Tarasov Aleksandr IN MEMORIAM ANNO 1968 (2). „Raudonoji gegužė” Paryžiuje
teorija

       Tiems, kurie bendrais bruožais žino, kas 1968-ųjų gegužę įvyko Paryžiuje, tačiau nori žinoti absoliučiai tiksliai.
       1968 metų gegužės 10-osios naktį nemiegojo visas Paryžius. Užmigti buvo tiesiog neįmanoma. Gatvėmis, sirenomis kurtindami naktį, lakstė greitosios pagalbos automobiliai, gaisrinės, policija. Nuo Lotynų kvartalo pusės girdėjosi dusli kanonada: sproginėjo granatos su ašarinėmis dujomis. Ištisomis šeimomis paryžiečiai sėdėjo prie radijo imtuvų: korespondentai perdavinėjo reportažus iš įvykių vietų tiesiai į eterį. Apie 3 valandą nakties virš Lotynų kvartalo pakilo aušrinė: traukdamiesi nuo specialiųjų dalinių kovai su neramumais – CRS (Compagnie Républicaine de Sécurité, mūsų OMON’o analogas) – spaudimo, studentai padeginėjo automobilius, sustatytus į barikadas... Visas miestas žinojo, kad nuo gegužės pradžios vyksta studentų neramumai, tačiau mažai kas tikėjosi, kad reikalas bus toks rimtas. Gegužės 11-osios rytą laikraščiai išėjo su sieksninėmis antraštėmis: „Barikadų naktis”...


       O viskas prasidėjo kažkaip nepastebimai – dar praėjusių 1967 metų rudenį. Mokslo metų pradžioje pasireiškė seniai kauptas studentų nepasitenkinimas – griežtos tvarkos studentų miesteliuose taisyklėmis, perpildytomis auditorijomis, studentų beteisiškumu prieš profesorius ir administraciją, valdžios atsisakymu leisti studentams prisidėti tvarkant aukštųjų mokyklų reikalus. Per Prancūziją nuvilnijo studentų mitingų banga, jie reikalavo skirti papildomas finansines lėšas, įvesti studentų savivaldą, pakeisti aukštojo mokslo sistemos prioritetus. Labiausiai studentus siutino, kad jiems perša visiškai nereikalingus dėstomus dalykus, visiškai pasenusias metodikas ir visiškai nuprotėjusius (nuo senatvės) profesorius. Be to, daugelis svarbiausių tuometinių problemų – pradedant lyčių lygiateisiškumu, baigiant Vietnamo karu – buvo laikomos tabu. „Mes kalame nieko nevertus visokių leforų, tavo ir miunenų raštus, kurių vienintelis „nuopelnas mokslui” tas, kad jie, sulaukę šešiasdešimties, tapo profesoriais, tuo tarpu mums draudžia studijuoti Marxą, Sartre’ą ir Merleau-Ponty – pasaulinės filosofijos titanus!” – mitingo rezoliucijoje rašė pasipiktinę studentai iš Orsė.   

         

       1967 metų lapkričio 9-ąją keli tūkstančiai studentų surengė audringą mitingą Paryžiuje. Jie reikalavo, kad atsistatydintų švietimo ir kultūros ministrai, kad būtų pakeistas vyriausybinės švietimo programos kursas. Protesto akcija peraugo į tuo metu Bolivijoje nužudyto Ernesto Che Guevaros atminimo mitingą. Vienos prancūzų radijo stoties korespondentas, dalyvaujantis mitinge, nuoširdžiai susižavėjęs kalba į eterį: „Žinia apie Che Guevaros mirtį, kuris paaukojo antrojo „žmogaus” padėtį Kuboje tam, kad žūtų dievo pamirštose džiunglėse už svetimos šalies laisvę, lyg uraganas sukrėtė studentų protus. Štai paklausykite: jie skanduoja „Che – didvyris, buržuazija – šūdas! Mirtis kapitalui, tegyvuoja revoliucija!” – ir daugelis verkia.”

