Tęsinys. Skaityti pradžią

        Gundymas nemirtingumu

        Nemirtingumas – seniausia žmogaus svajonė, akinanti jį ieškoti vis naujų bendravimo su anapusinėmis galiomis būdų, stengiantis iš jų išpešti ilgaamžiškumo „receptą“ ar pažadą. Ta svajonė skatino žmogų įvaldyti kosminės energijos srautus, kad pastarieji teiktų kūnui papildomą gyvybinę galią. Ieškodamas nemirtingumo eliksyro ar akmens, žmogus tyrė gamtą ir savo kūną, dėdamas pamatus tiems dalykams, kuriuos šiuo metu vadiname gamtotyra ir medicina. Nemirtingumo paieškos, kaip ir alchemijos bei žmogaus kūniško pavidalo įveikos praktikos, būdingos visoms civilizacijoms, nepaisant jas skiriančių bruožų ar įtaigojamų neperžengiamų barjerų. Monoteistinės religijos nemirtingumą laiko Dievo atributu, kuris vienaip ar kitaip apsireiškia per nemirtingą sielą. Nemirtingumo idėja skleidžiasi plačiu nemirtingumo sampratų spektru – kūniškas, dvasinis, reinkarnacinis, prisikėlimo, idealusis (I. Kantas) ir kitokie nemirtingumai, palaikomi religinių tradicijų, ezoterinių ir literatūros tekstų, meninių vaizdinių bei filosofinių sistemų.

        Naujieji laikai vis labiau atsiriboja nuo religinio nemoksliško mąstymo, nuo religinės pasaulėjautos bei pasaulėvaizdžio, taip pat nuo tikėjimo simboliais grindžiamos kultūros – tai tiesiog praeities atgyvenos, kurias reikia visais būdais išgyvendinti. Naujieji laikai teigia ir įtvirtina žmogaus gyvenamo pasaulio sekuliarizacijos ir mokslinio racionalumo nuostatą. Tad nemirtingumo idėja išstumiama į kultūros pakraščius. Tačiau idėjos išstūmimas nėra paprastas jos sunaikinimas, nes iš kultūros neįmanoma visiškai ištrinti buvusių gyvybingų ir svarbių dalykų. Kultūra išsaugo buvusių socialinių santykių ir jų simbolinių pavidalų pėdsakus, kurie tam tikromis sąlygomis atgyja įgaudami netikėčiausius, pavyzdžiui, kapitalistinio feodalizmo ar socialistinės vergvaldystės pavidalus. Sekuliarizacijos ir mokslinio racionalumo įtvirtinimo vyksmas išstumia nemirtingumo idėją iš visuomenės sąmonės, tačiau išstumia ar ištrina taip, kad kultūroje palieka gyvybingą stokos įrantą, kuris negali nei išnykti, nei užsitraukti. Kaip galėtume suvokti šį įrantą? Sekuliaricacija ir mokslinė pasaulėžvalga išstumia Dievą kartu su jo nemirtingumo atributu, tačiau Vakarų civilizacijoje išlieka esminis, nors nepaliaujamai neigiamas ir sekuliariomis universalijomis keičiamas ryšys su Dievu per Dievo suteiktą žmogui galią ir teisę: „Veiskitės ir dauginkitės, ir pripildykite žemę, ir ją paverkite, ir viešpataukite jūros žuvims ir dangaus paukščiams, ir visiems gyvuliams, kurie kruta ant žemės“ (Pr  1, 28). Įgalinimo viešpatauti žemėje, ją valdyti ir naudoti savo tikslams (o žmogus neišvengiamai nustato savo tikslus, kadangi jam būdinga laisva valia) neįmanoma panaikinti – jis gali būti pakeistas žmogui prisiimant dieviškus atributus bei galias. Sekuliarizacinis Dievo išstūmimas – tai dieviškos kūrybos programą iššifruojančio ir tos kūrybos galią sau suteikiančio žmogaus paveikslo įtvirtinimas. Šį vyksmą galima įsivaizduoti taip: moderniaisiais laikais buvimą „nesančio Dievo akivaizdoje“ (M. Heideggeris) išgyvenęs žmogus perima nemirtingumo atributą ir galią savo kuriamomis info-bio-neuro-nano technologijomis. Galimybę įvaldyti nemirtingumą (gundymas ir ideologija) teikia kapitalizmo sistemos raida, kuriai būdinga vis esmingesnis mokslo, technologijų ir industrijos susisaistymas, virstantis vieningu procesu. Kapitalizmo raidoje išryškėjo aiškus kryptingumas – informacinių, genų modifikavimo, biotechnologijų ir nanotechnologijų plėtra.

