Gegužės 22 d. į „Juodraščio“ pristatymą iš Maskvos buvo atvykęs garsus anarchistas, daugybės socialinių judėjimų įkūrėjas Vladas Tupikinas. Keletui valandų jis tapo Laisvojo universiteto (LUNI) lektoriumi ir papasakojo apie anarchizmo problemas bei perspektyvas. Po pristatymo, aišku, buvo surengtas afterparty. Jo metu Vladas buvo paprašytas perduoti linkėjimus tūlam Laurynui iš Skuodo, švenčiančiam savo 18-ąjį gimtadienį. Vladas mielai sutiko. Siūlome susipažinti su šio video linkėjimo stenograma.
Tavęs nepažįstu, bet tavo sesuo paprašė tau ką nors pasakyti. Tad mielai pakalbėsiu. Žinai, man visai do chrena metų. Specialiai užsidėjau kepurėlę, kad atrodyčiau šiek tiek jaunesnis. Nes tada tu galbūt nors truputėlį įdėmiau klausysies. Iš tikrųjų tikiuosi, kad tu pamažu tampi suaugusiu, ir tau teks pasirinkti – kaip gyventi toliau.
Šiandien žiniasklaida – na, televizorius, laikraščiai, internetas – mums pataria, kaip užsitikrinti sėkmę. Jie sako: daryk tą arba aną, ir tu būsi šaunus, cool, žodžiu, būsi topinis. Nelabai jais tikėk – visi jie meluoja. Tikrai. Iš tiesų aš niekada neklausiau tų, kurie sakė, kaip reikia elgtis.
Esu visiškai marginalus kvailys, nepaisant to, esu patenkintas savo gyvenimu – tuo, kaip gyvenu. Gyvenu šauniai, iš tikro šauniai. Merginos, šampanas... Ne, šampano apskritai nekenčiu... Gerai, suformuluosiu kitaip: merginos, alus... Ne, alus irgi nedidelis kaifas. Jei atvirai, visas alkoholis – pernelyg skausminga tema. Tikrai. (Na, aš šiandien truputį įkaliau, nes šiandien aš silpnas, geriu, nes pūstelėjo pavasarinis vėjas. Tiesą sakant, daug daug metų apskritai negėriau. Smulkmena. Seniau daug gėriau, vėliau mečiau, o dabar tikiuosi, kad netrukus vėl mesiu.)
Apie narkotikus mes tiesiog nekalbame. Nes jie iš tikro visiškas šūdas. Netgi lengvi. Netgi žolė, mano nuomone, iš tikro visiškas šūdas. Nes ji tave apkrauna – taip apkrauna, kad atsiduri kitokioje būsenoje...
Tada sulūžo mano asmeninis formuliatorius... Viskas, ką moku, – tai pyzdielinti žodžiu ir raštu. Kai pirmą kartą savo gyvenime stipriai parūkiau – man pasidarė gera, išnyko visos problemos, bet aš nebemokėjau formuluoti. Suvokiau, kad nebegaliu pasakyti to, ką noriu pasakyti. Imu kalbėti, o iš burnos veržiasi visai kiti žodžiai, kitos sąvokos. Tada tikrai išsigandau. O ką sapnavau... Geriau jo niekam nepasakoti. Tikras siaubas, nepasakosiu, nes nenoriu nieko gąsdinti.
{youtube}ORx4Mv24kYk{/youtube}
Žodžiu, reikia būti anarchistu, tai yra, nebūtinai. Problema štai kokia. Jau dvidešimt metų kaip esu anarchistas. O anarchistai mane taip užpiso – tiesiog negyvai. Aš jau nebegaliu jų pakęsti. Jie – siaubingi žmonės. Tikrai, tie anarchistai – viso mano gyvenimo košmaras. Bet noriu tau išduoti vieną paslaptį: visi kiti žmonės – žymiai blogesni. Tikrai. Šventa tiesa. Sovietų Sąjungoje sakydavo „pionieriaus garbės žodis“. Jei ką – aš žydas (žegnojasi). Apskritai, žydas, kuris persižegnojo, vertas dviejų žydų, kurie negali persižegnoti. Jei atvirai, man visiškai nusispjauti į tautinį identiškumą. Į religinį – dar labiau. Pionieriaus garbės žodis: anarchistai daug geresni už kitus žmones, todėl...
Tikiuosi, kad pasirinksi tokį kelią, kuris tau atrodys geresnis. Darysi tą, kas tau gyvenime labiausiai patiks. Būsi tuo ir darysi tai, kas tau iš tiesų artima. Ne tą, ką tau sako tėvai, ne tą, ką sako vyresnioji sesuo (beje, tavo sesers keliai labai gražūs). Bet nežiūrint į tuos gražius kelius, tu jos neklausyk, neklausyk nieko, klausyk tik savęs. Įsiklausyk į žmones, nes jie ne visada kalba nesąmones, kartais jie kalba teisingus dalykus, bet vadovaukis savais interesais, savo supratimu, nuspręsk, kas tau svarbu, ko tau reikia.
Pinigai – niekis, valstybė – visiškas niekis, religija lieka už pokalbio ribų – jos tiesiog nėra. Moterys – įdomios. Jos tikrai įdomios. Jos... šaunios. Bet žinok: moterys – šaunios, tačiau žiūrėk savęs. Visada prisimink apie save, prisimink savo šeimą, prisimink savo pažiūras – tai, kas tau svarbu, tai, ką tu privalai daryti. Tą ir daryk. Ir tegyvuoja anarchija!
