Aleksandras Tarasovas – žinomas radikalus teoretikas, sociologas, politologas, kultūrologas ir istorikas. Didžiausias kairiojo radikalizmo ir ekstremistinių jaunimo judėjimų specialistas Rusijoje. 8-ajame XX amžiaus šimtmetyje vadovavo savo paties įkurtai Sovietų Sąjungos Neokomunistų partijai (SSNKP) ir patyrė politines represijas. Knygų „Provokacija”, „Tiesa apie Jugoslaviją”, „Politinis ekstremizmas Rusijoje” autorius. Moksliniai ir publicistiniai jo tekstai išversti 27 kalbomis. Poetas ir prozininkas, glaudžiai susijęs su kontrkultūros apraiškomis.

      Pirmas skyrius, švietėjiškas - tiems, kurie miglotai įsivaizduoja, kas buvo 1968 metais ir kaip tai susiję su mumis šiandien

      „Beprotiškų metų” trisdešimtmetis

      Keistos sukaktuvės – trisdešimt metų ne nuo gimimo, ne nuo mirties, ne nuo įkūrimo, ne nuo panaikinimo, ne nuo pralaimėjimo, ne nuo pergalės... Ne nuo kokios nors konkrečios datos. Trisdešimt metų nuo visų 366 dienų. Trisdešimtmetis visų metų, legendinių 1968-ųjų, jau tapusių simboliu.

      1968-ieji buvo keliamieji metai, Olimpinių žaidynių metai, JAV prezidento rinkimų metai ir saulės aktyvumo piko metai. Tais metais Genrichas Borovikas¹ savo JAV reportažų knygą taip ir pavadino: „Vieneri neramios Saulės metai”. Tiesa, Borovikas nebuvo originalus: jis viso labo tik pacitavo amerikiečių studentą, demonstracijoje nešusį gabalą faneros su užrašu „1968 – neramios Saulės metai. Gali atsitikti visko”. Studentas matė kaip dieną.

      Tais metais pasaulis truputį išprotėjo. Prisimenu, kartą prieš dešimt metų bibliotekoje kažkokiam reikalui pasiėmiau 1968 metų gegužės „Pravdos” segtuvą, ėmiau ieškoti reikiamo numerio – ir apstulbau: išvydau tokią tarptautinę (tais laikais – trečią) „Pravdos” skiltį, kokia, atrodo, gali tik prisisapnuoti. Oficialios kronikos nebuvo. Niekas pas nieką su jokiu vizitu neatvyko. Ekonomikos naujienų nebuvo. Broliškose šalyse nepradėjo veikti hidroelektrinės, neėmė derliaus, neatidarė ligoninių. Kultūros naujienų irgi nebuvo. O buvo štai kas. Fotografija „Nacionalinė gvardija su kulkosvaidžiais ant Kapitolijaus laiptų”, reikia manyti – jei prasidės šturmas. Barikadų mūšiai Paryžiuje. Studentų bruzdėjimai Marselyje ir Lione. Studentų bruzdėjimai Berlyne ir Hamburge. Studentų bruzdėjimai Madride, Barselonoje, Briuselyje, Milane, Buenos Airėse, Panamoje, Limoje ir Kuske (susimokė jie, ar ką?). JAV tęsiasi negrų maištai, inspiruoti Martino Lutherio Kingo nužudymo. Visoje Amerikoje tęsiasi protesto kampanija „Jaunimas prieš Vietnamo karą”. Bostone teisia daktarą Benjaminą Spocką². Milijono vargšų žygis į Vašingtoną. Partizanų operacijos Pietų Vietname. Mūšiai su partizanais Angoloje. Mūšiai su partizanais Kolumbijoje. Gvatemalos partizanai iš pasalos sėkmingai užpuola mobiliosios policijos šefo automobilį. Monarchistai įsiveržia į Jemeną iš Saudo Arabijos teritorijos. Antikariniai mitingai Sidnėjuje ir Melburne. Šiaurės Kalimantane paaštrėjo susidūrimai tarp partizanų ir vyriausybės kariuomenės. Tailande armijos daliniai pradėjo naują komunistų būrių kontroliuojamų rajonų puolimą. Užgrobtas ir į Kubą nuskraidintas keleivinis JAV lėktuvas – jau trečias šią savaitę. Biafroje tęsiasi poziciniai mūšiai. Šiaurės Irake vyriausybinė aviacija bombarduoja kurdų sukilėlių pozicijas. Tęsiasi „kultūrinė revoliucija” Kinijoje. Patriotinis Laoso frontas toliau atakuoja Souvannos Phoumos³ šalininkų pozicijas. Sueco kanalo rajone Egipto priešlėktuvinė gynyba atlaikė Izraelio oro pajėgų puolimą. Ganoje masiškai areštuojami asmenys, įtariami turėję ryšių su kariškiais, 1967 m. balandį bandžiusiais įvykdyti perversmą. Siera Leonėje atėję į valdžią kariškiai imasi kontroliuoti šalies provincijas. Čado šiaurėje tęsiasi ginkluoti susirėmimai. Teroro aktai Argentinoje, Brazilijoje, Urugvajuje...