        K. Marxo ir M. Heideggerio nužymėtos kapitalizmo raidos trajektorijos, kurias apibendriname suprekinimo ir suišteklinimo sąvokomis, susisieja žmoguje – prekėje ir ištekliuose. Postmodernybę galima suvokti kaip būvį, kuriame pasklinda nauji prekiniai žmogaus bei jo gyvenimo būdų pavidalai ir aptinkami jame glūdintys neišsemiami ištekliai – organai, audiniai, skysčiai ir galop – genai. Suprekinimo ir suišteklinimo vyksmai, skleisdami gundymą nemirtingumu, savaip marginalizuoja žūties ar užbaigos nuotaikas. Subjektas sugrąžinamas į kūną kaip juslinių išgyvenimų bei patirčių, taip pat gyvenimo būdų saugyklą, trinant jo subjektinį vaizdinį. Dekartiškoji subjekto samprata, kuri padėjo pamatus Naujųjų laikų mokslui, marginalizavo kūną, atskirdami jį nuo racionalios pažintinės galios subjekto. Kapitalizmo raidoje tas marginalizuotas kūnas pirmiausia buvo suprekintas kaip darbo jėga. Subjekto sugrąžinimą į kūną liudija tai, kad kūnas ir su juo susijusios sąvokos bei žodžiai „grįžo“ į filosofinį diskursą – tapo pagrindinėmis postmodernaus filosofavimo sąvokomis. Tad galima teigti, jog postmodernybei būdingas „kūno sugrįžimas“, kurį palaiko kūnišką nemirtingumą įtaigojantis genetinis diskursas. O nemirtingumas suvokiamas kaip pats tikriausias ir galutinis žmogaus išlaisvinimas ne tik iš visokių sociokultūrinių pančių, bet ir iš gamtos, vietos bei laiko „nelaisvės“.

        Postmodernioji populiarioji kultūra kuria nemirtingumo vaizdiniams bei nuojautoms palankią kultūrinę, intelektualinę ir pasaulėvaizdinę terpę, kurioje sparčiai plinta minėtas genetinis diskursas. Genetinis pasaulėvaizdis išstumia iš žmonių sąmonės ankstesnius – atominį bei kibernetinį, – kurie jau pajungiami genetiniam. Kodėl genetinis diskursas taip lengvai įveikia kitus pasaulio aiškinimo diskursus? Todėl kad tiesiogiai kreipiasi į labiausiai žmogui rūpimus jo kūno dalykus – sveikatą ir ilgaamžiškumą. Žmogaus gabumai, jo tapatumas bei elgesys priklauso nuo genetinių ypatumų, o biotechnologijos masina moksliniais žmogaus genetinio gerinimo būdais bei priemonėmis. Postmoderniosios populiariosios kultūros vaizdiniai ir vyraujantis technologinis mąstymas genetiką kaip mokslą padarė ir pasaulio apmąstymo bei pažinimo būdu20. Genetiniame diskurse susipina naujausios filosofinės kryptys (dirbtinis intelektas ir dirbtinė gyvenamoji aplinka, keisti tapatumai, protezai, pagaminti žmonės – kyborgai, bioetika), kultūrinė bei medijų kūryba (žmogaus klonai bei infopavidalai kine, literatūroje, kompiuteriniuose žaidimuose) ir politika (genų patentavimas, žmogaus genomo projektas, sveikatos apsauga, genetiškai modifikuotų produktų sklaida ir apsauga nuo jų, naujų gyvybės pradėjimo būdų įteisinimas). Simboliniu ir nepaprastai paveikiu to diskurso branduoliu galima laikyti su genetinio kodo paslaptim, to kodo šifravimu susijusius mokslinius bei filosofinius svarstymus. Kalbos, juolab mokslinių pranešimų pavidalo gandai apie naujus laimėjimus, atskleisiančius genetinį kodą, prikausto plačiosios publikos dėmesį ir netiesiogiai ją įtikinėja tą kodą esant gyvybės paslaptim, kurią įspėjęs žmogus jau pats galės valdyti visą gyvąjį pasaulį.

