Keletą pastarųjų metų matome nuolatinę lietuviškojo ir pasaulinio liberalizmo metamorfozių, mutacijų ir deformacijų dramą, o gal net ir farsą. Tikrovės nepaaiškinsime vien tik kalbomis apie liberalizmo vardo „infliaciją“ ar bandymais „demaskuoti“ „netikruosius“ liberalus ir išaukštinti „tikruosius“. Juk ir viena, ir kita taktika – vardo infliacijos kritika ir bandymas demaskuoti ir išvaikyti „eretikus“ – neatskleidžia liberalizmo metamorfozių ir mutacijų funkcinės reikšmės. Vardo infliacijos kritikos ir netikrųjų herojų demaskavimo paprastai imamasi manant, kad tam tikra ideologija, jos pavidalai ar teiginiai yra savaime teisingi, amžini, moksliški, todėl kalti paklydėliai ir neapsišvietėliai. M. Horkheimeris ir T. Adorno „Apšvietos dialektikoje“ pastebėjo, kad bet kokia ideologija save postuluoja kaip ant-istorinę, metafizinę. Todėl galima tik negatyvi, kritinė ideologijos istorija, kurią apčiuopsime aiškindami laiką ir ideologijos struktūrinius-simbolinius pokyčius, mutacijas.
Atidžiau įsigilinę į liberalizmo partijų ir institutų, sąjūdžių ir organizacijų skelbiamus tekstus, pamatysime blaškymąsi tarp libertarizmo ir anarchizmo, individualizmo ir komunitarizmo ar net autoritarizmo, tarp ekonomizmo ir laisvo, emancipuoto intelektualizmo teiginių ir simbolių. Šie svyravimai ir jų lemti pokyčiai bei liberalams skirti kritikos dūriai ypač padažnėjo, paaštrėjo po to, kai dvi liberalizmo vardus vartojančios partijos – liberaldemokratai bei socialliberalai – pabandė suspenduoti jų liberalizmą akcentuojančius vardus ir konotacijas.
Pastaraisiais metais tą paaštrėjimą pagilino tai, kad Liberalų sąjūdis ir Liberalų ir centro sąjunga prisijungė prie Konservatorių suburtos koalicijos ir palaikė mokesčių didinimą, valstybės aparato stiprinimą, individualios kritinės intelektualų raiškos mažinimą juos apmokestinant, kitus liberalų vizijų neatitinkančius sprendimus. Tiesiog nesuprantama, kur išgaravo visi ankstyvosios liberaliosios buržuazijos idealai: liberté, égalité, fraternité, kyla klausimas, ar šie idealai Lietuvoje kada nors buvo gyvi? Kur tie didieji literatūriniai tuos idealus išaukštinę tekstai?
Veikiausiai šiandien liberalizmo principus užgožė begaliniai pasiteisinimai dėl Realpolitik bei paskutiniuosius keletą metų vis labiau peršama „valstybinio“ sąmoningumo, valstybininkų geopolitinių vizijų ir atsakomybių idėja, niekada neturėjusi nieko bendra ne tik su liberaliaisiais principais, bet ir su petit-bourgeois solidarumu. Galiausiai apie filosofines ir kultūrines liberalizmo šaknis, literatūrines ir poetines šio sąjūdžio plotmes prisiminta tik L. Donskiui ir E. Aleksandravičiui bandant pateisinti lietuviško (V. Kavolio idėja) liberalizmo vardą populiarinant knygą „Lietuviškas liberalizmas“ bei L. Donskiui įsijungus į rinkiminę kampaniją Liberalų sąjūdžio gretose.
Vis dėlto nesiūlau skubėti smerkti ar girti įvairių lietuviškų liberalų pasirinkimų, jų gebėjimo ar negebėjimo prisiminti savo idėjines, filosofines šaknis. Juk svarbu ne pamokslauti apie liberalizmo „tiesą“, o suvokti greitas ir keistas šio socialinio ir politinio mąstymo būdo metamorfozes, mutacijas, originalius proveržius ar egzistencines deformacijas. Prisimintina, kad žmogus, jo sąmonė bei jo kuriamos ir nuolatos reprodukuojamos simbolinės organizacijos išsiskleidžia tik laiko atžvilgiu, vadinasi, egzistenciškai reikšmingame kisme. Todėl nuolatinė Lietuvos liberalų kaita yra greičiau ne smerktinas, o pagirtinas, bent jau gyvybingas dalykas, karšta polemika ir debatais atveriantis naujus individuacijos, kūrybos ir kritikos horizontus.
