Žlugus Sovietų Sąjungai, ilgai tramdytas troškimas prasiveržė emigracijos srautais, paskatintas pereinamojo laikotarpio sunkumų... Po dainuojančių revoliucijų postkomunistinės valstybės susidūrė su skausmingais iššūkiais, su Gorgonės Medūza – 1991 m. infliacija siekė 225 proc., 1992 m. – 1100 proc., 1993 m. – 409 proc. Nedarbo lygis 1995 m. viršijo 17 proc. (plg. Lithuania: A Country Study, 1995). Viso gyvenimo santaupas akimirksniu prarijo infliacija, žlugo ištisos pramonės, palikdamos tūkstančius bedarbių... Tūkstančiai naujųjų demokratinių valstybių piliečių vaikėsi „geresnio gyvenimo“ miražą, rinkdamiesi rizikingą nelegalo gyvenimą Vakarų šalyse.
Rytų Europos regionas tapo pigios darbo jėgos šaltiniu Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos šalims. Nelegalių migrantų srautus sunku apskaičiuoti. Kai kurių šaltinių teigimu, 1990-2003 metais vien iš Lietuvos išvyko daugiau kaip 300 000 žmonių (plg. Demographic Yearbook, 2006). Šis skaičius neatspindi tokių migracijos ir nelegalaus darbo formų kaip trumpalaikiai vizitai pretekstu „aplankyti gimines“, studentų darbas vasarą, „Au Pair“ programa ir kt.
Lietuvos narystė Europos Sąjungoje nuo 2004 metų, pamažu atsiveriančios Vakarų Europos šalių darbo rinkos ir galimybė legaliai dirbti svetur pakeitė migracijos pobūdį, tačiau skiriamoji linija tiesiog „persikėlė“ toliau į Rytus – lietuves pakeitė moldavės, rusės, ukrainietės...
Pigi, nekvalifikuota darbo jėga, nelegalūs, beteisiai kūnai, darbštūs ir nuolankūs, teisiškai neegzistuojantys, nematomi, viską reginčio valstybės Panoptikono „neužfiksuoti“ žmonės. Ką jie veikia, kaip gyvena, ką patiria svetimose neprisijaukintose tikrovėse? Kokios jų, beteisių ir bejėgių, išlikimo strategijos? Kaip šių kalbančių instrumentų buvimas keičia juos pačius ir aplinką, kurioje jie įsikuria? Kaip supranta savo moteriškumą tos, kurios abstrakčių politinių ir pilietinių teisių išsižadėjo dėl skalsesnės duonos, dėl madingų drabužių, dėl pinigų? Atsisakiusios politinio balso, jos tarsi nebylės vaikšto Londono, Niujorko, San Francisko gatvėmis... O kaip jaučiasi tos, kurios naudojasi pigių auklių ir namų tvarkytojų paslaugomis?
Sigmundo Freudo teigimu, nepajudinamas civilizacijos pamatas yra fizinis, sunkus, nekūrybiškas ir prievartinis darbas, kuris dažnai nematomas ir lieka neįvertintas, apie kurį vengiama (o gal tiesiog pamirštama) kalbėti. Dar senovės Graikijoje galiojo griežta perskyra tarp oikos (ūkio, namų, šeimos, privačių dalykų) ir polio (miesto, valstybės, politikos ir viešųjų reikalų). Piliečio statusas būdavo suteikiamas tik oikos šeimininkui. Kiti, t.y. vergai ir moterys,„namuose atlikdavo visus fizinius ir ekonominius darbus, o šeimininkas lavinosi, sėmėsi žinių, diskutuodavo svarbiais politiniais ir filosofiniais klausimais“ (Thornton, 2002).
Moterų kartu su kitais (vergais, tarnais ir pan.) atliekamas darbas buvo nemaloni, tačiau būtina ir neišvengiama sąlyga tam, kad vyras, oikos šeimininkas ir polio pilietis, išlaisvintas nuo bet kokių kūniškos egzistencijos rūpesčių, galėtų atsidėti abstrakčiam teoriniam mąstymui, kultūros ir politikos reikalams.