        Svarbus genetinio diskurso bruožas yra technologinis inžinerinis jo pobūdis, išryškėjęs susiejant nano ir biotechnologijas. Nanobiotechnologijos suvokiamos kaip būdas įveikti gyvąją ir negyvąją gamtą skiriančią prarają, iš reikalingų atomų bei molekulių kuriant ląstelių dalis bei energijos perdavimo „linijas“. Konstruojamos gyvos mašinos, biologiniai moduliai, kadangi pagrindiniai gyvybės elementai – proteinai ir DNR – yra nano eilės dydžio. Į ląstelių gyvavimą žvelgiama technologiniu požiūriu – kaip į vienas ar kitas medžiagas gaminančias mašinas, tų medžiagų transportavimo linijas ir mechanizmus, taip pat valdymo blokus: „Nanotechnologijoje ląstelių dalims ir jose vykstantiems procesams aprašyti taikoma mechaninės inžinerijos kalba: ląstelės ir jų organelės laikomos mikro- ar nanomašinomis“ (21). Kaip atskira šaka plėtojama nanoelekroninių neoroimplantų sritis: kuriami įtaisai sužalotoms ar blogai veikiančioms sensorinių organų bei nervų sistemos funkcijoms atkurti. Jau dabar ryškėja galimybės ne tik atkurti tas funkcijas, bet ir jas gerinti, pavyzdžiui, regėjimą, tad neabejotina, jog netolimoje ateityje jos ir bus gerinamos. Esti mokslininkų, įsitikinusių, jog nanotechnologijos ne tik atgamins norimus organus bei gyvūnus, bet ir gamins geresnius. Taip žmogus „galutinai“ įsitvirtintų dieviškojo pasaulio kūrėjo vietoje ir „atomas po atomo“ perkurtų visą savo gyvenamą pasaulį. Techninis inžinerinis diskursas tokį požiūrį įtvirtina kaip savaime suprantamą, moksliškai pagrįstą – sumašininant ir sutechnologinant biologinius procesus pats žmogus tampa techniniu konstruktu, sudėtinga technologine sistema, kurią galima gerinti.

        Apibendrindami galėtume sakyti taip: gyvybės ir kūno suprekinimą bei suišteklinimą lydi pretenduojantis tapti visuotiniu diskursas, iškeliantis genus kaip pagrindinę žmogaus tapatumą, elgseną, sveikatą, taip pat žmonių santykius lemiančią priežastį, kuria susiejamos esminės filosofijos, kultūros, kūrybos ir politikos temos. Tas diskursas įtvirtina ir naują pasaulėvaizdį, teikiantį žmogui gyvenamą pasaulį aiškinančius principus, ir ima pajungti kitus postmodernybę nusakančius diskursus. Genetinis technologinis diskursas teigia aiškią, visiems suprantamą ir mokslo laimėjimais grindžiamą idėją, kuri apima, taip pat ir pateisina suprekinimo bei suišteklinimo vyksmą, – žmogus yra genai, o genai yra ištekliai ir prekės. Sykiu tas diskursas įtaigoja būtinumą valdyti žmogų ir žmoniją – gerinant žmogaus genetiką ir jo organus, vadinasi, ir žmonių santykius, tad tame diskurse glūdi aiški politinė ekonominė ateities darbotvarkė.

        Genetiniam pasaulėvaizdžiui, – jis švyti gundančia nemirtingumo idėja, – nepaprastą paveikumą teikia postmoderniojoje kultūroje, ypač kino filmuose, išplitę vaizdiniai, kuriami genetinės inžinerijos ir biotechnologijų laimėjimų pagrindu – chimeros, klonai, transgeniniai gyvūnai. Žmonijos ateitis siejama su maišytomis gyvybės formomis – transgeniniais ar kitaip genetiškai pakeistais organizmais, kurie atitolins, o vėliau ir įveiks mirtį. Jau dabar yra plačiai paplitęs chimerų bei transgeninių gyvūnų, jau nekalbant apie klonus, kūrimas. Chimeros kuriamos iš kelių embrionų – ląstelės ir embrionai tiesiogiai sąveikauja tam tikroje dirbtinėje terpėje, joje susilieja į naują embrioną, o į šį „įvedus” papildomus genus, „gaunami“ transgeniniai gyvūnai (22). Dauguma tyrinėtojų sutinka, kad, nepaisant įvairiausių barjerų, – žmogaus klonavimo nepavyks išvengti, nes pernelyg daug mokslininkų pajėgų lenktyniauja, kas pirmas pasieks tikslą. Tad visokiausios populiariojoje kultūroje plintančios pamėklės gali būti ir moksliškai paaiškinamos. Didžiojoje Britanijoje 2007 m. leista kurti chimeras, tačiau kol kas tik trumpam trijų savaičių laikotarpiui. 2009-ųjų pradžioje buvo pranešta, kad kamieninėms ląstelėms gauti nebereikia žmogaus embrionų – tas ląsteles galima gaminti perprogramuojant odos ląsteles, tad biotechnologijų sritis „atsikrato“ jos plėtrai trukdžiusių moralinių etinių problemų, kurias kelia žmonių embrionų naudojimas. Į tas etines problemas atsižvelgdavo ir politikai. Kaip realus žingsnis nemirtingumo link laikomas nemirtingų ląstelių linijų išskyrimas tiriant vėžinius procesus. Jau 2000-ųjų sausį BBC transliuotoje mokslinėje programoje „Gyvenimas ir mirtis XXI amžiuje“ buvo pranešta apie galimybę „įrašyti nemirtingumą į žmonių rasės genus“, o šią galimybę etiniu požiūriu svarstantis J. Harrisas prieina išvados, jog nors nemirtingumas išskaido žmoniją į galinčius ir negalinčius jo siekti, tačiau tokio gėrio nėra pagrindo atsisakyti, net jei jo negalima paskirstyti visiems (23). Tad esminiu etikos klausimu tampa, pasak J. Harriso, nemirtingųjų ir mirtingųjų sugyvenimas.