Juk mąstymas ir jo simbolinės reprezentacijos egzistuoja pirmiausiai ne erdvėje, o laike. Tik paminklai yra išdėstyti erdvėje, gatvėse ir aikštėse, o paminklų interpretacijos, interpretacijų tvarka pasirodo apibrėžtu socialiniu-politiniu laiku ir priklauso įvairioms pasaulio reiškinių sferoms: tarptautinių santykių, socialinės ekonominės padėties, išsilavinimo ir kt. Simbolinės organizacijos yra gyvos ir joms keičiantis, ir jas suvokiant bei išskleidžiant, lygiai kaip knyga yra gyva tada, kai yra skaitoma ir komentuojamas jos turinys, kitaip ji tėra specifinis daiktas.
Literatūra ir mokslas yra pasiūlę daugelį modelių kismui aptarti, jie yra aktualūs ir lietuviškai tikrovei interpretuoti. Dažnai kalbama apie laiko sąlygojamas metamorfozes, pakeičiančias simbolines žmogaus tapatybes. Tokias transformacijas pateisina, įgalina ritualai, įstatymai, tabu. Dažnai simbolinę politinę metamorfozę aptiksime tarp kraštutinybių. Prisiminkime kad ir Italijos, Vokietijos prieškario komunistų virsmą fašistais. Kai jaunajam B. Musoliniui buvo suvaržytas karjeros kelias Italijos komunistų partijoje, nors V. Leninas jį ir buvo rekomendavęs kaip galimą lyderį, pastarasis greitai tapo pirmąja Europos fašizmo žvaigžde.
Liberalizmo ir ypač libertarizmo antonimu yra laikomas autoritarizmas. Tačiau rusiškosios ir lietuviškosios liberalų-demokratų partijos pasižymėjo/pasižymi ryškiais autoritarizmo bruožais. Vis dėlto metamorfozės, besiremiančios antonimija, yra gana retas dalykas. Kur kas labiau paplitusios simpatijos nulemtos metamorfozės. Čia, be abejonės, pamatysime socialinių įtampų laikotarpiais užgimstantį liberalizmo ir įvairiausių pavidalų anarchizmo flirtą – bent jau idėjiniu, filosofiniu pavidalu. Šiuo atveju net didžiausi libertarai ekonomistai ar liberaliosios minties atstovai ne tik Vakaruose, bet ir Lietuvoje viešai ar tik užkulisiuose prisimena anarchistinio komunitarizmo principus ir taip pradeda plėtoti socialinę ar net kultūrinę valstybės kritiką. Vis dėlto Lietuvoje viešai dar nepriimta politikui ar kultūros veikėjui rodyti simpatijas anarchizmui – galbūt dėl to, kad Lietuvoje anarchizmas dar nesuvokiamas kaip turintis gilią idėjinę komunitarinių laisvių ir valstybės kritikos plotmę ir vis dar yra klaidingai asocijuojamas su socialistais ar net komunistais.
Žymiai dažniau už radikalias metamorfozes pasireiškia mutacijos: nepavykus visiškai simbolinės tapatybės transformacijai, simbolinė organizacija įstringa tarpinėje kismo būsenoje, smarkiai besiskiriančioje nuo pradinės. Tačiau žodžiai mutacija, mutantas neturėtų gąsdinti, nes evoliucija yra sėkmingų ir klaidingų mutacijų konkurencija ir gyvenimiška atranka. Kas nemutuoja – dažniausiai ir nesivysto. Kai nepavyksta patrauklios socialinės ir politinės metamorfozės, kai fašizmo ir komunizmo pabaisos nepavirsta demokratijos gražuolėmis, tada tenka susidurti su sėkmingais ar nesėkmingais ideologiniais mutantais. Ideologinės mutacijos prasideda arba dėl stipraus išorinio spaudimo keistis, arba dėl vidinių transformacijų, esminių simbolinių komponentų pokyčių.