XVII-XVIII a. Vakarų šalių demokratijos buvo grindžiamos tuo pačiu principu. Norint dalyvauti demokratiniuose debatuose, politinėje veikloje, reikėjo turėti tiek finansinių, tiek laiko resursų, todėl viešoji sfera buvo atvira, su kai kuriomis išimtimis, tik baltiesiems buržuazijos vyrams, tiems, kurie turėjo pakankamai nuosavybės, žmoną ir tarnų. Tarnai ir moterys atlikdavo visus fizinius ūkio darbus, o vyrai, turėdami laisvo laiko, galėjo užsiimti politika. E.Gouldner teigimu,„patriarchalinis moterų pa vergimas [...] buvo privaloma sąlyga formuotis viešajam racionalumui buržuazinėje visuomenėje“ (Gouldner, 1976:99).
Kaip vyksta biologiškai nulemtas lyčių darbo pasidalijimas? Dėl reprodukcinių savybių - gebėjimo išnešioti, maitinti kūdikį – moteris„įkalinama“ namų ir kūniškumo sferoje. Ji gimdo vaikus, gamina maistą, skalbia, lygina, slaugo ligonius ir senelius, kuria jaukumą, teikia seksualines paslaugas, t.y. rūpinasi, Dorothy Smith (1993) teigimu, visa „kūno logistika“.
Tai sfera, kuri yra nuslopinta, bet neatšaukta, tarsi nematoma, tačiau būtina. Ši autorė savo veikaluose įrodė, kad profesinė individo karjera tiesiogiai susijusi su jo gebėjimu atsiriboti nuo oikos sferos, nuo kūniškos egzistencijos. Patriarchalinėje visuomenėje vyras lengvai atsiriboja nuo namų ūkio ir „kūno logistikos“ reikalų, bent jau tol, kol greta yra „moteris, kuri prižiūri jo namus, išnešioja ir maitina jo vaikus, skalbia jo drabužius, slaugo jį susirgusį ir rūpinasi iš esmės visa kūniška jo egzistencija“ (Smith, 1993:325).
Taigi vyras įkūnija ir simbolizuoja idėją, mintį, gryną logiką, išlaisvintą nuo nemalonios ir nuobodžios buities pančių, racionalumą, logiką, veiksmą, universalumą, kultūros ir politikos sritį, o moteris – emocijas ir spontaniškas reakcijas, empatiją, jausmus ir vaizduotę, pasyvią egzistenciją, išsitenkančią tarp namų sienų, nepalaužiamą ir nebylią gamtą, keistą ir nelogišką pasaulį, kupiną ašarų, šypsenų ir emocijų, – ak, ta moteriškumo paslaptis...
„Moteriškumas“ – lengvai varijuojamas, bet iš esmės ganėtinai stabilus, patriarchalinėje visuomenėje susiformavęs ir kultūriškai sankcionuotas vaizdinys, čia ir toliau tekste vartojamas su tam tikra kritikos ir ironijos doze. Stuarto Millso (1991) teigimu, tokį moteriškumą suformavo visų pirma sunkūs ir skaudūs priklausomybės ryšiai: kai visi dalykai, visi daiktai moters gyvenime gaunami tik iš vyro ir/ar per vyrą, nebelieka nieko kita – tik gražiai atrodyti, nuolankiai šypsotis, kartais paverkti... Erotizuota nelygybė - štai moteriškumo paslaptis...
Feministėms atkakliai kovojant už politines, pilietines ir ekonomines moterų teises, tobulėjant buitinei technikai, kuri palengvino (o kartu ir nuvertino, sumenkino) darbus, moters atliekamus namuose, palaipsniui įteisinant kontracepciją ir pripažįstant moters teisę pačiai kontroliuoti savo kūną, vis daugiau moterų peržengia lemtingą ribą tarp oikos ir polis, t.y. įsitvirtina vyrų sferoje – versle, moksle, politikoje. Tačiau kartu su moterų emancipacija vis didėja pigios darbo jėgos paklausa oikos sferoje, namų arba „kūno logistikos“ srityje.
Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje šį poreikį patenkina daugiausia emigrantės iš neturtingų, besivystančių šalių. Po 1990 metų į jų gretas įsiliejo ir moterys iš Rytų Europos. Jos yra nematomos ir negirdimos, neturi politinių teisių, nes yra nelegalės. Darbai, kuriuos renkasi (tiksliau būtų sakyti, kuriems jas pasirenka), dažniausiai yra vaikų priežiūra, senelių globa, namų ūkio tvarkymas – tradiciniai moterų arba moteriški darbai. Darbai yra perleidžiami, perduodami ar parduodami – egzistuoja visa nelegali darbo rinka, kurioje negalioja jokios valstybės įstatymai ar teisinės normos, ji paremta savomis taisyklėmis, žodiniais susitarimais, baime ir lojalumu.