        Savą nemirtingumo versiją teigia kompiuterių ir komunikacijos technologijų poveikį apmąstantys filosofai bei tyrinėtojai. R. Kurzwellis įsitikinęs, jog jau trečiojo dešimtmečio pabaigoje žmonės su protingomis mašinomis bendraus tiesiogiai per neuroninius implantus, o vėliau žmonių su neuroniniais implantais vis daugės. Tikima, kad neuročipai pajėgs kaupti atsiminimus, visus duomenis apie žmogaus gyvenimą, būdo bruožus, jausmus, išgyvenimus ir formuos neišnykstantį asmens tapatybės „dokumentą“, kurį jau būtų galima perkelti ir į kitą būtybę (24). Tokiam žmogaus evoliucijos įsivaizdavimui pagrindus dėjo D. Haraway, 1985 m. išleidusi plačiai nuskambėjusį Kyborgo manifestą. Ji atkreipė dėmesį į vis spartėjantį ir įvairialypėjantį žmogaus gyvenamo pasaulio sutechnologinimą ir padarė paprastą išvadą – šių laikų žmogui jau būdingas technologiškumo bruožas. Tokia išvada plaukia ir iš M. Heideggerio pateiktos šiuolaikinio gamybinio technologinio mokslo bei pasaulio vaizdo sampratos. Atsižvelgdama į šiuolaikinio žmogaus technologiškumą, D. Haraway ėmėsi dekonstruoti visas ontologinėmis laikytas žmogaus ir gyvūno, organizmo ir mašinos bei mechanizmo, fizinio ir nefizinio pasaulių, vyro ir moters perskyras bei atskirtis, rodydama, kaip mašina „įsiskverbia” į organizmą bei žmogų, juolab kad mašina yra žmogaus kuriamas jo gyvenimą gerinantis gaminys, perimantis gerąsias žmogaus savybes: „Mūsų mašinos nepaprastai gyvybingos, o mes patys bauginamai inertiški“ (25). Pastaruoju metu svarstymus apie techninių būtybių galimybes skatina ir nanotechnologijų laimėjimai – jau dabar veriasi galimybė kurti ir į žmogaus kūną suleisti mikroskopinius įtaisus, kurie remontuotų pažeistas ląsteles bei organų vietas. Įdomu tai, jog ir, kai kurių religinės pakraipos mąstytojų manymu, technologinį žmogaus tobulinimą dera suvokti kaip žmogaus evoliuciją techno sapiens link ir laikyti tokią raidą žengimu į Dievo karalystę (26). Žmogaus sutechninimas įsivaizduojamas jo sudievinimo požiūriu. Tačiau šiuo atveju neatsižvelgiama į sekuliarizuojantį, Dievą ir dieviškumo pajautą ištrinantį šiuolaikinio mokslo pobūdį, iš dalies lėmusį sekuliarios Vakarų civilizacijos stadijos įsivyravimą.

        Kad ir kaip suvoktume „nemirtingumą“, ginčytumės dėl jo „tikrumo“ ar „netikrumo“, galima prieiti vieną išvadą – visos genetikos, informatikos ir kitų mokslų laimėjimų teikiamos žmogaus gyvenimo ilginimo galimybės, kurios palaiko gundančią nemirtingumo idėją, jau yra „užimtos” prekinių santykių, tad ir pats nemirtingumas įmanomas tik kaip prekė. Tad gundymą nemirtingumu galėtume įsivaizduoti kaip žmogaus išlaisvinimo ideologijos atmainą, kuri pridengia naują suprekinimo ir suišteklinimo sritį – kūną ir gyvybę. Nemirtingumo ideologemos ypatumas tas, kad nemirtingumas tarsi išlaisvina ir iš prekinių santykių – juk nemirtingasis, įgaudamas dieviškąjį atributą, prekinius santykius palieka mirtingųjų tikrovėje. Todėl ši ideologema gali tapti veiksminga žmonių priežiūros ir valdymo priemone – žmonės patys tvarkosi taip, kad įgytų galimybę siekti nemirtingumo (lygiai taip, kaip patys siekia vis naujų vartojimo gėrybių), kurio „tikrumą“ laiduoja mokslas, kultūra ir švietimas.

