JAV žiniasklaidoje šis 80-ąjį jubuliejų atšventęs senukas dažnai pristatomas kaip pats reikšmingiausias šių dienų intelektualas, pakeitęs ne tik požiūrį į tarptautinę politiką, ekonomiką, bet ir suformulavęs šiuolaikinės lingvistikos ir kognityvinės psichologijos pagrindus. Kairieji politiniai ir visuomeniniai judėjimai jį laiko vienu iš pagrindinių įkvėpėjų, dešinieji – iliuzijų pasaulyje gyvenančiu filosofu. „Aš kairiosios minties anarchistas, libertarus antivalstybinis socialistas”, – pokalbio pradžioje dar kartą patikslina Noamas Chomsky (beje, jo pavardę reikia tarti taip, kaip taria jis pats – Čomskis, o ne Chomskis). Naujosios pasaulio tvarkos, vakarietiškos smegenų plovimo mašinos ir bet kokio autoritarizmo kritikas turi sąsajų ir su kaimynine Baltarusija – ten gimė jo motina Elsie Chomsky. Šio interviu laukėme daugiau nei pusmetį – garbaus amžiaus Masačiusetso technologijos instituto (MIT) profesorius vis dar labai aktyviai užsiima politine veikla ir mokslo studijomis.
Visuomenė – viešųjų ryšių spąstuose
– Ne paslaptis, jog Europos, ypač buvusių sovietinio bloko šalių žiniasklaidoje JAV politinė sistema dažnai idealizuojama ir pateikiama kaip tikrosios demokratijos pavyzdys. JAV prezidento rinkimų karštinę žinomi politologai vadina „amerikietiškosios demokratijos gyvybingumo ženklu”. Naujasis JAV prezidentas Barackas Obama, jei tikėsime masinės informacijos priemonėmis, – nužudytojo 35-ojo JAV prezidento Johno F. Kennedy reinkarnacija, galinti suvienyti pasaulį ir iš esmės pakeisti šiandien vykstančius destruktyvius procesus. Kiek tai realu?
– Žmonės kuria iliuzijas, tad pirmiausia turime paklausti, kur yra jų šaltinis? Dviejų pagrindinių JAV partijų viešųjų ryšių skyriai visuomenei pateikia pagal propagandos principus sukurtus „charakterius”. Visuomenė apklausose teigia, kad svarbiausias jai yra kandidatų požiūris į įvairias vietinės ir pasaulinės reikšmės problemas. Tačiau būtent diskusijų apie jas kandidatai iki rinkimų stengiasi kaip įmanoma išvengti. PR specialistai parduoda kandidatus pagal analogiškus principus, kurių pagalba „stumia” prekes pirkėjams per televiziją. Pagrindinis rinkodaros tikslas yra sukurti netikras iliuzijas tam, kad pirkėjai darytų iracionalius sprendimus. Hillary Clinton pasielgė labai neapdairiai, kai viešai pradėjo šnekėti apie Bosniją. Kuo mažiau kalbėsi apie tikrąsias problemas, tuo daugiau balsų sulauksi.
Viešoji nuomonė JAV yra išstudijuota įvairiausias aspektais, nes kad verslo grupės, valdančios šalį, nori nuolat jausti visuomenės pulsą – tam, kad galėtų ją kontroliuoti ir vykdyti veiksmingas propagandos kampanijas. Šiuolaikinėje visuomenėje galioja vieninteliai – verslo principai. Parduodame prekes, parduodame vertybes, parduodame prezidentus. Visuomenė yra rinkodaros auka ir ji tą puikiai supranta. Štai kodėl 80 proc. amerikiečių apklausose teigia, jog neturi nieko bendro su valstybės vykdoma politika ir nacionaline valdžia.