       Šį mitingą – Che atminimo mitingą – „Mutualité” salėje organizavo trockininkų grupė „Revoliucinis komunistinis jaunimas”, vėliau gegužės įvykiuose jis suvaidins svarbų vaidmenį.

       Lapkričio 21-ąją Nantere, Paryžiaus priemiestyje, studentai apgulė administracijos pastatą ir privertė dėstytojus leisti dalyvauti universiteto savivaldos organų darbe. Gruodžio mėnesį šalyje surengta Studentų veiksmo savaitė, kurioje dalyvavo studentai iš Paryžiaus, Meno, Dižono, Lilio, Reimso ir Klermono-Ferano. Valdžia pasistengė nutylėti šiuos įvykius, teisingai manydama, kad studentų problemos tos pačios visoje Prancūzijoje, todėl pasakoti apie studentų veiksmus – vadinasi, propaguoti „blogus pavyzdžius”.

       Nusileisdavo valdžia itin nenoriai. Todėl nuo 1968 metų vasario iki balandžio Prancūzijoje įvyko 49 didelės studentų akcijos, o kovo 14-ąją studentai netgi šventė Nacionalinę veiksmo dieną. Atsirado naujų studentų kovos formų. Kovo 21 dieną Nantere jie, protestuodami prieš „siaubingą skaitomo kurso primityvizmą”, atsisakė laikyti psichologijos egzaminus. Tokia kovos už švietimo kokybę forma (egzaminų ar paskaitų boikotas) ėmė sparčiai plisti visoje šalyje.

       Kovo 22-ąją Nantero studentai užėmė administracinį korpusą ir pareikalavo paleisti 6 draugus, Nacionalinio Vietnamo gynimo komiteto narius, kurie kovo 20-ąją, protestuodami prieš Vietnamo karą, užpuolė „American Express” atstovybę ir už tai buvo suimti. Studentai įkūrė neoanarchistinį Kovo 22-osios judėjimą, jo  lyderiu tapo Prancūzijoje besimokantis žydų kilmės Vokietijos studentas Danielis Cohn-Benditas, Raudonasis Denis, vėliau jis tapo gegužės įvykių simboliu. Kovo 22-osios judėjimas vadovavosi Situacionistų Internacionalo ir jo vadovo, chrestomatinės knygos „Spektaklio visuomenė” autoriaus Guy Debord’o idėjomis. Situacionistai manė, kad Vakarai jau pasiekė komunizmui būtiną prekių gausą, todėl atėjo laikas revoliucijai „čia ir dabar”, visų pirma – kasdienio gyvenimo revoliucijai: reikia atsisakyti dirbti, paklusti valstybei, mokėti mokesčius, laikytis įstatymų ir visuomenės moralės normų. Visi gali užsiimti laisva kūryba – tik tada įvyks revoliucija ir ateis „laisvės karalystė”. Taip mokė situacionistai.

               

       Kovo 22-osios judėjimas netrukus radikalizavo situaciją Nantere. Valdžia nusprendė nustatyti „kurstytojus” ir užtvindė Nanterą policijos agentais. Studentai šnipus nufotografavo ir surengė specialią fotografijų parodą. Policija bandė uždaryti šią parodą, tačiau studentai išstūmė juos iš universiteto patalpų. Dėl šio incidento kovo 30-ąją 8 studentai buvo apkaltinti „prievartos kurstymu”. Gegužės 2 dieną universiteto administracija paskelbė nutraukianti paskaitas „neribotam laikui”.