        Postmodernusis nemirtingumas pagal Zygmuntą Baumaną ir Jeaną Baudrillard'ą

        Nemirtingumo temos ir pažado svarbą postmodernybėje pažymėjo Z. Baumanas, vieną savo veikalo „Postmodernybė ir jos ydos“ (27) skyrių pavadinęs „Nemirtingumas, postmodernioji versija“. Tame pavadinime aiški nuoroda į kompiuterinį žodyną. Z. Baumanas aptaria žmonijos puoselėjamą nemirtingumo idėją ir iškelia postmodernioje visuomenėje išryškėjusį esminį prieštaringumą: mokslas siūlo biologinį nemirtingumą, kurį mes gvildenome ankstesniuose skirsniuose, o kultūra ir ekonomika skleidžia žinią apie žmonių perteklių ribotų ir vis labiau senkančių išteklių sąlygomis. Įžvelgiama tendencija, jog išgyvenimo ir gyvybės prailginimo šansai bus „privatizuoti“ (28), kaip jau nutiko daugeliui žmogaus gyvenimo sričių. Suprantama, „privatizavimas“ nurodo ne kokios nors pajungusios sau mokslo laimėjimus žmonių grupės veiklą ar kėslus, o kapitalizmo sistemos raidos logiką, kuri vieniems socialiniams sluoksniams suteikia pranašumą prieš kitus galios ir gyvenimo galimybių atžvilgiu pagal tai, kaip tie sluoksniai įgyvendina besąlygišką „kapitalo laisvės“ principą. Z. Baumanas aiškina, jog postmodernioji masiniu vartojimu grindžiama kultūra šiaip jau nuvertina ar susilpnina svają apie amžinąjį gyvenimą vydama lauk mirties baimę: mirtis ir mirusių atminties puoselėjimas „perleidžiami“ profesionalams, kad nebūtų trikdoma vartojimo puota, tačiau sykiu „kitų“ mirtis paverčiama nesibaigiančiu vaizdų srautu, kuris įtaigoja karnavalinį jos pobūdį. Tokia supramoginta ir subanalinta mirtis jau nebekelia stiprių jausmų. Mirties vaizdinių potvynį (žiniasklaida, filmai, spektakliai), paverčiant ją kasdienybės spektaklio vaizdiniu bei ženklu, manytume, galima suvokti ir kiek kitaip: mirties subanalinimas, nureikšminimas paverčia ją tokiu mūsų pasaulio elementu, su kuriuo galima technologiškai susitvarkyti. Sunykus transcendencijos nuovokai, kurią palaiko religinis tikėjimas ir mirties pajauta, viskas pajungiama moksliniam technologiniam protui, o ypač – jo skleidžiamai ideologijai. Juolab kad mirties vaizdiniai vis labiau susiejami su atgimimo ar prisikėlimo galimybėmis, vaizdinius pavidalus įgaunančiomis masmedijų menuose. Tikslinga atkreipti dėmesį į tai, kad vaikai kompiuterinių žaidimų vaizdiniais pratinami „skaičiuoti gyvybes“ – jų galima sukaupti daug ir įgauti pranašumą prieš turinčius tik „kelias“. Tad mirties banalinimas gali ne tiek menkinti, kiek gaivinti svają apie nemirtingumą, kaip moksliškai technologiškai įgyvendintiną projektą.

        Z. Baumanas nemirtingumo pažadą sieja su kompiuterinės technikos plėtra prasidėjus „antrajai medijų erai“. Anksčiau žmogaus biografijos faktai, jo nuveikti darbai buvo išsaugomi kultūros atmintyje, kuri užtikrino jo „ilgaamžiškumą“. Dabar technologinė atmintis žmones perkelia į virtualią erdvę, kurioje gyvenama pagal kitus, nuo žmonių nepriklausomus, pačios sistemos ar „Matricos“ dėsnius. Toje aplinkoje žmonių duomenims ir vaizdiniams, jų apibendrintiems paveikslams tenka išgyventi mutacijas, saugotis virusų, gydytis nuo jų, vengti atakų, o sunaikintiems galima atsigaminti. Dirbtinė kompiuterių sistema rutuliojasi įtraukdama vis daugiau žmogaus gyvenamo pasaulio ir jį užvaldydama (kontrolė perleidžiama automatizuotoms stebėjimo įrangoms). Tos sistemos atmintis gali išlaikyti visus to geidžiančius, tačiau ir joje gyvenimus galima kuriam laikui ištrinti. Tad mirtis jau nebe unikalus neatšaukiamas įvykis, o tik galimas kartoti išnykimo ar trynimo veiksmas. Pasak Z. Baumano, modernybė siekė dekonstruoti mirtį, o postmodernybėje dekonstruojamas nemirtingumas, paverčiant jį kartotinu technologiniu veiksmu ir naikinant esminę mirtingumo ir nemirtingumo prieštarą, tad „nemirtingumas jau nebėra mirtingumo įveika (transcendence)“ (29). Nemirtingumas virtualiame ir virtualizuojamame pasaulyje tampa tokiu pat galimu trinti bei prikelti dalyku, kaip ir gyvenimas pasaulyje, kuriame nyksta realaus ir virtualaus skyrimo nuovoka. Nemirtingumo dekonstravimo ir nemirtingumo prijaukinimo vaizdinys, manytume, kiek supaprastina nemirtingumo, kaip pažado ir gundymo, reikšmę postmodernybėje: gundantis mokslo pažadas, apimantis info ir nanobiotechnologijas, suponuoja įveiką ir įsiveržimą į naują sritį, naują neįtikėtiną mokslo laimėjimą, suteiksiantį žmonijai didžiulį gėrį. Todėl genetinis technologinis diskursas naujausius laimėjimus pateikia kaip išskirtinius, žmonijai kitokį gyvenimą žadančius „įrankius“, išlaisvinsiančius ją nuo gamtos priklausomybės.