Apie šią sferą nėra jokių statistinių duomenų, tik epizodiški, fragmentiški, pabiri tyrimai. Vienas iš informacijos šaltinių, kuriuo remsiuosi šiame tekste, – mano asmeninė patirtis (riba tarp tyrimo ir gyvenimo šiuo atveju ypač miglota) Niujorke 2004 m. (išskyrus kai kuriuos interviu, užrašytus 2005-2006 m.).
Pirmus įspūdžius apie nelegalų darbo rinką Jungtinėse Valstijose galima susidaryti peržiūrėjus lietuviams emigrantams skirtas interneto svetaines, pavyzdžiui, www.doleris.com. Darbo skelbimų skiltyje per 2007 m. spalio ir lapkričio mėnesiais čia buvo įdėta 10 pasiūlymų prižiūrėti senelius, 20 – dirbti aukle ir namų šeimininke, 4 siūlė kitus kvalifikacijos nereikalaujančius darbus.
Akivaizdu, kad ši savita, specifinė ir ypatinga darbo rinka susijusi su oikos sfera arba, D.Smith žodžiais tariant, su „kūno logistika“. Net ir brandaus kapitalizmo sąlygomis ši sfera reikalauja aukų, todėl kai kurios moterys (emigrantės) yra paaukojamos tam, kad kitos galėtų būti laisvos. Kai nelegalės rūpinasi virtuve, vaikais, namais, baseinais, sodais ir katinais, legalios Vakarų pilietės, išlaisvintos nuo „kūno logistikos“, gali lygiai su vyrais dalyvauti moksle, politikoje, versle.
Marijos Bikovos (2008) teigimu, vaidmenų konfliktas ir prieštaravimas tarp darbo ir namų sferos „išsprendžiamas nusiperkant pigią darbo jėgą,“ o dirbančios motinos „ir toliau lieka geromis motinomis, paprasčiausiai jos sumoka kitoms moterims, kad šios atliktų dalį jų motiniškų pareigų“. Galbūt nemaloni, bet reikšminga čia būtų analogija su XVIII-XIX a. Prancūzijos aukštuomene, kurios moterys, pasak Elisabeth Badinter, „buvo atleistos nuo motinystės rūpesčių“. Bet kuri prancūzė, įgijusi visuomeninį statusą, nusisamdydavo žindyvę, kuri rūpindavosi jos vaiku ir atlaisvindavo ją nuo „motinystės rūpesčių“ (Badinter, 2003:22).
Egzotikos čia gerokai mažiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio - dažnai šiandien, ypač JAV, namų darbininkė nelegalė maitina jai patikėtą kūdikį, pašildžiusi šaldytuve paliktą motinos pieno buteliuką... Kaip tradicinėje patriarchalinėje visuomenėje, taip ir šiandien perskyra tarp oikos ir polis iš esmės nėra fiksuota, ji nuolatos revizuojama, ją lemia ne lytis, o teisinis statusas – tie, kurie neturi pilietybės ir leidimo dirbti, yra traktuojami kaip mažiau žmonės, nevisaverčiai ir netobuli, suvaržyti buities ir niekada nepajėgsiantys nuo jos atsiplėšti.
Kai visi dalykai moters (šiuo atveju – nelegalo) gyvenime gaunami tik per galią, statusą ir teises turintį Kitą (teisėtą pilietį), nebelieka nieko daugiau, kaip bandyti įsiteikti, manipuliuojant emocijomis, – gražiai, nuolankiai šypsotis, kartais (ne per daug ir ne per dažnai) paverkti (Mills, 1991). Būdamos priklausomos nuo savo šeimininkų malonės, bijodamos deportacijos (legalios emigracijos atveju – nežinodamos savo teisių, apribotos kalbos ir kultūrinių barjerų), emigrantės kruopščiai žaidžia „moteriškumo“ žaidimus, pateikdamos gerai surežisuotą „gražios, nuolankios ir pažeidžiamos“ moters įvaizdį.
Kai kurie tyrėjai, pavyzdžiui, Rhacel Salazar Parrenas (2001), Italijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose ilgą laiką dirbusi su namų darbininkais imigrantais iš Filipinų, teigia, kad didžiulė, kone absoliuti priklausomybė nuo darbdavio yra tiesioginė ir, ko gero, pagrindinė migrantų lojalumo šeimininkui, nuolankumo ir paklusnumo jam priežastis. Marija Bikova (2008) pranešime apie „Au Pair“ praktikas Norvegijoje, gerovės valstybėje, teigia, kad daugelis „Au Pair“ merginų atvyksta iš neturtingų, besivystančių šalių, investavusios nemažai pinigų, o sėkmė labai stipriai priklauso nuo jas priimančios šeimos.