       Tokia buvo garsiosios „Raudonosios gegužės” pradžia. Gegužės 3-iąją draugų iš Nantero palaikymo demonstraciją surengė Sorbonos studentai. Demonstraciją organizavo Universitetinių veiksmų judėjimas (Mouvement d’action universitaire, MAU) – grupė, susikūrusi kovo 29-ąją, kai studentai užėmė vieną iš Sorbonos auditorijų ir surengė joje mitingą kartu su Kovo 22-osios judėjimu bei maištaujančiais studentais iš Italijos, VFR, Belgijos, Vakarų Berlyno ir Ispanijos. Vėliau MAU suvaidino vieną svarbiausių vaidmenų „Raudonosios gegužės” įvykiuose – jie organizuodavo „paralelinius kursus”, per kuriuos, oficialiųjų profesorių pykčiui paskaitas, skaitė žymiausi specialistai iš neuniversitetinės (ir netgi neakademinės) aplinkos, o kartais – ir patys studentai, puikiai išmanantys dėstomus dalykus (vėliau daugelis šių studentų pagarsėjo kaip filosofai, sociologai ir pan.). MAU lyderiai buvo Marcas Kravetzas ir Jeanas-Louis Peninou – pirmasis netrukus tapo vienu iš „Raudonosios gegužės” vadų.

       Sorbonos rektorius paskelbė nutraukiąs paskaitas ir iškvietė policiją. CRS atakavo to visiškai nesitikėjusius studentus, panaudojo gumines lazdas ir granatas su ašarinėmis dujomis. Demonstrantų nevaikė, juos stengėsi užspeisti į kampą, žvėriškai mušė ir „pakavo”. Trauktis nebuvo kur, tad studentai griebėsi grindinio akmenų. Tai buvo pirmieji atviri studentų ir CRS susidūrimai. Mūšiai išsiplėtė beveik visame Lotynų kvartale. Jėgos buvo maždaug lygios: po 2 tūkstančius studentų ir policininkų. Susirėmimai nutilo tik ėmus temti. Keli šimtai žmonių buvo sužeisti, 596 – sulaikyti.

       Gegužės 4-ąją Sorbona buvo uždaryta – pirmą kartą po fašistinės okupacijos laikų. Gegužės 4-5 dienomis Paryžiuje buvo nuteisti 12 studentų. Atsakydami į tai, studentai įkūrė „Komitetą prieš represijas”. Jaunesni dėstytojai, kurių daugelis palaikė studentus, pakvietė į visuotinį universitetų streiką. Lotynų kvartale nuolat vyko nedidelės stichinės demonstracijos, kurias vaikė policija.MAU ragino studentus kurti „veiksmų komitetus” – pačias žemiausias savivaldos bei pasipriešinimo struktūras studentų grupėse ir kursuose. Prancūzijos nacionalinė studentų sąjunga (Union Nationale des Étudiants de France, UNEF) ėmė kviesti visos šalies studentus ir licėjų mokinius į neterminuotą streiką.

                     

       Gegužės 6-ąją protesto demonstracijoje dalyvavo 20 tūkstančių žmonių, reikalaujančių, kad būtų paleisti sulaikytieji, atidarytas universitetas, nutraukta policijos prievarta, atsistatydintų švietimo ministras ir Sorbonos rektorius. Be jokių kliūčių studentai pražygiavo per visą Paryžių, gyventojai sutiko juos aplodismentais. Kolonos priekyje buvo nešamas plakatas „Mes – maža ekstremistų grupelė” (būtent taip tuo metu valdžia vadino studentų bruzdėjimų dalyvius). Sugrįžus į Lotynų kvartalą, kolonai  netikėtai atakavo 6 tūkstančiai CRS policininkų. Demonstrantų gretose žygiavo ne tik studentai, bet ir dėstytojai, licėjininkai, mokiniai. Į policijos prievartą jie atsakė prievarta. Pirmoji barikada atsirado Sen Žermon de Prė aikštėje. Studentai išlupo grindinį, išardė šalimais stovinčios bažnyčios tvorą. Netrukus visas kairysis Senos krantas tapo žiaurių susirėmimų arena. Į pagalbą studentams iš viso Paryžiaus traukė jaunimas, sutemus gatvės kovotojų skaičius pasiekė 30 tūkstančių. Tik apie 2 valandą nakties CRS išsklaidė studentus. Buvo sužeista apie 600 žmonių (iš abiejų pusių), 421 – areštuotas.