        J. Baudrillard’as nemirtingumo pažadą kaip tik ir sieja su klonavimo technologijomis. Jam svarbus, sakytume, metafizinis nemirtingumo pažado aspektas – kuo virsta žmogus, kaip individas ir rūšis, kai įsivyrauja klonavimo technologija ir klonavimo ideologija? Tą klausimą jis svarsto atsižvelgdamas į žmogaus evoliuciją ir iškeldamas esminę mirtingumo reikšmę unikalaus individo tapsmui. Nemirtingumo troškimas yra persmelkęs mokslą ir technologijas, taip pat jų laimėjimus iškeliančią ir pasaulio vaizdą kuriančią ideologiją. J. Baudrillard’as atkreipia dėmesį į vieną paradoksalią aplinkybę: reali nemirtingumo apraiška glūdi žmogaus ląstelėse, tačiau ta apraiška pačiam žmogui mirtinai pavojinga. Kas atsitinka, kai tam tikros žmogaus kūno ląstelės „užmiršta“ mirtį? Jos ima nepaliaujamai dalytis, gaminti savo kopijas. Taigi tampa vėžinėmis ląstelėmis. Jei toks dalijimasis nesustabdomas, žmogus miršta. Vadinasi, yra genetinė „anomalija“, kuri paleidžia ląstelės nemirtingumo mechanizmą. Žmogus kilo iš nemirtingos galinčių be galo dalytis organizmų terpės ir mitologijoje išsaugojo prisiminimą apie tą nemirtingą būvį: daugelyje įvairiausių mitų teigiama, kad pirmieji Dievo kūriniai buvę nemirtingi, tačiau dėl kažkokių veiksmų ar pražangų tapę mirtingi, o atmintis apie tą būvį perteikiama įvairiais dangiškojo rojaus, išvarymo iš rojaus ir galimybės sugrįžti į rojų pasakojimais. Evoliucijos požiūriu pirmieji gyvosios gamtos kūriniai buvo nemirtingi ir tik įgavę galią mirti jie atvėrė žmogaus būties sritį. Žmogus tampa individu tik išvarytas iš rojaus ir išgyvenęs lyties skirtingumo dramą. Mūsų ląstelėse įrašytą nemirtingumą klonavimo technologai iškelia kaip mokslinę siekiamybę, kuri žmogų išlaisvintų iš jo mirtingumo pančių. Tad galbūt žmogui teks kovoti dėl mirties, antraip jis sugrįš į tą savo evoliucijos stadiją, kurią galima vadinti bakterine ar virusine – to paties genų darinio kopijų „gamyba“.

        Mirtingumas nulemia žmogaus individualybę, jo unikalumą ir siejamas su lyčių skirtingumu. Kai spermatozoidas apvaisina kiaušialąstę, abi tos ląstelės miršta, kad rastųsi nauja mirtinga gyvybė. Mirtingoji gyvybė įveikia nemirtingąją ir iškyla virš jos. Tačiau dabartinėmis biotechnologijomis ir klonavimu evoliuciją stengiamasi apgręžti ir sukurti esamo pasaulio kloną, kurį jau būtų galima be galo kartoti. Tas klonas būtų genetinių kodų rinkinys. Tad po didžios revoliucijos, kurią patyrė evoliucijos vyksmas, iškėlęs lytį ir mirtį, mes išgyvename didžiąją involiuciją, kuri įvairiomis technologijomis siekia išlaisvinti mus iš lyties ir mirties (30). Iš lyties apibrėžtumo laisvinamasi ir įvairiomis vaikų švietimo programomis – daugelyje šalių, tarp jų ir Lietuvoje, darželinukams jau pateikiamos pasakos apie vienos lyties princų meilę ir laimingą jų gyvenimą.