Tyrimo metu viena iš respondenčių, sėkmingai dirbanti moteris, į savo namus priėmusi „Au Pair“ programos dalyvę, teigė, kad mergina „demonstruodavo gilų dėkingumą šeimai net ir tada, kai tam nebūdavo jokių priežasčių“. Darbdavės manymu, tai susiję su sunkia ekonomine situacija merginos gimtojoje šalyje.
„Bejėgiško moteriškumo“ diskursas sąmoningai kuriamas ir aktyviai palaikomas. Nelegalioje darbo rinkoje perpardavinėtojai, veikiantys abipus Atlanto (jų esama tiek Vilniuje, tiek Niujorke), pasitinka į šalį atvykusias imigrantes (kartais trumpam susitinkama Vilniuje) ir, prieš paleisdami produktą į rinką, užsiima, anot Gilberto Herdto, radikalia resocializacijos chirurgija.
Atvykusios į JAV merginos nukreipiamos pas lenkę moterį Greenpointe, Kvinso rajone. Čia sukuriama moteriško jaukumo, abipusio pasitikėjimo atmosfera ir vyksta „iniciacijos“ procesas, - perduodama „moteriškumo“ paslaptis. Ankstesnė ambicingos asmenybės istorija ištrinama, sukuriamas naujasis Aš, nuolankus, švelnus, „moteriškas“ (aš mėgstu šluoti, virti, man patinka tvarkytis namuose...). Pothiti Hantzaroula (2004) tai vadina „įvedimo ritualais“ – ikirevoliucinėse, griežtai stratifikuotose, luominėse visuomenėse tokios procedūros buvo įprastos, per jas ką tik nusamdyto tarno asmenybę „modeliuodavo“ pagal jį samdančios šeimos poreikius. Per šiuos ritualus nubrėžiamos ribos tarp tarno ir šeimininko, nustatomos bendravimo taisyklės, pasitelkiamos nuasmeninimo technologijos (technologies ofdefacement), - reikalaujama atsisakyti individualumo ženklų, bent jau išorinių, susijusių su makiažu, šukuosena, drabužiais ir kt.
Atvykėlėms patariama, kaip rengtis, elgtis, kalbėti, ištrinamas senasis jų Aš - profesiniai pasiekimai, tikslai, ambicijos, vertingos patirtys. Viso to tenka išsižadėti. Perfrazuojant Hanso Kristiano Anderseno pasaką apie Undinėlę, kuriai teko atsisakyti balso, kad galėtų vaikščioti žeme, imigrantės taip pat turi tapti bebalsės, tiesa, perkeltine prasme, kad galėtų vaikščioti po išsvajotąją žemę.
Sukuriamas naujasis Aš, toks paprastas ir nepretenzingas, kad oikos sferoje leistų jaustis kaip namie, kaip žuviai vandenyje, vengiant dėmesio ir nepuoselėjant ambicijų. Merginoms patariama jokiu būdu neišsiduoti, kad jos turi universitetinį išsilavinimą, nedemonstruoti savo pranašumo prieš šeimininkus, nesukelti jiems įtampos ar nepatogumo jausmo.
Tai galioja ne vien nelegalėms – Bikovos (2008) teigimu, pageidaujama, kad „Au Pair“ merginos taip pat būtų linksmos, moteriškos, tvarkingos ir patrauklios, „bet ne pernelyg gražios, kad neužgožtų namų šeimininkės ir nekeltų grėsmės jos statusui“.
Iš anksto surežisuojami ir pasufleruojami atsakymai į klausimus: „taip, aš mėgstu šveisti ir valyti“, „taip, man patinka tvarkytis namuose, tai mane ramina...“, „draugavau su vaikinu, bet išsiskyrėme, nes neturėjome kur gyventi“, „planuoju kada nors sukurti šeimą ir turėti vaikų, bet pirma privalau užsidirbti pinigų būstui“, esą tai ir yra tikroji buvimo čia priežastis. Sufalsifikuojama biografija, sukuriama Pelenės istorija, sumenkinami asmeniniai pasiekimai, akcentuojamas vargas ir nepritekliai. Tuo siekiama manipuliuoti šeimininkų jausmais - sukelti gailestį ir išpešti materialinės naudos.