      Jei egzistuoja Pragaras, tai Levas Davidovičius Trockis tais 1968-aisiais tikrai turėjo iškilmingai aiškinti skubiai šviestis sušauktiems velniams, kas tokia „permanentinė revoliucija”...

      Daugybė gijų driekiasi iš 1968-ųjų į šiandieną. Visas aprašinėti – vietos niekaip neužteks. Štai tik keletas jų.

      1968 metai tapo Ernesto Che Guevaros, žuvusio Bolivijoje 1967-ųjų pabaigoje, pomirtinio triumfo metais. 1968-aisiais Che tapo maištaujančio jaunimo vėliava ir simboliu, tada užgimė ir gevarizmas – partizaninis judėjimas vietoj „klasikinės” proletarinės revoliucijos. Baigėsi tuo, kad gevaristai-sandinistai sugebėjo laimėti Nikaragvoje. Gevaristai veikia ir šiandien (pas mus apie juos tiesiog paprasčiausiai nerašo): Kolumbijoje, Venesueloje, Peru, Meksikoje... Túpaсo Amaru⁴ vardo revoliucinio judėjimo (MRTA)⁵ kariai, užėmę Japonijos pasiuntinybę Limoje ir taip sustatę ant ausų visą pasaulį, – gevaristai. Zapatistai iš Meksikos provincijos Chiapas su paslaptinguoju komandante Markosu priešaky – irgi gevaristai.

      1968-ųjų „studentų revoliucija” ir Paryžiaus „Raudonoji Gegužė” masių sąmonėje įrėžė gilų įsitikinimą, kad maištaujantys studentai – visiškai normalus reiškinys, taip ir turi būti. O svarbiausia – tuo patikėjo ir patys studentai. Teleekranuose mes dabar nuolat matome maištingų studentų minias – Pietų Korėjoje, Venesueloje, Graikijoje, Serbijoje, Bulgarijoje, Moldovoje, Kenijoje, Baltarusijoje...

      1968-ieji buvo Vakarų „seksualinės revoliucijos” metai. Ši revoliucija seniai baigėsi, ant jos kapo jau spėjo pašokti Thatcher ir Reagano laikų neokonservatoriai. Pas mus seksualinė revoliucija pačiame įkarštyje. Vaizdas šlykštus, tačiau šventeiviški neokonservatoriai, kaip jau žinome iš svetimos patirties, dar šlykštesni.

      1968-aisiais prasidėjo naujas feminizmo etapas. Feminizmu šiandien užtvindytas visas visuomeninis JAV gyvenimas, jis aktyviai peršamas mums nesibaigiančių feministinių amerikiečių misionierių ekspedicijų metu. 1968-aisiais feministės baigė droviai įrodinėti lyčių lygiateisiškumo būtinybę ir griebėsi idėjinės moterų viršenybės prieš vyrus propagandos. O viskas prasidėjo nuo garsiųjų Valery Solanas, „Vyrų išnaikinimo armijos” įkūrėjos ir vienintelės karės, šūvių į garsų dailininką ir kino režisierių, „pop arto tėvą” Andy Warholą...

      Tais pačiai metais Memfyje nužudė daktarą M.L.Kingą, pripažintą JAV juodųjų mažumos lyderį. Jėgos nenaudojimo šalininkas ir rasinės segregacijos priešininkas Kingas valdžiai pasirodė „per daug pavojingas”. Šiandien Amerika srebia to pasekmes. Jei nebūtų nužudytas M.L.Kingas, skelbiantis ne juodųjų viršenybę prieš baltuosius, o lygybę ir brolišką meilę, juodųjų šovinistų lyderis Farrakhanas⁶ niekada negalėtų suburti milijono savo šalininkų ir atvesti jų į Niujorką.