        Prisiminkime krikščionybės pažadą – Paskutinį teismą, kūno prisikėlimą iš numirusių ir amžinąjį gyvenimą. Gal technologijos ir yra tą pažadą įgyvendinančios priemonės? Jau minėjome, jog kai kurie teologai stengiasi pagrįsti tokią evoliucijos eigą. Tačiau krikščionybės pažade glūdi du svarbūs dalykai: išlaikoma transcendencijos dimensija, o realus pasaulis pasibaigia. Technologinis mąstymas yra nukreiptas prieš transcendenciją ir stengiasi ją visokiais būdais ištrinti iš žmonijos atminties. Technologijos žmogus užima Dievo vietą tam, kad galėtų realiame pasaulyje pats „dirbti“ Jo darbą. Pavyzdžiui, atlikti didžiojo teisėjo funkcijas – skirstyti žmones į vertus ir nevertus nemirtingumo. Krikščionybės požiūriu galėtume daryti vieną svarbią išvadą: kadangi nemirtingumas žmogui „grąžinamas“ po pasaulio pabaigos, tai nemirtingumo bruožų „gaminimas“ šiame pasaulyje yra to pasaulio naikinimas. Nors J. Baudrillard’as nepasitelkia teologinių argumentų, tačiau prieina prie tokios pat išvados – klonavimas yra žmogaus ir jo gyvenamo pasaulio sunaikinimas, apgręžiant evoliuciją ir sugrįžtant į nediferencijuotą pirmykštę amžinybę.

        J. Baudrillard’as klausia, – nejau žmonijai pabodo lyčių skirtumai, seksas, kultūra, kad ji nostalgiškai ir technologiškai gręžiasi į praėjusį vienovės būvį? Kas jai atsitiko, kad ji nebepakelia savo sudėtingėjimo, kaitos bei joje glūdinčios ir individualybę grindžiančios esminės kitybės? O gal vykdomas visa apimantis bandymas: kiek įmanoma sudaiktinant žmogų bandoma nustatyti tuos nesileidžiančius klonuoti, programuoti, genetiškai ir neurologiškai valdyti žmogaus elementus, kurie ir yra tikrojo žmogiškumo esmė? Bėda ta, kad tokio eksperimento žmonija gali neatlaikyti: mokslas ir technologijos nenumato jokių raidos bei eksperimentavimo apribojimo gairių. Tos gairės turėtų kilti iš kultūros ir joje įsitvirtinusios žmogaus sampratos. Tačiau jei pati kultūra suindustrinama, visuomenė sekuliarizuojama, o žmogaus samprata pajungiama rinkos ar mokslo plėtros poreikiams ir imama tais poreikiais grįsti, tai mokslo bei technologijų plėtros neberiboja jokios vertybės, jokie su nežmoniškumu susiję draudimai, nuodėmės ar Dievo bausmės baimė. Sunaikinus simbolinį natūralios atrankos dėsnį, binariniu kodavimu ir dekodavimu „nutrinant“ simbolinę kalbos funkciją ir perėjus į involiucinį dirbtinės egzistencijos režimą, žmonijos laukia „metonimiška ląstelių amžinybė“ (31). Automatų, klonų bei chimerų atžvilgiu netenka prasmės kalbėjimas apie sielą, sąmonę ar pasąmonę, nors toks kalbėjimas ir kūrė žmogaus esmę.

        Klonavimo technologijų siūlomas nemirtingumas verčia svarstyti, kas yra žmogaus klonas? Klonas nėra nei vaikas, nei dvynys, o materialų pavidalą įgavęs antrininkas, kurį galima be galo kartoti. Toks kartojimas naikina kitoniškumo pajautą, o su ja ir vaizduotės sritį (32). Vadinasi, klonavimas iškelia galimybę kartoti identiškas būtybes, nebesikreipiant į jokį originalą. Juk neįmanoma nustatyti originalo iš senovės gyvūno ar žmogaus liekanų, tačiau, aptikus DNR išlaikiusį audinį, galima būtų atgaminti tą gyvūną ar žmogų. Suprantama, genetinį antrininką, o ne sielą turintį ar kultūrinį individą. Galima gaminti ir vienodų kūdikių serijas, nes genetiniam kodui kūnas nereikalingas. Nereikalinga ir lytinė sueitis bei apvaisinimas, tad nesvarbus ir originalo klausimas. Nesvarbus originalas ir automatams bei mechaniniams įtaisams. Žmogui sukurti reikalingas kitas, kaip galimybė tapti unikaliu individu, o žmogaus būtį grindžia ne jis pats ar jo kūriniai, bet esminis Kitas, palaikantis ir jo paties kaitą. Kitas nustato socialumo režimą, kuris įtvirtina žmonių kitoniškumą. Be Kito nesama ir kitoniškumo: jį pakeičia kitoniškumo imitavimas, serijinis kitoniškumas, to paties kitėjimas. Dekonstrukcija kaip tik ir nužymi tą vyksmą, išnykus radikaliam Kitam. Kitaip tariant, dekonstrukcija veikia Kito nesaties akivaizdoje, minties įvykius ir radikalias prieštaras versdama pamąstymų bei skirtingėjimų serijomis. Reikalavimas „pripažinti skirtingumą“ iš esmės teigia lygiavą; visiems pripažįstant visų skirtingumą išnyksta išskirtinumas ir jo nuovoka. Paneigiamas radikalumo, nesulyginamumo, išskirtinumo plyšys, kuris tik ir gali palaikyti žmonių pasaulį.