       Gegužės 7-ąją streikavo visos Paryžiaus aukštojo mokslo įstaigos ir dauguma licėjų. Demonstracijos, mitingai ir solidarumo streikai persimetė į Bordo, Ruaną, Tulūzą, Strasbūrą, Grenoblį ir Dižoną. Paryžiuje į gatves išėjo 50 tūkstančių studentų, reikalaujančių paleisti jų draugus, išvesti policiją iš Sorbonos teritorijos, demokratizuoti aukštąsias mokyklas. Tuo tarpu valdžia paskelbė apie neramumuose dalyvavusių studentų pašalinimą iš Sorbonos. Vėlai vakare netoli Lotynų kvartalo studentų koloną vėl atakavo CRS pajėgos.

       Gegužės 7-osios vakare įvyko viešosios nuomonės lūžis. Studentus palaikė beveik visos dėstytojų profesinės sąjungos (represijų taktikai besąlygiškai pritarė tik Autonominių filologijos dėstytojų profsąjungų Nantero skyrius), mokytojų ir mokslo darbuotojų profsąjungos, netgi itin buržuazinė Prancūzijos žmogaus teisių lyga. Televizijos darbuotojų profsąjunga pareiškė protestą dėl visiško neobjektyvumo nušviečiant studentų neramumus žiniasklaidos priemonėse.

       Gegužės 8 d. prezidentas de Gaulle’is pareiškė: „Aš nenusileisiu prievartai”, o grupė žymiausių Prancūzijos žurnalistų, priešingai, sukūrė „Komitetą prieš represijas”. Į studentų pusę stojo garsiausi prancūzų inteligentijos atstovai – Jeanas-Paulis Sartre’as, Simone de Beauvoir, Nathalie Sarraute, Françoise Sagan, André Gorzas, François Mauriacas ir kiti. Analogišką poziciją užėmė ir prancūzų kilmės Nobelio premijos laureatai. Studentus palaikė didžiausi Prancūzijos profesinių sąjungų centrai, vėliau – komunistų, socialistų ir kairiųjų radikalų partijos.

         

       Gegužės 10-ąją ant tiltų per Seną CRS sustabdė 20 tūkstančių studentų demonstraciją, ketinusią patekti į dešinįjį Senos krantą, prie Televizijos valdybos ir Teisingumo ministerijos pastatų. Demonstrantai pasuko atgal, tačiau Sen Mišelio bulvare jie vėl susidūrė su CRS. Taip prasidėjo „barikadų naktis”. Sen Mišelio bulvaras (o jis nemažas!) liko visiškai be grindinio (vėliau valdžia Bulmišą užliejo asfaltu – toliau nuo nuodėmės). Studentai pastatė 60 barikadų, kai kurios iš jų siekė 2 metrus aukščio. Lotynų kvartale apsuptiems studentams pavyko priešintis policijai iki 6 valandos ryto. Rezultatai: 367 žmonės sužeisti (tarp jų 32 sunkiai), 460 areštuota, nukentėjo 188 automobiliai.

       Gegužės 11 dieną opozicinės partijos pareikalavo skubiai sušaukti Nacionalinį Susirinkimą, o išsigandęs premjeras Georges’as Pompidou per televiziją ir radiją pažadėjo, kad Sorbona bus atidaryta gegužės 13 d., lokautas bus atšauktas, o nuteistų studentų bylos – peržiūrėtos. Bet buvo per vėlu: „mažos ekstremistų grupelės” konfliktas su policija virto visos šalies politine krize.

       Gegužės 13-ąją Prancūziją paralyžiavo visuotinis 24 valandų streikas, kuriame dalyvavo beveik visi darbingi šalies gyventojai – 10 milijonų žmonių. Paryžiuje įvyko grandiozinė 800 tūkstančių žmonių demonstracija, pirmosiose gretose kartu žygiavo Visuotinės darbo federacijos (Confédération générale du travail, CGT) vadovas komunistas Georges’as Séguy ir įnirtingas komunistų demaskuotojas anarchistas Danielis Cohn-Benditas. Iškart po demonstracijos studentai užėmė Sorboną. Jie sukūrė „generalines asamblėjas” – diskusijų klubus, kurie atstojo ir įstatymų leidžiamosios, ir vykdomosios valdžios organus. Generalinė Sorbonos asamblėja paskelbė, kad „Paryžiaus universitetas yra autonominis liaudies universitetas, atidarytas visiems darbininkams kiaurą parą”. Kartu buvo užimtas ir Strasbūro universitetas. Didesniuose miestuose įvyko daugiatūkstantinės solidarumo demonstracijos (pavyzdžiui, Lione dalyvavo 60 tūkstančių žmonių, Marselyje – 50 tūkstančių).