Magistrantės ir doktorantės iš Rytų Europos nepretenzingas, riboto intelekto būtybes vaidina tam, kad gautų auklės ar namų tvarkytojos vietą, gydytojos dirba slaugėmis senelių priežiūros įstaigose, inžinierės – valytojomis... Nepritekliaus įkalintos kūniškos egzistencijos, oikos sferoje, jos yra paklusnios, nuolankios ir tikisi, kad šeimininkas bus joms malonus.
Greta nelegalios migracijos, kuri yra radikali asmens pavergimo forma,„moteriškumo“ eksportas reiškiasi ir daugeliu kitų, „švelnesnių“ formų, tarp jų – trumpalaikis nelegalus uždarbiavimas atvykus „aplankyti giminių,“ studentų vasaros darbas, „Au Pair“ programa ir kt. Migraciją santuokos pretekstu taip pat dažnai lemia ekonominės priežastys. Nustatyti, ar santuoka paremta tikrais jausmais, ar emigracijos sumetimais, yra labai sunku, todėl bet kokia statistika čia nepatikima, tačiau esama iškalbingų duomenų: vien Rusijoje yra daugiau kaip 1000 pažinčių agentūrų, kurios tarpininkauja ir padeda rusėms susipažinti su užsieniečiais vedybų tikslais. Su sutuoktinių vizomis iš Rusijos kasmet emigruoja nuo 10 tūkst. iki 15 tūkst. moterų.
Kaip gyvena tos, kurios ištekėjo, kad išvykų į kitą – „geresnę“ – šalį? Čia vėl remiuosi giluminiais interviu, kuriuos atlikau Niujorke 2004-2006 metais. Daugelis iš šių moterų yra apribotos kalbos ir kultūrinių barjerų, socialiai izoliuotos, visapusiškai priklausomos nuo savo sutuoktinių. Dažnai iš jų tikimasi nuolankumo ir paklusnumo, kai kuriais atvejais žmonai net neleidžiama turėti grynųjų pinigų, o mokėjimo kortelės ir mobiliojo telefono išklotinės siunčiamos ne jai, bet jos sutuoktiniui. Abi išvykėlių grupės – tiek darbo, tiek meilės emigrantės – tampa priklausomos arba nuo šeimininkų, arba nuo vyrų ir stengiasi išlaikyti jų palankumą savo nuolankiu „moteriškumu“.
Vakarų šalyse jos dažnai susiduria su daugmaž atvirai rodoma panieka, nes dirba ir gyvena nelegaliai, atlieka nekvalifikuotus darbus, priklauso nuo kitų malonės, joms klijuojama „barakudų“ etiketė (barakuda – plėšri tropinių vandenų žuvis, šiuo atveju – plėšri, turtingo sutuoktinio besivaikanti moteris), o „santuokos imigrantės“ paniekinamai vadinamos mail order brides (nuotaka, užsakyta paštu pagal katalogą).
Tačiau gimtojoje šalyje toks jų gyvenimas svetur pateikiamas kaip sėkmės istorija - joms pavyko išsiveržti iš užburto rato, išvengti skaudžios ir banalios lemties, pasprukti iš neskęstančio, bet niekur ir neplaukiančio seno laivo – skurdžios, rūpesčių chroniškai kamuojamos posovietinės šalies... Kai kuriais atvejais lėšos, kurias artimiesiems siunčia emigrantės, sudaro ženklią dalį Rytų Europoje likusios šeimos pajamų – tai užtikrina aukštą emigrančių statusą ir yra siejama su galia, pagarba, pripažinimu. Tos, kurios padarė modelio karjerą ar sudarė sėkmingą santuokos sandėrį, ypač traukia vietinės žiniasklaidos dėmesį - jos yra tarsi amžinos „moteriškumo“ paslapties ikoninė reprezentacija. Moteriškumo, kuris gerai atsiperka.
Postkomunistinėje Rytų Europoje vėl atrandamas ir eksploatuojamas moteriškumo mitas, kuris sovietmečiu buvo išsklaidytas, nutildytas ir nuslopintas. Moterys, kaip ir vyrai, turėjo paklusti sentimentų nepripažįstančiai santvarkai, kartu su vyrais jos dalyvavo socialistiniame lenktyniavime ir vykdė penkmečio planus absoliučiai deseksualizuotame kontekste. Po 1990 metų „moteriškumas“ vėl pradėjo reikštis visomis tradicinėmis, patriarchalinėmis savo formomis: mados industrija ieško modelių, grožio konkursai – princesių ir karalienių, žadėdami nuostabų gyvenimą, puikią alternatyvą kasdieninio gyvenimo monotonijai.