B. Obamos fenomenas yra įdomus tuo, jog viešųjų ryšių komanda sugebėjo jį pateikti kaip tuščią lapą. Pagrindiniai B. Obamos kompanijos akcentai – viltis, pokyčiai, vienybė – visiškai beprasmiai šūkiai, nuolat ištariami žmogaus, kuris gražiai atrodo ir gražiai kalba. Jo įvaizdį reklamos ekspertai galėjo formuoti kaip panorėję. B. Obama – tuščias lapas su nepriekaištinga reputacija.
Žmonės stveriasi šiaudo – jie pagaliau tikisi sulaukti žmogaus, kuris kovos už jų interesus. B. Obama yra lyginamas su buvusiais prezidentais – J. F. Kennedy ir Ronaldu Reaganu. JFK ir Reaganas buvo žiniasklaidos kūriniai – ypač antrasis. Reaganas nebuvo populiarus, tačiau žiniasklaida sugebėjo sukurti įspūdingo kaubojaus, kuris išgelbės pasaulį, įvaizdį. Prezidento Kennedy administracija bene pirmoji pasinaudojo televizija, tam, kad sukurtų „kenedišką” charizmą. Kennedy – tai mistinė karaliaus Arthuro pilis – Camelotas – nuostabi vieta, kur dedasi pasakiški dalykai, ir kartu tobulas prezidentas viename. Tačiau kai pažiūri į tikruosius jo veiksmus – pamatai, kaip tai groteskiška. J. F. Kennedy buvo prezidentas, įsiveržęs į Pietų Vietnamą ir pradėjęs didžiulę valstybinę teroristinę kampaniją prieš Kubą. Jo administracijos dėka Brazilijoje įsigalėjo neonacių režimas, kuris vėliau virto baisiu represijų maru visoje Lotynų Amerikoje.
Žinoma, JAV toli iki fašistinės vastybės, tai neteisinga analogija. Bet fašistinės propagandos atributų apstu, ir tai nėra jokia keistenybė. Naciai Vokietijoje viešai, sąmoningai ir preciziškai pritaikė JAV sukurtas komercinės reklamos technologijas savo propagandai skleisti ir tai darė labai sėkmingai. Dauguma amerikiečių mano, jog nacionalinė valdžia išimtinai atstovauja didžiųjų korporacijų interesus. B. Obama sako tai pakeisiąs, tačiau ženklų, jog taip įvyks – nėra. Finansinės institucijos, kurios buvo pagrindinės jo kampanijos rėmėjos, mano, jog jis bus tinkamas prezidentas. Tad svajoti apie esminius pokyčius nėra jokios prasmės.
– Ekonomikos krizė sukėlė sumaištį visame pasaulyje. JAV vyriausybė skyrė 700 mlrd.dolerių (1,9 trln. litų) bankų sistemai atgaivinti. Panašių priemonių stabdant žlugančias finansų rinkas griebiasi ir kitos vastybės. Ar normalu, jog privatus kapitalas yra finansuojamas iš mokesčių mokėtojų pinigų?
Finansinis sektorius atsidūrė tokioje padėtyje, nes jis nekuria jokios pridėtinės vertės visuomenei, su ja jis apskritai neturi nieko bendra. Tačiau situacija, kurią matome šiandien, yra dar dramatiškesnė tuo, jog mokesčių mokėtojai yra verčiami atiduoti savo pinigus privačiam kapitalui gaivinti. Tai apgavystė, kurią atvirai vykdo korporacijos ir jai atstovaujanti valdžia. Visuomenės balsas čia beveik nieko nelemia. Tiesa, šįkart kilęs šurmulys buvo toks didelis, jog pirmą kartą JAV iždo sekretoriaus Henry Paulsono sukurptą projektą Atstovų rūmams netgi teko atmesti. Projektas buvo ypatingas tuo, kad šimtai milijardų būtų patekę į privačių finansų korporacijų rankas be jokios visuomenės kontrolės, finansininkams realiai niekaip nereikėtų atsiskaityti už pavogtus milijardus. Netgi diktatūros valdomoje vastybėje diktatoriai bijo masinio publikos maišto.
