei. PPO demonstracijos turi ilgą istorinę seką. Jos tik atrodė netikėtos, nes žiniasklaida šiandien yra neistorinė, kaip ir mūsų kultūra. Marxas klydo. Religija nėra opiumas liaudžiai. Pasirenkamas narkotikas yra materializmas, kuris trykšta iš korporacijų.

L.: Kaip dalyvavimas Sietlo protestuose paveikė jus asmeniškai?

H.: Prieš tai mačiau verslą ir korporacijas kaip kažką, kas gali būti reformuota bent jau harmoningos komercinės pasaulėžiūros rėmuose. Dabar jau taip nemanau. Judėjimas į dienos šviesą iškėlė tai, kad verslas nebegali toliau vystytis jokia panašia iki šiol gyvavusia forma nesukeldamas pilietinės visuomenės ir ekologinio vientisumo žlugimo.

L.: Ar protestų dydis jus nustebino?

H.: Sietlas nustebino dydžiu, bet nenustebino policijos prievarta. Esu buvęs pilietinių teisių ir antimilitaristinių judėjimų narys ir esu matęs nebekontroliuojamą policiją bei paviršutiniškus politinius paaiškinimus po to. Bet mane labiausiai sukrėtė baisus Sietlo įvykių iškraipymas žiniasklaidoje. Parašiau truputį apie protestus, ir tas gabalėlis buvo publikuojamas The Sun ir dvylikoje kitų laikraščių. Tai buvo ilgas elektroninis laiškas, kuriuo siekiau paprieštarauti žiniasklaidoje vyraujančiai propagandai. Aš niekuomet pilnai nesuvokiau Noamo Chomsky termino „manufacturing consent“, kol neperskaičiau sekmadienio laikraščio, rašiusio apie  protestus.

L.: Ar matote šį „sukilimą” kaip didelių poslinkių verslo suvokime ir pratikoje rodiklį?

H.: Praleidau dešimt metų kalbėdamasis su korporacijomis, kurios išreiškė norą naudoti ekologiškesnes praktikas. Kol kas šios kompanijos taip ir nesugebėjo iš pamatų pakeisti savo korporacijos nuostatų, kurie palaikytų ekologinį ir socialinį teisingumą. Vienintelės išimtys buvo tokie žmonės, kaip Ray’us Andersonas, Interface įkūrėjas ir direktorius, bei Anita Roddick, Body Shop įkūrėja. Kitaip tariant, korporacija turi savo „gyvenimą”, o tas gyvenimas neturi nieko bendra su žmonių ar ekologiniu integralumu. Kolektyvinis korporacijų elgesys naikina gyvybę Žemėje.

Paskutinis sakinys skamba kaip iš filmo „B movie”, bet yra taip: arba tu tai pasakai ir darai ką nors, arba pradedi mąstyti, koks turėtų būti requiem. Aš renkuosi pirmąjį variantą.

L.: Kaip nesusirgti depresija, kuomet susiduri su tokiomis didelėmis problemomis?

H.: Šį darbą tokiu nuostabiu daro jo mastas ir tai, kad visi keliai galiausiai veda į širdį ir dvasią. Kodėl depresuoti? Kodėl nedepresuoti? Abu klausimai galioja. Žmogaus padėtis yra tokia, kaip aprašyta prieš 2500 metų. Klausimas yra ne kaip išgelbėti žemę, bet kaip palengvinti kančią.

L.: Jūs kreipiatės į dešimtis auditorijų kasmet. Kokie yra pirmiausia žmonėms iškylantys klausimai?Ar esama kažkokios bendros temos, nesvarbu, kur būtumėte?

H.: Jei esama kokios po viskuo slypinčios temos, tai būtų viltis: viltis, kuri turi tvirtą pagrindą, kuri yra patikima. Žmonės nori žinoti: ar turime pakankamai laiko? Ar mes tai įgyvendinsime? Esu tikras, kad šie klausimai be paliovos buvo užduodami ir seniau, bet nemanau, kad kada nors anksčiau jų buvo klausiama taip atkakliai ir tokiose skirtingose grupėse. Ir žmonių, kurie pasiryžta kalbėti apie šią bendrą baimę, vis daugėja.

L.: Kas yra viltis, „turinti tvirtą pagrindą”?

H.: Turiu galvoje viltį, kuri yra įtikinama, padedanti suprasti pasaulio problemas. Aš nesu patenkintas vien troškimais ar lūkesčiais; tai netgi galima vadinti tikėjimo idėja.

Wendellis Berry savo poemoje „Išprotėjęs ūkininkas” rašė: „Džiūgauti net žinant visus faktus”. Kuomet aš kalbu su verslininkais ir valdininkų auditorijomis, jie težino mažai faktų, jei jų žino išvis. Paprastai jie mano, kad problemos esmė – kaip palaikyti savo lizdą švarų. Tad tenka juos supažindinti su tam tikrais rėmais, biologine ir socialine pasaulio būklės analize. Tada jau gali parodyti naujus matymo ir veikimo būdus.

