Islandijos federacija arba Laisvoji Islandijos valstybė egzistavo nuo 930 metų, kai buvo įkurtas Altingas (parlamentas), iki 1292 metų, kai šalis prisiekė ištikimybę Norvegijos karaliui. Federaciją kūrė visuomenė, kurioje dominavo migrantai, pabėgę iš Norvegijos, kai karalius Haroldas I pradėjo vienyti šalį. Viduramžių Islandija pasižymėjo neįprasta struktūra. Galima sakyti, kad ji buvo lyg išprotėjusio ekonomisto bandymas patikrinti, ar rinka gali pakeisti fundamentalias valstybines struktūras. Nacionaliniu lygiu Altingas buvo kartu ir teismas, ir įstatymų leidžiamasis organas. Nebuvo nei karaliaus, nei jokios kitos centrinės vykdomosios valdžios, o bendrai priimtų ir žodžiu persakomų įstatymų laikymasis priklausė tik privačiai iniciatyvai.

Politine prasme Islandija buvo padalinta į daugelį godordų, kurie iš esmės buvo klanai ar sąjungos, vadovaujamos „godi“ klanų vadų, kurie kartu buvo ir religiniai lyderiai. Godordai nebuvo kuriami vien geografiniu pagrindu, žmogus galėjo pats apsispręsti, kokiam godordui priklausyti. Panorėjus, bent jau teoriškai, buvo galima laisvai pereiti iš vieno godordo į kitą. Tačiau žmonės negalėjo rinkti ar paskelbti ką nors vadu. Ši privilegija priklausė vadams, ją buvo galima parduoti, pirkti, paskolinti ar paveldėti - taigi, vietos Altinge buvo perkamos ir parduodamos. Godordų nariai, jei reikėdavo, dalyvaudavo kariniuose veiksmuose. Federacijos egzistavimo laikotarpiu buvo pastatyta 21 tvirtovė. Mūšiuose paprastai dalyvaudavo ne mažiau kaip 1000 vyrų, bet mirtingumas buvo tik apie 15 %. Taip buvo todėl, kad išžudyti nugalėtąją pusę buvo laikoma negarbingu veiksmu.

Islandija tuo metu buvo menkai apgyvendinta, daugiausia žemės ūkiu užsiimančių žmonių, šalis. Gal sunkios gyvenimo sąlygos, o gal menki resursai lėmė stiprų bendruomeninio ir savitarpio pagalbos jausmo išsiugdymą. Galbūt dėl to atsirado ir keistas, mūsų akimis žiūrint, reiškinys, kai teisminiuose ginčuose turtingesni perpirkdavo nepasiturinčių bylas, kad galėtų išsireikalauti iš nusikaltėlio baudą. Tokiu būdu būdavo palaikomas teisingumas - net turtingas žmogus, padaręs žalą vargšui, budavo priverčiamas padengti nuostolius. Savu ruožtu turtingesnis žmogus, padaręs ne vieną nusikaltimą, bet galintis lengvai susimokėti baudas, rizikavo būti atstumtas bendruomenės ir tiesiogine prasme likti „ant ledo”. Taigi Islandijoje stipriai reiškėsi komunalizmas.

Žemdirbių, kaip laisvų žmonių, statusas buvo sutvirtintas ūkinėmis komunomis – hreparais, t.y. geografiškai artimų žemės savininkų sąjungomis. Hreparuose veikė visiška savivalda, palaikoma 5 žmonių komiteto. Jau 900 metais visa šalis buvo padalinta į hreparus ir taip sukurta savotiška socialinio saugumo sistema, leidžianti ūkininkams jaustis nepriklausomais ir visavertiškai dalyvauti politiniame šalies gyvenime (godorduose). Hreparų nariai kartu prižiūrėdavo ir naudodavo vasaros ganyklas, atlikdavo bendruomeninius darbus, rengdavo vietinius pasitarimus iškilus ginčui, žiūrėjo, kad kūdikiai ir vargingiau gyvenantys turėtų pakankamai maisto ir stogą virš galvos, garantuodavo pagalbą kritus gyvuliams ar gaisro atveju.

Hreparai, kitaip nei godordai, buvo kuriami griežtai geografiniu principu. Kiekvienas ūkininkas privalėjo priklausyti komunai, kurios valdose buvo jo žemės, ir prisidėti spręndžiant komunos reikalus. Šalia privačių žemių buvo ir pakankami bendros, komunalinės žemės plotų, kuriais galėjo naudotis visi norintys.

Žmogžudystė, kaip, beje, ir visi kiti nusikaltimai, buvo laikoma civiliniu nusikaltimu - nusikaltėlis likusiems artimiesiems turėdavo sumokėti baudą. Jei žmogus norėdavo apskųsti godordo teismo spręndimą ar jei kildavo ginčas tarp skirtingiems godordams priklausančių žmonių, buvo kreipiamasi į aukštesnio lygio teismus. Veikė keturi regioniniai teismai, sudarantys Altingą, kurį galima pavadinti „penktuoju teismu” - aukščiausiuoju nacionaliniu teismu.

Altingui ne itin sekėsi spręsti tarpusavio vaidus. Istorikas M. Magnusonas pavadino jį „savotišku keršto pakaitalu”. Vis dėlto jo veikla buvo gana efektyvi. 1000 metais Islandijai pereinant į krikščionybę, Altingas, norėdamas apsisaugoti nuo invazijos, sutiko, kad visi islandai būtų pakrikštyti, ir uždraudė viešus pagoniškus ritualus. Po kelių metų buvo uždraustos ir asmeninės pagoniškos apeigos.

1117 metais įstatymus imta užrašinėti. Po visą žiemą trukusio rašymo jie buvo paviešinti ir pavadinti Pilkosios žąsies įstatymais.

XIII a. pradžioje Federacija susidūrė su rimtais vidiniais kivirčais, susijusiais su turto ir žemės valdų koncentracija atsiradusių turčių rankose ir jų noru valdyti Islandiją. Tuo pat metu Norvegijos karalius Hakonas IV pradėjo spausti savo vasalus Islandijoje, kad šie jam perleistų šalį. Galų gale Islandijos godordų vadai nebeatlaikė vidinio bei išorinio spaudimo ir 1262 metais pasirašė sutartį su Norvegijos karaliumi. Netrukus Islandijos federacija buvo sunaikinta.

Tuometiniai Islandijos piliečiai pagal viduramžių standartus buvo laisvi žmonės (pagal šiandieninius standartus juos galėtume vadinti anarchistais). Statuso skirtumai dėl lyties ar socialinės padėties buvo nežymūs, taigi daugiau nei 300 metų išsilaikiusi Islandijos federacija yra puikus nevalstybinio visuomenės organizavimosi pavyzdys.

Parengė RB

2009 06 03

Taip pat skaitykite: Anarchism in Iceland (wiki.infoshop.org), Anarchism in Iceland (www.anarchy.no)