       Gegužės 14-ąją kompanijos „Sud Aviation” darbininkai – sekdami studentų pavyzdžiu – užėmė įmonę Nante. Nuo to laiko įmonių užėmimai ėmė plisti per Prancūziją lyg epidemija. Ten, kur įmonės užimti nepavykdavo, darbininkai „paprasčiausiai” paskelbdavo streiką.

       Gegužės 15 dieną studentai užėme „Odeono” teatrą ir pavertė jį atviru diskusijų klubu. Gegužės 16-ąją jie šiek tiek aptvarkė Sorboną, kurią per keletą dienų anarchistai buvo pavertę didžiule kiaulide. Sorbonai ėmė vadovauti 15 žmonių okupacinis komitetas. Beje, reikalaujant anarchistams, kovojantiems „prieš biurokratizmo atgimimo grėsmę”, komiteto sudėtis kiekvieną dieną būdavo visiškai atnaujinama, todėl jis nespėdavo nieko rimto nuveikti.

       Visa Sorbona, visas „Odeonas” ir pusė Lotynų kvartalo buvo apklijuoti itin fantastinio turinio plakatais, lapeliais ir lozungais. Užsienio žurnalistai būriais vaikščiojo po Paryžių ir išsižioję nusirašinėjo „Raudonosios gegužės” lozungus:
„Draudžiama uždrausti!”,
„Būkit realistai – reikalaukit neįmanomo! (Che Guevara)”,
„Seksas – nuostabu! (Mao Dze Dungas)”,
„Laisvę vaizduotei!”,
„Viską – tuojau pat!”,
„Užmiršk, ko tave mokė – imk svajoti!”,
„Anarchija – tai aš!”,
„Reformos – tai šiuolaikinis mazochizmas”,
„Atverkit savo širdžių langus!”,
„Negalima įsimylėti pramonės gamybos prieaugio!”,
„Sienos – tai represijos!”,
„Žmogaus laisvė turi būti totali, kitaip jos nebus visai”,
„Ne – egzaminams!”,
„Aš myliu jus! Ištark tai grindinio akmenims!”,
„Viskas gerai: dukart du jau nebe keturi”,
„Revoliucija turi įvykti anksčiau, nei ji taps realybe”,
„Būti laisvam 68-aisiais reiškia kurti!”,
„Profesoriai, jūs susenote!”,
„Revoliucijos nedaro su kaklaraiščiais”,
„Senas istorijos kurmis galų gale išlindo Sorbonoje (daktaro Marxo telegrama)”,
„Struktūros – žmonėms, o ne žmonės struktūroms!”,
„Orgazmas – čia ir dabar!”,
„Universitetus – studentams, gamyklas – darbininkams, radiją – žurnalistams, valdžią - visiems!”


       Tuo metu studentai toliau užiminėjo universitetus. Gegužės 17-ąją darbininkai buvo užėmę pusšimtį įmonių. Streiką paskelbė telegrafo, telefono, visuomeninio transporto įmonės. „Prancūzija sustojo”.

         

       Gegužės 18 dieną de Gaulle’is nutraukė vizitą Rumunijoje ir sugrįžo į šalį. Gegužės 20-ąją streikuojančių skaičius pasiekė 10 milijonų, įmonėse susikūrė profsąjungų kontrolei nepasiduodantys „savivaldos komitetai” ir „veiksmo komitetai”, provincijose ėmė formuotis visiškai neįtikėtina maisto produktų ir kitų prekių paskirstymo sistema – darbininkų komitetai produktus skirstė nemokamai ir tiems, kam reikia. Gegužės 21-22 dienomis Nacionaliniame Susirinkime buvo svarstomas nepasitikėjimo vyriausybe klausimas. Nepasitikėjimui pareikšti pritrūko vos 1 balso!