Sistema, kurią turime šiandieninėse JAV, tik iš tolo atrodo kaip demokratija, nors su šia valdymo forma turi nedaug ką bendro. Tikroje demokratijoje visuomeninės organizacijos ir politinės partijos teiktų pasiūlymus, kaip išspręsti krizę, jų nuomonė būtų esminė. Dabar net nematome pasipriešinimo ženklų, galinčių pakeisti išskirtinai korporacijų interesams atstovaujančią politiką. Demokratija JAV, tokia, kokia ji yra dabar – visiškai neveiksminga. Turime įvardinti daiktus tikraisiais jų vardais. JAV yra įsigalėjusi vienpartinė sistema, kuri pirmiausia atstovauja stambiojo kapitalo interesams. Visuomenė nekontroliuoja savo valdžios, ją kontroliuoja korporacijos. Tai jų valdžia.
Korporacijos išnaudoja vastybę
– Jūs teigiate, kad negali būti gerųjų ir blogųjų korporacijų. Tačiau įvairūs vadybos ir rinkodaros teoretikai mus jau ne vieną dešimtmetį bando įtikinti, jog sėkmingas gali būti tik toks verslas, kuris atstovauja visuomenės interesams, kuria pridėtinę vertę savo klientams. Jei korporacijos tokios ydingos, kaip joms pavyko iki šiol išsilaikyti?
– Korporacijos – tai parazituojančios struktūros, kurios įstatymiškai privalo būti patologinės. Prieš šimtmetį korporacijoms buvo suteiktos žmogaus teisės. Tai buvo siaubinga ir skėlė stiprų smūgį visai klasikinio liberalizmo teorijai. Korporacijos gali naudotis žmogui suteikiamomis teisėmis ir laisvėmis, nors jos neturi nieko bendra su žmogumi ar kolektyvine būtimi. Amerikos teismai suteikė korporacijoms žmogaus teises, bet tuo pačiu nurodė, kad jos turi būti patologiškos asmenybės. Pagal įstatymą korporacijos privalo dirbti išskirtinai akcininkų interesams – maksimizuoti pelną ir užimamą rinkos dalį. Joms leidžiama tarnauti visuomenės interesams, bet tik tada, kai įjungtos televizijos kameros. Pavyzdžiui, farmacijos bendrovės nemokamai dalina vaistus trečiojo pasaulio šalyse, jei tai sukurs teigiamą bendrovės įvaizdį visuomenėje. Žinoma, pagal dabartinės teisės principus tai logiški mainai ir negalime korporacijų už tai kaltinti.
– Bet, nepaisant viso stambiojo verslo godumo, kyla kitas klausimas – ar turėtume tokį spartų visuomenės technologinį progresą, jei stambiosios kompanijos nekurtų inovacijų ir naujų technologinių sprendimų?
– Kaip jau minėjau, korporacijos yra parazitai. Visi šiuolaikiniai išradimai, kuriais džiaugiamės dabar, yra beveik šimtu procentų sukurti valstybiniame sektoriuje. Kompiuteriai ir internetas buvo kuriami valstybiniame sektoriuje beveik keturiasdešimt metų, kol buvo atiduoti į privačių bendrovių rankas. Jei panaikintume valstybinį indėlį, šiandien neturėtume informacinių technologijų. Privatus verslas nemato jokio tikslo leisti pinigus inovacijų tyrimams ir gamybai tol, kol tai už mokesčių mokėtojų pinigus daro valstybiniai tyrimų centrai, universitetai ir kitos institucijos. Verslas iš esmės nekuria nieko naujo, kaip gali pasirodyti, nes jo pagrindinis tikslas yra pelno siekimas.