        Nanobiotechnologijų ir klonavimo plėtra vis spartėja – beveik kasdien pasaulio spaudoje pasirodo pranešimų apie naujus laimėjimus. Norint įsivaizduoti šio vyksmo padarinius, pirmiausia būtina aiškintis, kas vyksta. Tam reikalinga drąsa suvokti. J. Baudrillard’as šių laikų filosofinei minčiai ir kelia užduotį eiti iki hipotezių, reiškinių bei procesų ribų, mąstyti „ant ribos“, nesibijant net priartinti galimos katastrofos ženklus.

        Nuorodos ir pastabos

        1 Plačiau apie postmoderniojo diskurso susiklostymą ir supratimą žr.: Rubavičius V. Postmodernusis diskursas: filosofinė hermeneutika, dekonstrukcija, menas. – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003.

        2 Maркс К. Экономические рукописи 1857–1861 годов (Первоначальный вариант „Капитала“). – Ч. 1. – Moсква: Политиздат, 1930. – P. 29.

        4 Maркс К. Экономические рукописи 1857–1861 годов... – P. 29.

        6 Amani B. and Coombe R. J. The Human Genome Diversity Project: The Politics of Patents at the Intersection of Race, Religion, and Researche Ethics // Law and Policy 27(1). – 2005. – P. 153.

        9 Ten pat. – P. 390.

        10 Ten pat. – P. 311.

        11 Heidegeris M. Rinktiniai raštai / Iš vokiečių k. vertė A. Šliogeris. – Vilnius: Mintis, 1992. – P. 142.

        12 Ten pat. – P. 152.

        13 Ten pat. – P. 267.

        14 Ten pat. – P. 283.

        15 Foucault M. Language, Counter-Memory, Practice: Selected Essays and Interviews, ed. D. Bouchard. – Oxford: Blackwell, 1977. – P. 148.

        16 Lyotard J.-F. Postmodern Explained: Correspondence 1962–1985, afterword by W. Godzich. – Minneapolis and London: University of Minesota Press, 1993. – P. 82.

        17 Dickenson D. Consent, Commodification and Benefit-sharing in Genetic Research // Developing World Bioethics 4(2). – 2004. – P. 123.

        18 Amani B. and Coombe R. J. The Human Genome... – P. 163.

        19 European Union Directive OJ L213/13 98/44. 1998 metai. Adresas: http://europa.eu.int/eur-lex/en/lif/dot/1998/en_398L0044.html

        20 Vesta T. Silva. The Beginning Was the Gene: The Hegemony of Genetic Thinking in Contemporary Culture // Communication Theory 15(1). – 2005. – P. 101.

        21 Grunwald A. and Julliard Y. Nanotechnology – Steps Towards Understanding Human Beings as Technology? // NanoEthics 1. – 2007. – P. 78.

        22 Plačiau apie genetiškai modifikuotus gyvūnus žr.: Dewar E. The Second Tree: Stem Cells, Clones, Chimeras, and Quests for Immortality. – New York: Carrol and Graf Publishers, 2004.

        23 Harris J. Immortal Ethics // Annals of the New York Academy of Sciences 1019–2004. – P. 527–534.

        24 Kurzwell R. The Age of Spiritual Machines: When Computers Exceed Human Intelligence. – New York: Viking, 1999.

        25 Haraway D. Simians, Cyborgs, and Women: The Reinvention of Nature. – London: Free Association Books, 1991. – P. 153.

        26 Jackelén A. The Image of God as Techno Sapiens // Zygon 37(2). – 2002. – P. 293.

        27 Bauman Z. Postmodernity and Its Discontents. – Cambridge (UK) and Malden (USA): Polity Press, 1997. Jo požiūris į globalizaciją, šiuolaikinio žmogaus savijautą bei savikūrą ir žmonių santykius išskleistas į lietuvių kalbą išverstose knygose: Globalizacija: pasekmės žmogui (2-as pat. leid.) / Iš anglų k. vertė V. Rubavičius. – Vilnius: Apostrofa, 2007; Likvidi meilė: apie žmonių ryšių trapumą / Iš anglų k. vertė A. Samalavičius. – Vilnius: Apostrofa, 2007.

        28 Ten pat. – P. 158.

        29 Ten pat. – P. 103.

        30 Baudrillard J. The Vital Illusion / Ed. by J. Witwer. – New York: Columbia University Press, 2000. – P. 8.

        31 Ten pat. – P. 20.

        32 Baudrillard J. The Transparency of Evil: Essays on Extreme Phenomena. – London and New York: Verso, 1993. – P. 116.

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)