1921 m. kovo 18 dieną, praėjus lygiai 50 metų nuo Paryžiaus Komunos įkūrimo, kruvinojo budelio Tuchačevskio vadovaujama bolševikų kariuomenė, sustiprinta Rusijos komunistų (bolševikų) partijos X suvažiavimo delegatais, šturmu užėmė Kronštatą ir numalšino ką tik užgimusią Trečiąją revoliuciją. Tą dieną įvyko lemiamas, bet ne paskutinis mūšis. Ukrainoje dar partizanavo nesugaunamasis (bolševikai jo taip ir nesučiupo) Nestoras Machno, dar nebuvo sutriuškintas milžiniškas Tambovo gubernijos valstiečių sukilimas, kuriam vadovavo Aleksandras Antonovas. (Antonovo partizanų kaimus Tuchačevskio kariuomenė nuodijo dujomis iš oro, iš aeroplanų, tad 1937 m. sušaudytas maršalas Tuchačevskis, galima sakyti, gavo pagal nuopelnus, nors ir nuo tokio paties budelio Stalino.)
Vis dėlto tikroji Trečiosios revoliucijos vėliava buvo sukilęs Kronštatas. Šis sukilimas buvo svarbiausias įvykis Trečiojoje revoliucijoje – didžiuliame antibolševikinio pasipriešinimo judėjime, apėmusiame visą europinę Rusijos dalį. (1921 m. pavasarį Sibiro bolševizavimas dar buvo toli gražu neįsibėgėjęs, o už Uralo toliau vyko partizaninis karas, kuris tęsėsi iki pat 1928-ųjų – nepaisant to, kaip apie jį rašoma mokykliniuose vadovėliuose.)
1921 m. pavasarį Lenino ir Trockio vadovaujama bolševikų diktatūra galutinai nustekeno šalį. Karinio komunizmo politika, maisto produktų rekvizavimas kaime, mobilizacinis režimas fabrikuose, karinių dalinių pavertimas darbo armijomis, kiekvieną mėnesį vis didėjantis badas ir suirutė visoje šalyje sukėlė milžinišką nepasitenkinimą, kuris ėmė reikštis atviromis formomis – 1920-1921 metų žiemą Petrograde kilo streikų banga (streikai buvo vadinami „volynkomis“ – darbininkai tiesiog sabotavo darbą ir „trynėsi“ darbo vietose nieko nedirbdami). Kai kurie streikininkai ėmė kelti ne tik ekonominius, bet ir politinius reikalavimus, išpopuliarėjo šūkis „Už Tarybas be komunistų!“
Piterio „volynkos“ įžiebė Kronštato maištą. 1921 m. kovo pradžioje Jakornaja aikštėje prasidėjo jūreivių sukilimas, kuriame aktyviausiai dalyvavo anarchistai ir kitų nebolševikinių socialistinių srovių atstovai.
Bolševikų padėtis buvo tokia sunki, kad vienvaldės partijos 10-ojo suvažiavimo nariai vieningai paliko Maskvą ir išvyko malšinti sukilimo. Jei būtų prabėgusios dar kelios dienos – ledas Suomijos įlankoje būtų aptirpęs ir tada bolševikai nebūtų galėję juo pasinaudoti šturmui. O užimti Kronštatą iš jūros pusės buvo beveik neįveikiama užduotis. Deja, pavasaris užsitęsė, oras buvo ne sukilėlių pusėje.
Užėmę tvirtovę, bolševikai griebėsi masinių susidorojimų. Tūkstančiai žmonių sušaudyti – tie patys jūreiviai, kurie šitiek metų tvirtai stovėjo plieninės gvardijos – tvirčiausios bolševikų valdžios atramos – gretose. (Tam tikra prasme pasikartojo nesena istorija su Machno judėjimu. Prieš Kronštato įvykius Machno anarchistai padėjo bolševikams užimti Krymą, tačiau netrukus buvo skaudžiai išduoti, apsupti ir sunaikinti – 1920 metų lapkritį iš netikėtai sugniaužto geležinio bolševikų kumščio pavyko išsprūsti tik pačiam Machno ir keliems jo Sukilėlių armijos vadams.) Susidoroti su Kronštato sukilėliais ypač uoliai stengėsi Rusijos revoliucinės karo tarybos pirmininkas Levas Trockis (Sveiki, trockistai, ar dar neprasukote babkių iš Ziuganovo?)
Viena geriausių, jei ne pati geriausia knyga, pasakojanti apie Kronštato įvykius, – M. Kurajevo „Kapitonas Dikšteinas“. Parašyta talentingai, žiauriai, gelia iki kaulų – čia jums ne publicistas Limonovas, pats save pavadinęs „geriausiu Rusijos rašytoju“. O paskaityti apie Machno pasiūlysiu (ne visai į temą) Vasilijaus Golovanovo „Tačankas iš pietų“.
1921-ųjų Kronštato įvykiai ir data buvo įtraukti į pasaulinio anarchistų judėjimo „atmintinę“, greta 1871-ųjų Paryžiaus, 1936-ųjų Barselonos ir 1968-ųjų Paryžiaus. Šias datas anarchistai atsimena, jas švenčia, kuria apie jas dainas, suka filmus ir piešia komiksus (Prancūzijoje neseniai išėjo prabangus komiksų dvitomis, skirtas Machno, ir tomelis, skirtas Kronštato anarchistams. Tiksliai nepamenu, kuriuos marškinėlius man iš Paryžiaus atgabeno bičiulis – „Kronstadt 1921“ ar „Barcelona 1936“, tačiau turiu abu. O marškinėlių su užrašu „Petrograd 1917“ tiesiog nebūna. Apsišikit, trockistai!
Vlad Tupikin. Kam kovoti. – Voronežas: Rašytojų profsąjungos leidykla, 2007.
