Kai žmonės pirmąkart išgirsta anarchistą, kviečiantį naikinti valstybę, jie prisimena visas vertingas valstybės teikiamas paslaugas ir stoja valstybės gynėjų pusėn, nes nori ir toliau naudotis tomis paslaugomis. Greičiausiai jie sutiks su anarchistu, kai šis teigs, kad mokesčiai per aukšti, kad karas yra blogis, kad visuomenėje per daug ribojančių įstatymų, kad vyriausybė iš mūsų atėmė per daug laisvės. Bet jie yra įsitikinę, kad panaikinus valstybę išnyks ir visos naudingos paslaugos, o tai, jų manymu, per didelė kaina už didesnę laisvę. Jie neklausia „Kas nuolatos vogs mūsų atlyginimus? Kas įsivels į karus ir šauks į armiją jaunus mūsų vyrus, kad juose kariautų? Kas atiminės iš mūsų laisvę po to, kai valstybė bus panaikinta?“, nes jiems nereikia šių vyriausybės paslaugų lygiai taip pat kaip ir anarchistams. Vietoje to, jie kritikuoja anarchistus, kad šie nuvertina teigiamą valstybės įtaką. Žmonės mano, kad anarchistai nėra tinkamai įvertinę visas galimas pasekmes.

Kelias minutes pasvarstęs tūlas žmogus tiki atradęs neatremiamus, iki šiol anarchistų neapgalvotus argumentus. Tada jis užduoda keletą praktiškų klausimų, kuriais bando atskleisti anarchistinės pozicijos spragas. Pokalbis vyksta maždaug taip:
 

– Jei panaikinsime valstybę, kas išveš šiukšles, pristatinės paštą ir mokys mūsų vaikus?

– Žinoma, kad šiukšlavežiai, paštininkai ir mokytojai.

– Tie, kurie norės, kad jų šiukšlės būtų išvežtos, paštas pristatytas ir vaikai išmokyti.

– Taip, bet kas mokės už tuos žmones, kurie nori šių paslaugų, bet neturi pinigų?

– Draugai, kaimynai, giminaičiai, labdaros organizacijos arba niekas.

– Argi nesuprantat, kad tokias paslaugas turi teikti vyriausybė?

Anksčiau ar vėliau tūlas žmogus prieis išvados, kad anarchistas yra beviltiškai aklas, nes nemato akivaizdaus valstybės poreikio, ir kraipydamas galvą nueis šalin. Tačiau toks žmogus nesupranta, kad jam rūpimos paslaugos anksčiau buvo teikiamos privačiai, kad jos galėtų tokios būti ir dabar, jei tik valstybė tam netrukdytų.
 

Valstybė pavydžiai saugo savo prievartinių paslaugų monopolį. Buvo daug iš laisvos rinkos kilusių alternatyvų, bandančių pakeisti ar apgauti valstybę, bet visi jie baigėsi pasitraukimu į pogrindį. Savo knygoje „Uncle Sam the monopoly man”, W. Wooldridge'as pateikia 1840 m. komerciškai sėkmingai veikusių privačių pašto tarnybų, kurios buvo pašalintos iš verslo specialiu kongreso aktu, istorinį pavyzdį (1).
 

W. Wooldridge'as taip pat pateikia sėkmingo privataus verslo pavyzdžių statant ir valdant kelius, suteikiant išsilavinimą skurdžių miesto rajonų vaikams, kalant monetas ir sprendžiant teisminius ginčus privačiuose teismuose. Visi šie verslai, nežiūrint sąmoningai kuriamų teisinių kliūčių, trukdančių jų veiklai, sugebėjo sėkmingai konkuruoti su vyriausybe.
 

Siekiant įrodyti, kad valstybė nėra būtina, mums nereikia naudotis vien teoriniais argumentais. Netrūksta pakankamai gerai be valstybės funkcionavusių visuomenių istorinių pavyzdžių. Pavyzdžiui, Airijos žmonės buvo sukūrę visuomenę be valstybės, kuri egzistavo 1000 metų (2).
 

Žmonės dažnai išsako du teiginius: „Žmogus nėra tobulas” ir “Nusikaltimų bus visada”. Jie mano, kad anarchistai pražiūrėjo šiuos esminius faktus. Tai ypač erzina į žmogaus teises orientuojančius anarchistus, nes jie mano, jog anarchizmas yra fundamentali antikriminalinė filosofija. Svarbiausia mūsų priešinimosi valstybei priežastis yra būtent ta, kad valstybė yra kriminalinė organizacija. Mes suvokiame moralinį žmogaus silpnumą, todėl norime, kad neliktų tos galingos valstybinės mašinos, verčiančios žmogų monstru.
 