Auditorijos, kurios yra išsilavinusios šio klausimo atžvilgiu, patenka į tris kategorijas. Pirmoji kategorija yra žmonės, kurie ilgai tyrė šį klausimą ir tapo užgrūdinti, kartais ir ciniški. Juos nėra sunkiausia pasiekti. Antroji kategorija yra žmonių, kurie tapo desperatiški dėl to, ką sužinojo, todėl jiems reikia vilties, kad galėtų pasistūmėti gyvenime ir veikloje.

Tretieji yra tie, kurie yra giliai pasišventę teisingumui bei atsinaujinimui, jiems reikia nedidelio padrąsinimo. Jiems tereikia maisto, namų ir kelių gerų draugų. Tai tie žmonės, seni ir jauni, kurie formuoja piketų eiles, atlieka tiesioginius veiksmus, prisirakina prie medžių ir buldozerių, kalba tiesą mūsų gatvėse. Jie, mano supratimu, yra herojai. Jie teikia man vilties.

L.: O kaip jūs atsakote į kitą klausimą: ar mes turime pakankamai laiko pakoreguoti savo destruktyvias tendencijas?

H.: Dažniausiai atsakau, kad laikas neturi reikšmės. Visi mes – 6 milijardai, kurie nuolat didėja, – esame šitame laike ir turime pakankamai laiko daryti ką norime, net jei negalime numatyti ateities. Tai nereiškia, kad ateinančiais metais nebus skaudžių žmonių ir vietų praradimų. Žmonių kančios greičiausiai tik padidės ir jas bus nelengva regėti. Mes negalime žinoti ateities, net vienos minutės nuo dabar. Tačiau yra svarbu užsiimti kažkuo naudingu, gyventi gyvenimą dėl kurio jausiesi gerai mirdamas, net jei mirsi rytoj. Kuomet gyveni tokį gyvenimą, mirties, gyvenimo ir laiko klausimai nebeatrodo tokie svarbūs, lyginant su rūpesčiu ir pagarba, kuriuos atiduodi.

Poetas Davidas Whyte’as pasakoja korporacinėms audotorijoms istoriją apie vaiduoklį, visai kaip Dickenso „Kalėdų giesmėje”, kuris nuveda korporacijos vadybininką prie jo ateities kapo, nugremžia kerpes ir perskaito epitafiją: „Jis išsimokėjo savo paskolas”. Anksčiau ar vėliau kiekvienas žemėje turi atsakyti į klausimą – ar mes gyvename baimės, ar atsidavimo kupiną gyvenimą.

L.: Manau, kad viltis ypatingai reikalinga jauniems žmonėms. Kaip mes galime mokyti jaunimą apie tai, kas vyksta pasaulyje, neatimdami iš jų vilties?

H.: Neįmanoma atimti vilties iš žmonių, kurie jos niekada neturėjo. Daug jaunų žmonių buvo įmesti po šaltu aplinkosauginiu dušu dar būdami jauni ir neturėjo jokio konteksto su ta neraminančia informacija, kurią gavo. Jiems buvo informuota apie mirštančius banginius, globalinį atšilimą, užterštas upes, iškirstus miškus. Paskutinis dalykas, nuo kurio reikia pradėti mokyti vaiką apie aplinką, tai problemos. Reikia pradėti nuo paslapties. Reikia leisti jiems pažinti ir pamilti gamtą, nors jie ir neturi jokių pirminių žinių apie ekologiją. Jie sužinos apie problemas pakankamai greitai, tačiau ankstyvais mokykliniais metais jie turėtų žaisti, gerai leisti laiką ir gerbti gamtą.

Vaikai aštriai jaučia praradimą ir gali matyti, kokia absurdiška yra dabartinė sistema. Kevinas Danaheris iš  Global Exchange per PPO susirinkimus Sietle sakė klausytojams, kad jei jie pasimetę savo prioritetuose, tegul paklausia devynmečio, ar korporacijos turėtų didinti pelną, ar saugoti aplinką, ar didinti pasirinkimą rinkoje, ar sustabdyti vaikų badavimą.

Vaikams reikia gebėjimo stebėtis, kuris suteiktų pasaulinio vyksmo suvokimo pagrindus. Tokie vaikai nebus netekę vilties, nes jie nenusileis, nepasiduos, niekada neatsisakys žemės atkūrimo užduoties, kuri iš pažiūros atrodo neįmanoma.

 

_______________________

 

Kai kurie paaiškinimai:

Korporatizacija (angl. corporatization) – tikslesnis apibūdinimas to, ką vadiname privatizacija. Tai viešųjų erdvių ar funkcijų pardavimas arba perdavimas korporaciniams organizmams.

Ekopusiausvyra (angl. sustainability) – pažodinis lietuviškas vertimas būtų „išlaikantis ekologinę pusiausvyrą”. Verčiant nusprendžiau šį gremėzdą „sutraukti” į trumpesnį, aiškesnį ir geriau vertime pritaikomą daiktavardį.

Versta iš knygos „Mindfulness in the marketplace”