      1968-ieji buvo Song My⁷ tragedijos metai, tais pačiais Amerikos isteblišmento sąmonę sukrėtė žinia, kad Vietnamo partizanai užėmė JAV ambasados pastatą Saigone. Amerika neteko vilties laimėti šį karą. Prasidėjo taikios derybos, o milijoninės jaunimo demonstracijos Amerikos miestuose po Pietų Vietnamo („Vietkongo”) išlaisvinimo Nacionalinio fronto vėliavomis privertė JAV pereiti prie „vietnamizavimo” taktikos, t.y. savo karius imtasi keisti „čiabuviais”. Viskas baigėsi JAV pralaimėjimu. Kadangi karo metu Pietų ekonomika buvo sugriauta ir milijonai žmonių neturėjo darbo, daugybė vietnamiečių pateko į SSRS gamyklas. Dabar, kai žlugo SSRS, o kartu ir mūsų ekonomika, šie „gastarbaiteriai” tapo teisėsaugos organų galvos skausmu. Be to, mes turėjome ir savo Vietnamą – Afganistaną, nuo kurio ir šiandien „žagsime”.

      1968-ieji buvo laikmetis, kai iš CŽV kontrolės galutinai išsivadavo LSD ir prasidėjo tikra „psichodelinė revoliucija”. Užtenka nors kartą artimai pabendrauti su „kislotninkų” kompanija kokiame nors naktiniame klube, kad visą likusį gyvenimą užsinorėtum žvelgti į „vaikinus iš Lenglio”⁸ pro optinio taikiklio okuliarą.

      1968-ieji pakeitė tolesnį roko kultūros likimą. „Plaukų”, visų roko operų pirmtakės, triumfo metai; roko kultūros ypatingo sudėtingėjimo bei politizacijos laikmetis – kai „Bitlai” įrašė pasityčiojamą „Baltą albumą”, o Lennonas išleido pirmą solinį – „Du skaistuolius”; metai, kai pasaulį išvydo pirmieji dabar jau legendinių muzikantų diskai – Janis Joplin, „ Blood, Sweat & Tears”, „Creedance Clearwater Revival”, „Deep Purple”, „Jethro Tull”; metai, kai susikūrė ne mažiau legendinės „Grand Funk Railroad”, „Iron Butterfly”, „Led Zeppelin”, „Yes” ir „Van der Graaf Generator”; roko žvaigždžių maišto laikmetis, kai populiariausios grupės leido diskus, atvirai griaunančius šou verslo pamatus (Doors „Waiting for the Sun”, Grateful Dead „Anthem of the Sun”, Jefferson Airplane „Crown of Creation”).  Tais metais tapo aišku, kad rokas gali būti radikalios politikos ginklas, o šou verslas suprato, kad laikas sugalvoti, kaip užkirsti kelią tokiai betvarkei. Vėliau tokių metodų rado, rokas buvo prijunkytas (nužudytas). 9 dešimtmečio pabaigoje viskas tiksliai pakartota mūsų šalyje. Todėl šiandien mes turime „Na-na” ir „Ivanushki International”, o juk galėjome turėti savus lenonus ir nuovokius morisonus...

      1968-aisiais ant „jaunimo revoliucijos” bangos solidūs laikraščiai ir žurnalai, stebėdami, kaip susivėlę studentai rašo ant Sorbonos sienų „Negalima įsimylėti pramonės augimo!”, pradėjo imti interviu iš visokių „keistų” filosofų, draugiškai teigusių, jog būtina pereiti prie postindustrinės civilizacijos. Nors dar nebuvo nei personalinių kompiuterių, nei interneto, pramonė dar nebuvo iškeliama už išsivysčiusių šalių ribų, dar nenuskambėjo dabar madingas žodis „globalizacija”...

      „Žaliųjų” judėjimas – iš ten, iš 1968-ųjų, kova už seksualines mažumų teises – iš ten, iš 1968-ųjų, kontrkultūra – irgi iš ten, nerepresyvi pedagogika – irgi... Dar daug ką būtų galima prisiminti. Tokie buvo metai.

      1 – žymus sovietinis rusų žurnalistas

2 – bestselerio „Kūdikis ir jo priežiūra” autorius, 1968 m. nuteistas 2 metams kalėti už pagalbą vengiantiems tarnauti JAV kariuomenėje

3 – princas, buvęs Laoso ministras pirmininkas

4 – 1) indėnų kovos prieš ispanų užkariautojus vadas (1544-1572), 2) Peru indėnų sukilimo vadas (tikr. vardas Condorcanqui, 1740-1781)

5 – Movimiento Revolucionario Túpac Amaru

6 – Louis Farrakhan – JAV juodaodžių musulmonų organizacijos „Nation of Islam” (NOI) lyderis

7 – 1968.IV.16 amerikiečių kareiviai išžudė 503 taikius Sơn Mỹ kaimelio gyventojus vietnamiečius

8 – Lenglyje netoli Vašingtono įrengta CŽV būstinė

Versta iš: Александр Тарасов. Страна Икс. М.: АСТ: Адаптек, 2006.