Dabar esame mano MIT kabinete. Čia, kur prieš keturis dešimtmečius buvo sukurtas internetas, pirmieji kompiuteriai. Internetas visus tuos dešimtmečius buvo nemokamas ir laisvas. Dabar jis yra mokamas ir kontroliuojamas. Tiesa, interneto technologijos atveju tą padaryti yra gana sudėtinga. Pasaulinis žiniatinklis tapo socialus, jis skatina žmones keistis idėjomis ir bendradarbiauti, tačiau tuo pačiu tai ir puikus kanalas vykdyti masinei propagandai. Turime būti išradingi, bet kartu ir budrūs. Šiuo metu mokesčių mokėtojų pinigai yra investuojami į bioinžineriją, genetikos tyrimus, nanotechnologijas. Kai bus pasiektas lūžis šiose mokslo srityse, išvystytos technologijos pateks į verslininkų rankas tam, kad turtingiausieji toliau galėtų lobti už mokesčių mokėtojų pinigus.
– Kuo mažesnė valstybė, tuo monopolijų ir verslo klanų įtaka atsiliepia skaudžiau...
– Taip, žinoma, nes mažoje valstybėje įsigalėjus monopolijoms, piliečiai apskritai nebeturi jokios praktinės pasirinkimo laisvės. Tai labai priklauso nuo demokratijos lygio valstybėje. Jei demokratijos nėra arba ji tik paradinė, tokiu atveju verslo klanų kontrolė gali tapti siaubinga. Tikroje demokratijoje valdžios institucijos yra atskaitingos visuomenei, tačiau, kaip matome, tą įgyvendinti gana sudėtinga.
– Kaip galime ir privalome su tuo kovoti?
– Šiuo metu JAV matome du pagrindinius veiksnius, sukeliančius esminį nuosmukį. Pirmasis yra finansų sektoriaus griūtis, toliau seka tikrosios, produkciją kuriančios ekonomikos žlugimas. Artėja ir trečioji banga, kuri yra unikali JAV atveju – visiškai disfunkcinė sveikatos priežiūros sistema. JAV vienintelė tarp industrinių šalių privatizavo sveikatos apsaugą. Dabar sveikatos priežiūros paslaugos JAV bent dvigubai viršija kainas, lyginant su kitomis išsivysčiusiomis vastybėmis. Ir ši sistema, kuri yra ne kas kitas kaip spintoje uždarytas dramblys, privalo natūraliai žlugti. Tai bus trečioji JAV nuosmukio priežastis.
Pati finansinė sistema išsikasė sau duobę. Turi ateiti galas finansų liberalizacijai ir nekontroliuojamai rinkai, kuri yra žalinga visais aspektais. 8-ąjame dešimtmetyje buvo sukurtas finansų rinkų modelis, grįstas spekuliacijomis, fantasmagoriškais finansiniais instrumentais ir realiai neegzistuojančios vertės kūrimu. Dabar jau visi pamatėme, nors tai buvo aišku nuo pat pradžių, jog finansinės institucijos privalo būti tinkamai reguliuojamos. Tačiau jei valstybėje nėra demokratijos, tokia reguliacija nieko verta.
Tad svarbiausias ilgalaikis tikslas – esminė visuomenės demokratizacija. Verslas, valdžia, žiniasklaida turi būti tiesiogiai atskaitingos ir kontroliuojamos vietinių bendruomenių ir pačių kompanijų darbuotojų. Per paskutinius šimtmečius gavome naujų laisvių ir teisių. To būtų nepavykę padaryti be visuomeninių organizacijų, visuomeninės kovos ir judėjimų. Tik stiprinant šias institucijas, kartu plėsime savo kolektyvinę valią ir jėgą.
Rusija jaučiasi apgauta
– Jūs aktyviai domitės įvykiais Rytų Europos regione, išreiškėte savo nuomonę Gruzijos-Pietų Osetijos-Rusijos karo pradžioje. Kaip Lietuvai ir kitoms buvusioms sovietinio bloko šalims reikia reaguoti į Rusijos agresiją, antidemokratinius šioje šalyje vykstančius procesus ir naujas imperines užmačias?