Liberalų atveju pasireiškia abi – ir išorinės, ir vidinės – gana sparčių mutacijų priežastys. Paprastai mutacijos atsiranda, plinta šalyse, kur kviečiama neskubėti, pagalvoti, eiti ne revoliuciniu, o evoliuciniu, t. y. ne metamorfozių, o reikšmingų pokyčių atrankos keliu. Simbolinėms organizacijoms mutacijos padeda išgyventi: kartais nacionalistai prisitaiko prie socialistinio internacionalizmo ideologijos ir kuria nacionalkomunizmą, demokratai prisitaiko prie autoritarinio režimo ir kuria specifinę demokratiją vienoje atskiroje šalyje (šiuolaikinė Rusija), liberalai susitaiko su valstybiniu ekonomikos reguliavimu, mokesčių didinimu ir laipsniškai virsta konservatyviaisiais liberalais.
Ši vėlyvoji mutacija paaiškina liberalų dalyvavimą varžant liberaliąsias laisves Lietuvoje ir jų pasiteisinimus, jog tai daroma Valstybės interesų vardan. Tačiau socialinių-politinių pokyčių nereikėtų painioti su konformizmu. Konformizmo terminas rodo laikiną pritarimą, prisitaikymą, bet ne savo paties simbolinių struktūrų pokyčius. Konformizmo kritika neatskleidžia išliekamų tapatybės mutacijų reikšmės. Vienos Kafkos novelės herojus – kirminas nėra konformistas, lygiai kaip ir animaciniai ar kino X-menai-mutantai nėra susitaikėliai. Galite pasakyti, kad tai tik rašytojų ir popscenaristų pramanai. Nevisai taip. Žmonija literatūros, kultūros kūriniais metaforiškai apmąsto savo pačios patirtis, o šių kūrinių populiarumas liudija pasirinktos metaforos atpažįstamumą, jos vartojamąją vertę. Taigi socialinė-politinė mutacija yra neatšaukiamas, simbolinę organizaciją esmingai keičiantis pokytis.
Veikiausiai Lietuvoje užgimstantis konservatyviojo liberalizmo hibridas valstybiniu požiūriu yra sėkminga mutacija, gal net produktyvesnė nei patys konservatoriai, tačiau toks liberalizmo pokytis neabejotinai atveria horizontus ir kairiojo liberalizmo stiprėjimui ir raidai, o pastarasis negalės taikytis su perdėm dešiniuoju flirtu, ignoruodamas kitokias individo ir bendruomenės laisves.
Atskirai reikėtų kalbėti apie nuolatines socialines ir politines deformacijas, kurios pasireiškia kintančiomis veiklomis, gyvenimo ritmikos, teiginių adekvatumo gyvenimui svyravimais ir pan. Vieni savo deformacijas, gyvenimo įlinkimus ar išgaubimus, ritmo pokyčius įvertina kaip natūralias socialinių pokyčių paveiktas laiko pasekmes, o kiti, priešingai, gina savo principus, pastovumą ir tampa neefektyvūs besikeičiančio pasaulio požiūriu. Laikas negydo tokių žmonių žaizdų, jie nebemėgsta pasikeitusio, paklydusio pasaulio. Liberalų atveju tokie dažniausiai būna jų įsivaizduojamo A. Smito ir jo sukurto „mokslo“ apologetai.
Kaip reikšmingą ir pozityvią liberalizmo deformaciją galima vertinti tai, kad Liberaliosios minties institutas parėmė „Lietuviškojo liberalizmo“ knygos leidimą, nors šioje knygoje nėra dar kartą dogmatiškai išaukštinama laissez-faire idėja, o kalbama apie laisvos kritikos ir kultūrinių tyrinėjimų, idėjinių alternatyvų ir valstybės kritikos svarbą. Taigi deformacija laikyčiau ir Laisvosios rinkos instituto bei Liberalios minties instituto gebėjimą nesusipriešinti, ir išsibasčiusios liberalų įvairovės gebėjimą megzti dialogą. Galų gale tai ir liberaliems visuomenės kritikams atveria galimybes plėtoti viešuosius debatus, kuriuose bet jau kiekybiniu požiūriu vis dar dominuoja kur kas kairesni ar dešinesni ir jau gerokai įgudę visuomenės kritikai.