Asmens laisvėmis paremtas anarchizmas vietoje to, kad oponuotų visiems įstatymams, tvirtina, kad egzistuoja objektyvūs, amžini ir visuotinai priimti dėsniai. Anarchistai pasitelkia tokius gamtos dėsnius, kai nori įvertinti įvairių žmogaus sukurtų įstatymų teisėtumą. Ne anarchistai, o kaip tik valstybininkai neigia gamtos dėsnius ir įtvirtina visuomenėje dirbtinius, laikinus, nevienalyčius ir dažnai ginčytinus „dėsnių” rinkinius. Tikriesiems visuomenės dėsniams prieštarauja bet kuri vadinamųjų „dėsnių” sistema, besipriešinanti laisvanoriškoms sąjungoms (3).
 

Apie anarchizmą galima kalbėti kaip apie įstatymo ir tvarkos filosofiją. Kaip ir dauguma kitų legalių filosofijos krypčių, anarchizmas pasisako prieš tokius nusikaltimus kaip žmogžudystė, pagrobimas, išprievartavimas, užpuolimas ar apiplėšimas. Tačiau nuo kitų žmonių anarchistai skiriasi dar ir tuo, kad priešinasi tokiems nusikaltimams net tada, kai juos skatina ir vykdo valstybė. Visus veiksmus anarchistai vertina pagal tuos pačius principus, nežiūrint to, ar nusikaltėlis veikia kaip privatus asmuo, ar kaip valstybės atstovas. Nusikaltėlis yra nusikaltėlis, nesvarbu, ar ant jo kaklo auksinis ordinas, ar lentelė su šuns vardu, nesvarbu, kad jis galbūt gyvena Baltuosiuose Rūmuose.
 

Kiekvienais metais privatūs asmenys pavagia žymiai mažiau pinigų lyginant su valstybės konfiskuotu pinigų kiekiu. Privačių asmenų įvykdytos žmogžudystės savo skaičiumi nė iš tolo neprilygsta valstybės atstovų nužudytų nekaltų žmonių skaičiui. Pagal R. J. Rummelo knygą „Death by government”, XX a. valstybės nužudė 169 198 000 savo piliečių. Prie jų pridėjus karuose žuvusius žmones, susidaro bendras valstybės aukų skaičius – 203 000 000 žmonių (4).
 

Anarchistai kaltinami tuo, kad jie yra utopistai, atitrūkę nuo realybės, nes jie netiki teorijomis, fantazijomis ir mitais, pateisinančiais valstybę. Jie mano, jog šios teorijos tėra pastangos paslėpti ar paneigti istorinius faktus, kad valstybės atsirado užkariaujant ir plėšiant, kad jos egzistuoja tik smurto dėka. Nuo realybės atitrūkę yra žmonės, neigiantys šiuos faktus, – valstybininkai. 

______________________
 

(1) William Wooldridge „Uncle Sam: the monopoly man”, 24 psl.: „Per penkerius metus privačios pašto tarnybos užėmė nuo trečdalio iki pusės JAV pašto paslaugų rinkos, aštuntadaliu numušė paslaugų kainas ir beveik sužlugdė valstybinę JAV pašto tarnybą”.

(2) Joseph R. Peden „Stateless societies: ancient Ireland”, išspausdinta „Libertarian Forum”, 1971 m., balandžio mėn.

(3) Leo Strauss „Natural right and history”, 103 psl.: „Tai, kas natūralu, tampa žmogaus dalimi ir egzistuoja be jokios prievartos. Bet kokia prievarta verčia žmogų elgtis nenatūraliai, prieš prigimtį. Nėra esminio skirtumo tarp politinio valdymo ir šeimininko, valdančio savo vergus. Nenatūralus vergovės charakteris yra akivaizdus. Ji, versdama žmogų vergu ar žiūrėdama į jį kaip į vergą, stoja prieš žmogaus prigimtį.”

(4) Skaičiai buvo pateikti 1994 m. spalio mėn. „Freedom Daily” Richardo Ebelingo straipsnyje apie R. J. Rummelo knygą „Death by government”, 1994 m.