Davidas Graeberis (g. 1961) – Amerikoje gimęs antropologas ir anarchistas, daugelio alternatyvių forumų ir protestų prieš kapitalizmą dalyvis, skandalingai pašalintas iš Yale‘io universiteto. Dabar dirba Londono universitete. Jo knyga „Anarchistinės antropologijos fragmentai“ šiemet turėtų pasirodyti lietuvių kalba.
Atrodo, mes pasiekėme aklavietę. Toks kapitalizmas, kokį mes pažįstame, regis, byra. Bet svyruojant ir trupant finansinėms institucijoms akivaizdžių iniciatyvų neatsiranda. Organizuotas pasipriešinimas atrodo išsisklaidęs ir padrikas; globalinio teisingumo judėjimas yra tik šešėlis to, koks jis buvo praeityje. Esama pagrindo manyti, kad praėjus dar vienai kartai kapitalizmo nebebus dėl paprastos priežasties – neįmanoma amžinai plėstis planetoje, kuri turi ribas. Tokių perspektyvų šviesoje netgi „pažangieji“ reaguoja nevalingai bailiai, laikosi nusitvėrę kapitalizmo, kadangi tiesiog negali įsivaizduoti alternatyvos, kuri gali būti dar blogesnė.
Pirmasis klausimas, kurio turėtume klausti: kaip tai nutiko? Ar normalu, kad žmonės nebesugeba netgi įsivaizduoti, kaip atrodytų geresnis pasaulis.
Neviltis nėra natūrali. Ji turi būti kuriama. Jei mes iš tikrųjų norime suprasti situaciją, turime pradėti nuo to, kad paskutinius trisdešimt metų buvo kuriamas didžiulis biurokratinis nevilties kūrimo ir palaikymo aparatas, gigantiška mašina, visų pirma turinti sunaikinti bet kokias galimos alternatyvios ateities nuojautas. To esmė – tikra pasaulio valdančiuosius apsėdusi būtinybė užtikrinti, kad iš socialinių judėjimų nebūtų tikimasi augimo, klestėjimo, alternatyvų siūlymo, užtikrinti, kad tie, kurie meta iššūkį egzistuojančioms galios struktūroms, niekada, jokiais būdais nebūtų laikomi laimėtojais. Tam, kad tai būtų padaryta, reikalinga sukurti didžiulį armijos, kalėjimų, policijos, įvairių privačių apsaugos firmų ir policijos būrių, karinės žvalgybos aparatą, įvairius propagandinius mechanizmus, kurie ne tiek tiesiogiai atakuoja alternatyvas, kiek kuria visur prasismelkiančią baimės, šovinistinio konformizmo, tiesiog nusivylimo atmosferą, kurioje bet kokia mintis keisti pasaulį atrodo kaip tinginių fantazija. Dar svarbiau šį aparatą palaikyti „laisvosios rinkos“ šalininkams – jie mieliau renkasi tokį aparatą, nei palaiko tam tikrą gyvybingą rinkos ekonomiką. Kaip kitaip įmanoma paaiškinti, kas nutiko buvusioje Sovietų Sąjungoje, kur, kaip buvo galima įsivaizduoti, Šaltojo karo pabaigoje turėjo būti išformuota armija ir KGB, bet tai, kas įvyko iš tiesų, buvo ėjimas priešinga kryptimi. Tai – tik vienas kraštutinis pavyzdys to, kas vyko visur. Iš ekonominės pusės šis aparatas – gryna našta: visi tie ginklai, stebėjimo kameros ir propagandos mechanizmai yra nepaprastai brangūs ir neproduktyvūs. Viso to pasekmė – šis aparatas kartu su savim žemyn tempia visą kapitalistinę sistemą, o galbūt ir pačią žemę.
Finansinės spiralės ir nesibaigianti ekonominių burbulų virtinė, kuriuos visi matėme, yra tiesioginis šio aparato veikimo rezultatas. Nekeista, kad Jungtinės Valstijos tapo tiek didžiausia pasaulio militaristine („labiausiai apsaugota“) šalimi, tiek didžiausia fiktyvių vertybinių popierių propaguotoja. Aparatas egzistuoja tam, kad sumaltų ir dulkėmis paverstų žmonių vaizduotę, sugriautų bet kokią galimybę matyti alternatyvią ateitį. To rezultatas – vieninteliu įsivaizduojamu dalyku tapo vis didesnis kiekis pinigų, ir paskolų spiralės tapo nebekontroliuojamos. Pagaliau kas yra skola, jei ne matyti pinigai, kurių vertė gali būti realizuota tik ateityje: ateities pelnuose, dar negimusių darbininkų išnaudojime. Savo ruožtu finansinis kapitalas tampa tų menamų ateities pelnų supirkimu ir išpardavimu; ir jei pradedama manyti, kad pats kapitalizmas gyvuos per amžius, vienintele įsivaizduojama ekonominės demokratijos forma yra ta, kurioje visi yra lygūs investuoti į rinką – nugriebti savo paties gabalą ateities pelnų supirkimo ir išpardavimo žaidime, net jei tie pelnai yra ištraukti iš jūsų pačių. Laisvė tapo teise gauti savo paties amžino pavergimo akcijų.