Moterims skirti žurnalai (pavyzdžiui, lietuviškoji „Cosmopolitan“ versija ir kiti) propaguoja ir skatina naujus grožio standartus – dabar grožį sukuria kosmetika ir plastikos chirurgai. Nors siužetinės linijos varijuoja, bet esmė lieka ta pati: moteris – tai lėlė Barbė, madingai apsirengusi, susišukavusi, skaniai kvepianti, pasidažiusi, nepriekaištingo kūno... Čia moteris ir yra tik kūnas. O jei tas kūnas dar turi ir smegenų, tai nepriekaištingą viliojantį savo kūniškumą moteris gali protingai ir apsukriai panaudoti, siekdama egoistinių ir, suprantama, kūniškų tikslų.
Žiniasklaida tiesiog springsta sėkmės istorijomis – neturtinga mergaitė iš mažo Lietuvos kaimelio tapo modeliu, dabar ji bičiuliaujasi su Holivudo žvaigždėmis, atostogauja fantastiškuose kurortuose, jai priklauso madingi apartamentai Niujorke! Buvusi grožio karalienė, nugalėjusi neįveikiamus sunkumus, galiausiai rado laimę turtingo verslininko glėbyje!
Modeliai ir karalienės noriai atveria žiniasklaidai savo namus, demonstruoja jachtas, perlų vėrinius ir vakarines sukneles. Tai tarsi byloja – moters kūnas, laiku ir tinkamai panaudotas moteriškumas gali tapti sėkmės, socialinio stabilumo ir geresnio gyvenimo garantu.
Moters kūną, kaip resursą, kaip nacionalinio pasididžiavimo objektą, ypač plačiai eksploatuoja turizmo industrijos (plačiau apie tai – Dilytė, 2005; Erentaitė, 2006). Lietuva kartu su kitomis Rytų Europos šalimis jau tampa vienu iš pagrindinių sekso turizmo maršrutų, kur atvykstama švęsti bernvakarių ar tiesiog „gerai“ praleisti savaitgalio, nes tai šalis, kur gražios moterys ir skanus alus, be to, pigu – tiek viena, tiek kita... „Savaitgalio romanai“ kartais baigiasi netgi laimingai, šių laikų Pelenės istorijos pabaiga irgi tradiciška, išskyrus vieną menką detalę - jie gyveno laimingai, ilgai ir toli.
Go West... Ekonominio pajėgumo, socialinės gerovės, gyvenimo lygio skirtumai tarp Rytų ir Vakarų vis dar kursto rytiečių vaizduotę geresnio gyvenimo iliuzijomis ir skatina migraciją Vakarų kryptimi. Žmonių, blaškomų propagandos ir ideologijos, atsidūrusių ant pasiūlos ir paklausos svarstyklių, likimus nulemia vadinamasis laisvas, nors dažnai vienintelis, pasirinkimas. Moterys iš Rytų Europos, aprengtos specialiais švarkeliais ir sijonukais, pasiturinčių amerikiečių šeimose šluosto dulkes, skalbia, laisto gėles, prižiūri vaikus, slaugo senelius, tvarko kambarius, kloja lovas ir blizgina batus...
Priešingai negu emancipuotos jų seserys – pasiturinčios Vakarų šalių pilietės – jos nekalba apie feminizmą, nereikalauja lyčių lygybės ir nesvajoja apie karjerą. Jos nuolankiai šypsosi ir kaip įmanydamos spinduliuoja „moteriškumą“, kad tik jų neskriaustų, neišvarytų iš darbo, nedeportuotų... Tikisi papirkti savo moteriškumu, kad mainais už jį vieną dieną atšoktų vestuves ir per santuoką būtų legalizuotos...
Senais laikais aristokratai samdydavo tarnaites, guvernantes ir žindyves, o džentelmenai, apsilankę bordelyje, veidmainiškai atsidusdavo – kai kurios moterys turi būti paaukotos tam, kad kitos liktų nepaliestos ir išsaugotos... XXI amžiuje kai kurios moterys turi būti pavergtos buities ir joje įkalintos tam, kad kai kurios kitos būtų nuo viso to išvaduotos... Nemaloni, bet sena, laiko patikrinta tiesa...