       Gegužės 22 dieną valdžia nusprendžia išsiųsti iš šalies Cohn-Benditą. Atsakydami į tai, gegužės 23 ir 24 dienomis studentai Lotynų kvartale pakartojo barikadų mūšius ir surengė „pykčio naktį” (galima versti ir „maišto naktimi” – nuit d’émeute). Užsiliepsnojo Paryžiaus birža. Gegužės 24-ąją de Gaulle’is pažada surengti referendumą dėl darbininkų dalyvavimo valdant įmones (vėliau jis šio pažado neištesės).

       Gegužės 25 dieną Socialinių reikalų ministerijoje Grenelio gatvėje prasidėjo trišalės derybos tarp vyriausybės, profesinių sąjungų ir Nacionalinės verslininkų tarybos. Pasirašyta Grenelio sutartis numatė žymų atlyginimų padidinimą. Tačiau Visuotinė darbo konfederacija (Confédération générale du travail, CGT) nebuvo patenkinta vyriausybės ir verslininkų nuolaidomis ir pakvietė tęsti streiką. Kairieji ir François Mitterand’o vadovaujami socialistai Grenelio sutartį įvertino kaip „smūgį į nugarą revoliucijai”. Charléty stadione jie subūrė grandiozinį mitingą, jame kalbėjo apie komunistų partiją, profsąjungas, de Gaulle’is ir pareikalavo išrinkti laikinąją vyriausybę.

       Gegužės 29-ąją per ypatingąjį ministrų kabineto posėdį paaiškėja, kad be pėdsakų dingo prezidentas de Gaulle’is. Šalis šokiruota. „Raudonosios gegužės” lyderiai kviečia užimti valdžią, nes ji tiesiog „mėtosi gatvėje”. Rytojaus dieną pasirodo prezidentas ir pasako ypač griežtą kalbą, kartu pranešdamas, kad paleidžia Nacionalinį Susirinkimą ir skelbia pirmalaikius parlamento rinkimus. Vėliau paaiškėjo, kad de Gaulle’is buvo slapta nuskridęs į Baden-Badene įsikūrusį Prancūzijos karinių pajėgų štabą ir derėjosi su kariškiais. Vėliau panašios derybos įvyko ir Strasbūre. Deja, niekas iki šiol nežino, apie ką jis kalbėjosi su generolais.

       Tą pačią dieną atgavę dvasią de Gaulle’io šalininkai surengia 500 tūkstančių demonstraciją Eliziejaus laukuose. Išgąsdinti buržua skandavo: „Grąžinkit mūsų gamyklas!” ir „De Gaulle’is, tu ne vienas!” Tai – „Raudonosios gegužės” galo pradžia. Daugelis įmonių streikuos dar dvi savaites. Birželio pradžioje profesinės sąjungos surengs naują derybų etapą ir išsikovos naujų ekonominių lengvatų. Paskui streikų banga nurims. Darbininkų užimtas įmones, pvz., „Renault” gamyklas, ims „valyti” CRS pajėgos.

       Studentai bandė derinti bendrus veiksmus su okupuotomis įmonėmis. Kartu su streikuojančiais Flino darbininkais studentija dalyvavo vienose paskutinių kautynių prieš vyriausybę. „Renault Flin” darbininkai atsisakė pripažinti Grenelio sutartį. Fliną apsupo tūkstančiai vyriausybės siųstų žandarų. Vėliau šie įvykiai buvo pavadinti „Flino pasipriešinimu”. Sprukdamas nuo jį persekiojančių žandarų, Senoje nuskendo 17-metis licėjaus mokinys maoistas Gilles’is Tautinas, kuris buvo studentų ir cechus okupavusių darbininkų ryšininkas. Flino darbininkija prie jo kapo prisiekė atkeršyti žandarams. Įsiutinti draugo žūties, studentai, giedodami „Internacionalą”, Paryžiaus gatvėse pastatė dar vieną barikadą ir kelias valandas kovėsi su CRS. Buvo smarkiai nusiaubtas policijos komisariatas Perono gatvėje.