Ir jei burbulas sugriovė ateitį, jei jis vos tik pasirodęs sprogo, tai bent jau kuriam laikui nieko neliko.
Tačiau tas poveikis, žinoma, laikinas. Jei globalaus teisingumo judėjimo istorija mums ką nors sako, tai dabar yra tas laikas, kai atsiveria galimybė įsivaizduoti. Būtent taip buvo praeito amžiaus paskutiniojo dešimtmečio gale, kai kurį laiką atrodė, kad pasaulis taps ramus. Taip per paskutinius penkiasdešimt metų buvo JAV: kai tik atrodo, jog artėja visa apimanti ramybė, atsitinka štai kas: iškyla radikalūs socialiniai judėjimai, pasišventę tiesioginio veiksmo ir dalyvaujančiųjų demokratijos principams, siekiantys revoliucijos pačiame politinio gyvenimo suvokime. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje gyvavo pilietinių teisių judėjimas, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje – branduolinio nusiginklavimo judėjimas. Pastarasis gyvavo visame pasaulyje ir metė iššūkį pačiam kapitalizmui. Šie judėjimai įrodė esą nepaprastai veiksmingi. Toks buvo ir globalaus teisingumo judėjimas. Nedaug kas suvokia, kad viena iš priežasčių, kodėl jis taip greitai įsižiebė ir užgeso, buvo ta, kad jis labai greitai pasiekė savo tikslų. Niekas iš mūsų, dalyvavusių 1999-ųjų Sietlo ar 2000-ųjų Vašingtono protestuose, nesvajojo, kad po trijų ar keturių metų PPO procesas žlugs, kad „laisvosios rinkos“ ideologijos bus laikomos beveik visiškai diskredituotomis, kad sužlugs visi jų mums primesti verslo sandėriai, tokie, kaip MIA ir FTAA, Pasaulio bankas atsidurs keblioje padėtyje, iš esmės žlugs TVF, valdęs beveik visus pasaulio žmones. Bet atsitiko būtent taip. Ypač stulbina TVF likimas. Kadaise kėlęs baimę visam Pietų pusrutuliui, dabar jis yra sugriuvęs savo paties šešėlis, keikiamas ir diskredituotas, priverstas išparduoti savo aukso atsargas ir desperatiškai ieško naujų globalinių misijų.
Tuo tarpu didžioji dalis „trečiojo pasaulio skolų“ tiesiog išgaravo. Visa tai buvo tiesioginis rezultatas, kuriam pavyko taip efektyviai mobilizuoti pasaulinį pasipriešinimą, kad pirmiausiai buvo diskredituotos valdančios institucijos, o galiausiai Azijos ir ypač Lotynų Amerikos gyventojai privertė savo vyriausybes nepasiduoti tarptautinės finansų sistemos diktatui. Priežastis, kodėl dabar judėjime kilo sumaištis, greičiausiai slypi tame, kad niekas iš mūsų nenujautė, kad mes galime laimėti.
Bet, žinoma, esama ir kitokių priežasčių. Niekas taip nebaugina pasaulio, o ypač Jungtinių Valstijų vadovų, kaip demokratijos „iš apačios“ pavojus. Kai tik pradeda kilti iš tiesų demokratinis judėjimas – ypatingai tada, kai jis paremtas pilietiniu nepaklusnumu ir tiesioginiu veiksmu – kyla ta pati reakcija; vyriausybė iškart padaro nuolaidų (gerai, štai jums balsavimo teisės, ir jokių branduolinių ginklų), o po to pradeda kelti karinę įtampą užsienyje. Judėjimas tada priverčiamas virsti antikariniu judėjimu, kuris organizuojamas ne taip demokratiškai. Taip pilietinių teisių judėjimas baigėsi Vietnamu, branduolinio nusiginklavimo judėjimas – karais Salvadore ir Nikaragvoje, globalinio teisingumo judėjimas – „karu prieš terorizmą“.