– Akivaizdu, kad Rusijoje visuomenė yra labai nedemokratiška. Šalis turi savo ypatingai bjaurią istoriją, tačiau tai niekuo nesusiję su pastarojo Gruzijos-Rusijos karo atveju. Rusija, žinoma, neturėjo jokios teisės įsiveržti į Gruziją. Tačiau jei pažvelgsite į dabartines tarptautinių tyrėjų išvadas, kurios nenoriai viešinamos Vakaruose, pamatysite, jog Gruzijos kariniai daliniai, įsiveržę į Pietų Osetiją, užsiėmė savivale ir smurtu prieš civilius gyventojus.
Negalime pamiršti to, ką žlungant Tarybų Sąjungai JAV administracija pažadėjo Michailui Gorbačiovui. M.Gorbačiovas leido suvienyti VDR bei VFR ir unifikuotai Vokietijai tapti NATO nare su sąlyga, kad šis karinis blokas toliau į Rytus nesiplės nei centimetro. Jau po kelerių metų šie susitarimai buvo sėkmingai užmiršti atėjus į valdžią Billui Clintonui. Rusijos baimė, NATO atvirai kalbant apie tolimesnius plėtros planus ir priešraketinių skydų Europoje kūrimą, atrodo visiškai pagrįsta. M. Gorbačiovas taip pat pasiūlė sukurti laisvą nuo branduolinių ginklų zoną nuo Arkties vandenyno iki Juodosios jūros, bet visa tai buvo atmesta JAV administracijos. JAV laužė pažadus, duotus Sovietų sąjungai, o vėliau ir Rusijai. Visai natūralu, jog Rusija pasirinko imperinės gynybos politiką ir vėl iš naujo virsta labai agresyvia vastybe.
– Naujosios NATO ir ES vastybės, ypač kalbant apie Baltijos šalis ir Lenkiją, remiasi JAV kaip pagrindine sąjungininke užsienio politikoje. Ar toks požiūris yra teisingas? Gal geriau netampyti už ūsų Rusijos meškos?
– Jums žalinga galvoti, kad JAV yra jūsų draugas. Nematau jokios naudos Europos šalims skatinti karinį prisirišimą prie JAV, įsileisti jos karinį kontingentą į savo teritoriją taip dar labiau eskaluojant priešpriešą su Rusija. Naujosioms ES šalims ekonomiškai naudinga būti ES, tačiau ne NATO. Pavyzdžiui, Austrija ir Suomija yra Europos Sąjungoje, bet ne NATO. Manau, tai teisingiausia politikos kryptis.
– Naujieji pranašai, kurių visada atsiranda krizės laikotarpiu, skelbia apie kapitalizmo eros pabaigą. Ar, jūsų nuomone, žvelgiant į visas istorijos pamokas ir dabartinę situaciją tarptautinėje politikoje ir ekonomikoje, galime prognozuoti kapitalistinės sistemos saulėlydį ir baigtį?
– Mes negalime užduoti šio klausimo, nes pats grynasis kapitalizmas niekad neiškilo, tad negali ir sugriūti. Kitas klausimas – ar išvysime valstybinio kapitalizmo pabaigą? Nemanau. Ko kas nematau jokių to įrodymų. Valstybinis kapitalizmas, kuris tapo visiškai nekontroliuojamas, keisis ir taps labiau stebimas valstybinių ir visuomeninių institucijų. Bet pagrindiniai valstybinio kapitalizmo pamatai yra pakankamai tvirti. Tik pilietinės pastangos ir aktyvi nevyriausybinių organizacijų veikla gali priversti sistemą keistis. Prognozuoti jos saulėlydį artimiausiais metais būtų neatsakinga, tai ilgai trunkantis procesas.