       Birželio 12-ąją valdžia pradėjo puolimą. Buvo uždraustos visos pagrindinės kairuoliškos grupuotės, į VFR ištremtas Cohn-Benditas. Birželio 14-ąją policija išvarė studentus iš „Odeono”, o 16-ąją užėmė Sorboną. Birželio 17-ąją darbą atnaujino „Renault” konvejeriai.

       Birželio 13 ir 30 dienomis (dviem turais) įvyko parlamento rinkimai. Revoliucijos šmėklos išgąsdinta „vidurinė klasė” draugiškai prabalsavo už de Gaulle’is.

       Taigi „Gegužės revoliucija” patyrė pralaimėjimą. Bet kodėl gi ji tapo legenda ir simboliu?

       Visų pirma dėl to, kad 1968 metų gegužę pirmą kartą Europos istorijoje taip „netikėtai”, išprovokuota mažyčio konflikto Nantere, prasidėjo visuotinė krizė, peraugusi į revoliucinę situaciją. Ir ši krizė, beje, įvyko ne ekonominio nuosmukio, o, priešingai, ekonominio klestėjimo laikotarpiu. Šis faktas privertė daugelį suprasti, kad pasikeitė pati Vakarų visuomenės socialinė struktūra.

       „Raudonoji gegužė” visiškai pakeitė moralinį ir intelektualinį Europos, o visų pirma – Prancūzijos, klimatą. Iki pat neoliberalizmo epochos ir „naujosios konservatyvios bangos”, kuri kilo XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje, atrodė nepadoru būti dešiniuoju ir mėgti kapitalizmą. Pirmoji 8-ojo dešimtmečio pusė, nušviesta „Raudonosios gegužės” liepsnos, buvo Vakarų Europos intelektualinio ir kultūrinio elito gulbės giesmė. Šiandien Vakaruose liūdnai konstatuoja, kad visi nors kiek vertingi dalykai buvo sukurti 1975-1977 metais, o daugelis vėlesnių – arba degradacija, arba iš naujo perdainuotos dainuškos...

              

       Ką gi pasiekė studentai? Pirma, įvyko aukštųjų ir vidurinių mokyklų demokratizacija. Antra, legalizuota politinė veikla universitetų ir studentų miestelių teritorijose. Trečia, gerokai pakilo socialinis studento statusas. Ketvirta, priimtas Įstatymas apie orientaciją, kuris aukštųjų mokyklų veiksmus priderino prie tiesioginių ekonomikos poreikių ir kartu sumažino absolventų nedarbo riziką. Penkta, užlyginta (nors ir laikinai) psichologinio pobūdžio praraja tarp studentų ir darbininkų. Šešta, sugriautas de Gaulle’io „stipraus žmogaus” įvaizdis – 1969 metų balandį jis staiga atsistatydins ir taip nutrauks savo paties sukurtą „vieno asmens valdžios” režimą.

       Kaip klostėsi tolesnis gegužės maištininkų gyvenimas? Po 25 metų į šį klausimą bandė atsakyti televizijos filmo „Karta” kūrėjai. Pasirodė, kad 1968-ųjų gegužės aktyvistai ir vėliau išliko tokie pat aktyvūs. Jie svariai pasireiškė literatūroje, mene, moksle, politikoje, žurnalistikoje ir versle. „May militant” (gegužės įvykių aktyvistas) Prancūzijoje yra kaip kokybės ženklas: darbdaviams tokie patinka – jie žino, kad toks žmogus aktyvus, nebijo savarankiškų sprendimų. Jei „militantas” pasėdėjo kalėjime – dar geriau: vadinasi, jis ne bailys ir nesikrato atsakomybės. Jis – nepakeičiamas vadybininkas. Yra ir stulbinamų pavyzdžių. Studentas maištininkas pravarde Ilgas, kuriam priskiriama žaliųjų pamėgto šūkio „Mąstyk globaliai, veik lokaliai” autorystė, vėliau tapo stambiausiu verslininku, kelių gamyklų savininku. O štai tie jaunuoliai, kurie 1968-aisiais buvo lyg pelytės po šluota, taip niekuo ir netapo.