Bet šiuo atveju mes pamatome, kas išties yra „karas“ – tai beviltiškos, iš anksto pasmerktos žlungančios valdžios pastangos savotišką biurokratinių karo mechanizmo ir spekuliatyvaus finansinio kapitalo kombinaciją paversti nuolatine pasaulio būkle. Jei toks supuvęs statinys iki pamatų sugriuvo 2008-ųjų pabaigoje, išties tai nutiko dėl judėjimo veiklos, kuris, paliestas po 911 vykusių represijų ir nežinojimo, kaip elgtis toliau, iš esmės pasitraukė nuo scenos.
Žinoma, iš tikrųjų jis nepasitraukė.
Mes akivaizdžiai artėjame prie naujo žmonijos vaizduotės atgimimo. Neatrodo, kad jai atgimti bus labai sunku. Daugumą to atgimimo elementų jau galime matyti. Problema tokia, kad mūsų pojūčiai buvo taip supainioti per nesibaigiančios propagandos viešpatavimo dešimtmečius, kad mes tų elementų nebeįžiūrime. Aptarkime komunizmo sąvoką. Retai kuri sąvoka buvo labiau keikiama nei ši. Daugmaž negalvodami sutinkame su standartiniu požiūriu, kad komunizmas – valstybinė ekonomikos kontrolė, neįgyvendinama utopinė svajonė – esą istorija įrodžiusi, jog ji neveikia. Taigi, vienintelė likusi galimybė – tai kapitalizmas, kad ir kaip jis mums nepatiktų. Bet iš tiesų komunizmas reiškia situaciją, kai žmonės veikia remdamiesi principu: „iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius“ – šiuo principu žmonės visada naudojasi bendrai siekdami tam tikro rezultato. Juk jei du žmonės taiso vamzdį ir vienas sako: „paduok man veržliaraktį“, kitas neatsako klausimu: „o ką aš už tai gausiu?“ (Na, jei jie iš tikrųjų nori jį sutaisyti. Taip yra netgi tada, jei jie yra įdarbinti Bechtel ar Citigroup. Jie pritaiko komunizmo principus, nes pastarieji yra vieninteliai iš tikrųjų veikiantys principai. Dėl šios priežasties ištisi miestai ir šalys gamtinių katastrofų ar ekonominio žlugimo sąlygomis pritaiko dar neištobulintas komunizmo formas (galima sakyti, tokiomis sąlygomis rinkos ir hierarchinės valdymo grandinės yra prabanga, kurios jos negali sau leisti). Kuo daugiau prireikia kūrybiškumo, kuo daugiau žmonėms paliekama erdvės improvizuoti, tuo labiau to pasėkoje atsirandanti komunizmo forma bus pagrįsta lygybe: štai kodėl net Republican firmos kompiuterių kūrėjai, stengdamiesi įnešti naujų idėjų programinės įrangos kūrime, formuoja mažus demokratiškus kolektyvus. Tik tada, kai darbas tampa standartizuotas ir nuobodus – kaip yra gamybos linijose -, pasidaro įmanoma taikyti labiau autoritarines, netgi fašistines komunizmo formas. Bet faktas lieka faktu – netgi privačios kompanijos iš vidaus yra organizuojamos komunistiškai.
Visa tai žinant darosi žymiai lengviau suvokti, kodėl kapitalistai siekia mesti tiek daug resursų nevilties mechanizmų reikmėms. Kapitalizmo sistema ne tik yra per daug skurdi tam, kad būtų sukurtas komunizmas: ji turi bjaurią savybę laikas nuo laiko subyrėti. Kai tai įvyksta, tie, kurie iš tos sistemos pelnosi, turi visus – dažniausiai darbininkus, daktarus, mokytojus, apžvalgininkus, draudikus – įtikinti, kad iš tiesų nėra kito pasirinkimo, kaip tik rūpestingai viską sudėlioti iš naujo. Tai vyksta nepaisant to, kad dauguma tų, kurie perkuria sistemą, jos nebelabai mėgsta, ir, pasiremdami savo milžiniška kasdienio komunizmo patirtimi, įtaria, kad iš tiesų būtų įmanoma sukurti bent jau ne tokią kvailą ir neteisingą sistemą.
Štai kodėl, kaip parodė Didžioji Depresija, bet kokia reikšmingesnė alternatyva – net tokia įtartina, kaip ketvirtojo dešimtmečio Sovietų Sąjunga – gali nuvesti į iš pirmo žvilgsnio neišsprendžiamą politinę krizę.
