Valdžia, nuosavybė, pinigų vertė ir kitos analogiškos sąvokos egzistuoja tik žmonių sąmonėje. Tik žmonės jas laiko neabejotinomis ir materialiomis, kuriomis lengva manipuliuoti. Kitaip sakant, tai tik mūsų pačių patiems sau susikurtos iliuzijos. Išsklaidykite iliuzijas, kurios jus slegia, kad nieko neįmanoma ir negalima padaryti. Paveikti valdžia tikrai yra daug realių būdų. Egzistuojant bent kokiam, net pačiam despotiškiausiam režimui, liaudis gali daryti milžinišką įtaką valdžiai. Jei bent maža dalis gyventojų ima dalinai arba visiškai nepripažinti valdžios, tada valdžia praranda savo įtaką. Jei žmonės pripažįsta kitą valdžią, tai valdžia ir pasikeičia, tuo metu dažnai vyksta maištai ir revoliucijos. Bet tai padaryti įmanoma ir be maišto ar revoliucijos, tam yra pilietinio nepaklusnumo akcijos, kurios sumažina valdžios efektyvumą.

        Jei net nedidelė žmonių grupė visiškai nevykdo valdžios nurodymų, tai ji iš esmės nepriklauso valdžios kompetencijai. Pilietinio nepaklusnumo akcijos mažina valdžios galias, jos gali rimtai susilpninti valdžią. Tai būdas pasiekti rezultatą, priversti valdžia tarnauti žmonėms (juk ne mes turime tarnauti jiems, kad jie būtų nusipelnę gyventi geriau).

        Valdžios nepripažinimas – vienas iš būdų siekti tikslo. Valdžia gali pašalinti vieną ar kitą žmogų, bet pašalinusi vis vien neprivers jų paklusti. Galima sunaikinti visus gyventojus, bet neįmanoma privesti juos paklusti valdžiai.

        Tokiam kontekste juokingai skamba, kai kas nors tvirtina esąs materialistas iki kaulų smegenų. Jei žmogus toks materialistas, tai jis turi tikėti materialiomis vertybėmis, o pinigai ir nuosavybė tokie nėra. Jei jam rūpi viena – kaip kuo daugiau įgyti nuosavybės, valdžios ir pinigų, tai jis pasidaro idealistas ir virtualistas. Nes jis siekia to, kas egzistuoja tik žmonių sąmonėje. Tikras materialistas laikys materialius tik žmonių poelgius, ir tik tuos, kurie teikia praktinę naudą. Pav., jokios praktinės prasmės neturi žmonių elgesys, susijęs su kieno nors šlovinimu ir kokiomis nors ceremonijomis.

        Tiesiog reikia pakeisti požiūrį į pasaulį. Mūsų sąmonę ardo tik griežtos žaidimo ir elgesio taisyklės. Išvalykite iš sąmonės visas visuomenes normas ir taisykles. Tik tada suprasite, kad:

        • Valdžia ir nuosavybė yra virtualūs dalykai ir egzistuoja tik mūsų sąmonėje.
        • Pinigai yra virtualūs, todėl vertingi tik tada, kad kiti pripažįsta jų vertę,
        • Niekas neturi jokios valdžios. Ir neįmanoma turėti valdžią. Tik mūsų protas padovanojo valdžią kitiems žmonėms.
        • Niekas neturi jokios nuosavybės. Tik mūsų protas padovanojo nuosavybę kitiems žmonėms.

        Jokie materialūs objektai neįrodo valdžios arba nuosavybės. Nei karūnos, nei dokumentai, nei paminklai negali įrodyti valdžios, tik mūsų protas gali suteikti jiems materialias valdžios įrodymo galias. Iš tiesų, visa tai tik popierėliai, gelžgaliai ir pan. Visa tai egzistuoja tik žmonių tarpusavio veiklai reguliuoti, jos būtinos, nes kitaip visuomenė negalėtų egzistuoti.

        Valdžia, pinigai, nuosavybė, teisingumas ir kitos analogiškos sąvokos tėra tik programinis apvalkalas, leidžiantis žmonėms gyventi ir sąveikauti su kitais žmonėmis. Materialus tik žmonių elgesys ir tie vaidmenys, kuriuos jie vaidina. O virtualios sąvokos yra tik šių vaidmenų atlikimo motyvacija.

        Kad pakeistume virtualios sąvokos reikšmę ir paskatintumėte žmogų vaidinti vienokį ar kitokį vaidmenį, ji reikia įtikinti. Tam reikia sukurti logišką ir suprantamą virtualių sąvokų sąveikos schemą. Juk norint kare iškovoti pergalę, nereikia išžudyti priešininko armiją, reikia tik pasiekti, kad nugalėta liaudis paklustų nugalėtojui. Jei ji paklus be kovos – tai pergalė. O jei kare nugalėti priešininko žmonės nepaklus – tai pralaimėjimas. Beje, tai svarbiausios klaidos kare Vietname, Afganistane, Irake. Karas šiose šalyse praktiškai virto pralaimėjimu.

        Gal ne visiems tai suprantama, bet taip yra.

        Pagarbiai,

        Senas Vilkas
        2009 07 21