       Šiek tiek apie „Raudonosios gegužės” lyderius
       Danielis Cohn-Benditas – nuosaikiojo Vokietijos „žaliųjų” sparno lyderis, Europarlamento deputatas.
       Marcas Kravetzas – užsienio tarnybos šefas įtakingame žurnale „Libération”, kurį 1973 m. įsteigė „Raudonosios gegužės” aktyvistai.
       Jeanas-Louisas Peninou – „auksinė plunksna” tame pačiame „Libération”.
       Prisca Bouillet – „tiesioginio veiksmo komitetų” įkvėpėjas, Sorbonos profesorius.
       Michelis-Antoine Burnier – Komunistinių studentų sąjungos (Union des étudiants communistes, UEC) lyderis, vyriausiasis žurnalo „Actuel” redaktorius.
       Rolandas Castro – dar vienas UEC lyderis, Nantero maištininkų vadas, žymus prancūzų architektas.
       Alainas Geismaras – vienas iš „Raudonosios Gegužės” dvasinių lyderių, Sorbonos profesorius.
       Tiennot Grumbachas – Jaunųjų komunistų marksistų-leninistų sąjungos (L’Union des jeunesses communistes marxistes-léninistes, UJCML) lyderis, Versalio advokatų gildijos seniūnas.
       Serge July – „Kovo 22-osios judėjimo” įkūrėjas, „Libération” direktorius.
       Alainas Krivine – Revoliucinio komunistinio jaunimo (Jeunesses communistes révolutionnaires, JCR) įkūrėjas, Revoliucinių komunistų lygos (Ligue communiste révolutionnaire, LCR) lyderis.
       Jeanas-Pierre Le Dantecas – dar vienas Jaunųjų komunistų marksistų-leninistų sąjungos lyderis, architektūros akademijos profesorius.
       Robertas Linhartas – tos pačios sąjungos steigėjas, garsus sociologas.
       Jeanas-Marcas Salmonas – tos pačios sąjungos kovinių būrių vadas, stambus prancūziškų knygų prekeivis Niujorke.
       Henri Weberis – JCR „žmogus Nr.2”, Europarlamento narys
       Jeanas-Marcelis Bouguereau – Prancūzijos nacionalinės studentų sąjungos (Union nationale des étudiants de France, UNEF) lyderis, „Gegužės sąsiuvinių” leidėjas, žurnalo „Le Nouvel Observateur” redaktorius.
       René Frydmanas – vienas iš „Marksistinio-leninistinio komunistų veiksmo” įkūrėjų, žymus mokslininkas, pirmasis Prancūzijoje panaudojo „in vitro” technologiją (kartu su Jacquesu Testartu, aktyviu 1968-ųjų trockistu).
       André Glucksmannas – „Proletarų kairės” įkūrėjas, žymus filosofas.
       Guy Hocquenghemas – „Homoseksualaus revoliucinių veiksmų fronto” (Front homosexuel d'action révolutionnaire, FHAR) įkūrėjas, garsus rašytojas.
       Jeanas-Paulis Ribes – „vyriausiasis Odeono maoistas”, visuomenės veikėjas, „L'Express” žurnalistas.

       Ir du kankiniai:
       Michèle Firk – prisijungė prie Gvatemalos geriljos. Pagal oficialiąją versiją – nusižudė kalėjime po žvėriškų Gvatemalos politinės policijos kankinimų (buvo kaltinama pasikėsinimu į JAV ambasadorių Gvatemaloje Johną Gordona Meiną).
       Pierre Goldmanas – prisijungė prie Lotynų Amerikos geriljos. 1974 m. suimtas ir nuteistas iki gyvos galvos. 1979 m. – nužudytas.

       Versta iš: Александр Тарасов. Страна Икс. М.: АСТ: Адаптек, 2006.
       Vertė Darius Pocevičius