Tie, kurie nori sugriauti sistemą, iš karčios patirties jau pasimokė, kad mes negalime pasitikėti valstybėmis. Per paskutinį dešimtmetį vietoj to matėme tūkstančius tarpusavio pagalba paremtų bendruomenių, dauguma kurių net neatsiduria žiniasklaidos akiratyje. Esama mažų kooperatyvų ir bendruomenių, esama ir didžiulių prieš kapitalizmą nukreiptų eksperimentų: užimtų fabrikų archipelagai Paragvajuje ir Argentinoje, savivaldos pagrindais veikiančios arbatos plantacijos ir žvejybos rajonai Indijoje, autonominės institucijos Korėjoje, ištisos sukilėlių bendruomenės Čiape ir Bolivijoje, bežemių valstiečių bendrijos, miesto skvotai, kaimynų bendruomenės, žaibo greitumu atsirandančios tada, kai to nepastebi valstybinė valdžia ir globalus kapitalas. Galbūt tarp jų nėra ideologinės vienybės, dauguma iš jų galbūt net nežino, kad egzistuoja kiti, bet visus sieja bendras troškimas įveikti kapitalo logiką. Ir daug kur jie pradeda kurti susivienijimus. „Solidariosios ekonomikos“ gyvuoja kiekviename kontinente, mažiausiai aštuoniasdešimtyje šalių. Dabar mes jau galime užčiuopti jų sąsajų kontūrus globaliniame lygmenyje, kurdami naujas pasaulinio masto bendruomenes – sukilėlių civilizaciją.
Akivaizdžios alternatyvos išsklaido neišvengiamybės, kad sulipdyta sistema turi įgauti tokią formą, kokią turėjo anksčiau, jausmą – štai kodėl pasaulio valdantiesiems tapo taip svarbu jas gesinti, arba, jei tai neįmanoma, užtikrinti, kad niekas apie jas nežinotų. Tai žinodami mes galime į visa tai, ką darome, pažvelgti naujai. Suvokti, kad esame komunistai, nes vykdome bendrus projektus, suvokti, kad esame anarchistai, nes sprendžiame problemas be teisininkų ir policijos, revoliucionieriai – nes išties atrandame kažką naujo.
Galima prieštarauti: tuo revoliucija neturėtų baigtis. Tai tiesa. Šiuo klausimu didieji strateginiai debatai dar tik prasideda. Pasiūlysiu vieną sprendimą. Jau maždaug penkis tūkstančius metų liaudies judėjimai mėgino susikoncentruoti ties kovomis dėl skolų – tai buvo dar gerokai iki kapitalizmo. Tam yra priežasčių. Skola yra pati veiksmingiausia kada nors sukurta priemonė kuriant prievarta bei prievartine nelygybe pagrįstus santykius ir visiems pateikti juos kaip teisingus ir moralius. Kai šis triukas nebeveikia, viskas sprogsta. Taip yra dabar. Žinoma, skola pasirodė esanti silpniausia sistemos vieta, kai spiralė tampa nebekontroliuojama. Taip pat ji atveria didžiules galimybes organizavimuisi. Kalbama apie skolininkų streikus, skolininkų kartelius.
Gali būti ir taip – bet mes turime pradėti neleisdami mūsų išmesti į gatvę: kaimynui reikia paremti išvaromą iš namų kaimyną. Mesti iššūkį paskolų režimui reiškia ne tik mesti iššūkį kapitalizmo struktūrai – jo moraliniam pamatui – dabar atsiskleidžiančiam kaip sulaužytų pažadų rinkiniui – bet taip darant kurti naują struktūrą. Skola galų gale yra tik pažadas, o dabartiniame pasaulyje pilna pažadų, kurių nesilaikoma. Galima kalbėti apie pažadą, kurį mums davė valstybė: jei mes neteksime galimybių kolektyviai valdyti savo pačių reikalus, mums bent jau turi būti suteikta gyvybės apsauga. Arba kapitalizmo pažadą – kad gyventume kaip karaliai, jei norėtume kolektyviai pirkti akcijas. Visa tai griūva. Lieka tai, ką mes galime patys žadėti vienas kitam. Tiesiogiai. Be ekonominės ir politinės biurokratijos tarpininkavimo. Revoliucija prasideda nuo klausimo, ką laisvi vyrai ir moterys gali žadėti vienas kitam, ir kaip žadėdami mes pradedame kurti kitokį pasaulį.
Pagal www.zmag.org vertė Kasparas Pocius
